LiteratūraEsė
Tikrų daiktų ilgesys
Pusę metų po mirties nedrįsom liestis prie tėtės daiktų. Labai keistas jausmas – norėjosi ir būti ten, kur jie, ir kuo greičiau dingti. Paskui išmetėm maišus drabužių. Bet vieno negalėjau. Dabar tuščioje spintoje liko kabėti, kaip mama vadina, tėtės „Baltikos“ paltas.
Kalbų mirtis apsauga
Kaip madinga sakyti, savaitgalį paskyriau savišvietai. Už poros savaičių Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje skaitysiu paskaitas apie kalbų mirtį. Kai vienas renginio organizatorių, prof. dr. Dainius Vaitiekūnas, paprašė nurodyti paskaitų pavadinimus, ir aš atsakiau, kad tiksliausia būtų parašyti, jog mgr. Kristina Tamulevičiūtė skaitys paskaitas pavadinimu „Kalbų mirtis“, jis neatrodė patenkintas. Švelniai tariant. Gi taip niūriai skamba, vaikai nesupras. Reikia ko…
Devyni grybšniai Lazdynų
Pirmąsyk Lazdynų baseine atsidūriau 2008-ųjų kovą. Užsimaukšlinau senus plaukimo akinius, tuoj pat imsiančius leisti vandenį pro šoną, apsimoviau pešančią lateksinę kepuraitę, kuri mane vizualiai priskirs besitreniruojančių sportininkų, o ne vienplaukių baseino vienišių kastai, susivyniojau rankšluostį, dar kiek dvelkiantį seno laužo dūmais – šiuos greit nustelbs parsineštas chloro kvapas, apsitempiau glaudes, kurios čia dėvėsis kur kas greičiau nei ežeruose, ir, palikęs…
Porcelianinė madona
Senas butas netiko vaikui auginti: vaikščiojant išklibusiomis, keliais sluoksniais dažytomis grindų lentomis, skambėdavo lėkštės prieškariniame servante, trinktelėjus laiptinės durimis, sujudėdavo lova, laiptai buvo siauri ir statūs, – neužsineši vežimo, jei pats vos prasisuki, – be to, suodini ir nutaškyti kačių šlapimu, vamzdžiai užsikišę rūdžių nuosėdomis. Kur dar buvusios komunalkės keistumai – tualetai su mažais langeliais, pro kuriuos galėjai matyti laiptinės…
Kelionės malda
You see, – viena jų tarė ištiesdama ranką į mane ir pakreipdama taip, kad matyčiau, ko anksčiau nepastebėjau, – that is my number in Auschwitz. I came back to see my little town. I do not regret that I did it. But nothing left. Nothing reminds of my parents ever being there. It is just an empty space. Full of people and houses. All I’ve got is this number.
Tiesos jausmas, pelkėtas ir apgaulingas
Vienatvė nėra gėdinga. Greičiau atvirkščiai – keliaudama ar gerdama alų viena jaučiuosi labiausiai moterimi, labiausiai nepriklausoma. Bet dabar, palikdama kino salę, gailiuosi, kad atėjau viena. Išėjus į lauką pasitinka drungna pusės vienuolikos prieblanda. Taip norisi aptarti filmą, kuris, deja, nelabai patiko, nors daug tikėjausi. Norisi griebt kokį prašalaitį ir išpilt viską jam. Nusivylimas toks keistas dalykas, jei tik leidiesi jo…
Iš Pavasario į Vasaros gatvę
Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.
Panelės Linos kelionių jausmas
Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų…

