Nerijus Cibulskas: „Kūryboje mane ėmė erzinti patogumas“

 

Poetą Nerijų Cibulską kalbinau prieš penkerius metus, pasirodžius jo trečiajai eilėraščių knygai „Veneros“. Per tą laiko tarpą jis išleido dar du eilėraščių rinkinius – „Epoché“ (2022) ir „Mėlynų valandų viešbutį“ (2025). Tąkart poetas sakė, kad negali žinoti, kada iš rinkinio į rinkinį keliaujantis kovarnis įkris į dažų skardinę. „Mėlynų valandų viešbutis“ liudija, kad tai įvyko – kovarnis ne tik įkrito į ryškių dažų skardinę, bet ir virto kanarėle, o įprasta, atpažįstama Nerijaus poetinė stilistika smarkiai pakito. Apie tai ir kalbamės.

Lina Simutytė

 

– Ar sąmoningai siekei transformacijos? Buvai sau pabodęs?

– Kai šiandien pasvarstau, kovarnio metafora nebuvo jau tokia ilgalaikė palydovė. Ji tvirčiau įausta į du pirmuosius, kaip aš vadinu, „gamtiškuosius“ rinkinius. Tavo minėtos „Veneros“ man pačiam reiškė gana žymų atotrūkį nuo sau įprastos, kitiems atpažįstamos, o drauge, prisipažinsiu, ir pabodusios poetikos. Kovarnio čia nebeliko. Tokia keista, retsykiais ir dabar neretai sugrįžtanti nostalgija: ilgiuosi šios knygos rašymo, gimimo aplinkybių. Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad ilgiuosi savęs iš to laiko. „Venerų“ tekstai atsirado vaikščiojant ant kažkokios trapios ribos, aiškinantis, kas galėtų nutikti ją peržengus. Aiškus, skausmingas neaiškumas – štai ką jutau rašydamas ir dėliodamas trečiojo rinkinio eilėraščius. Kovarnio ženklų nebeaptinku ir „Epoché“ kontekste. Šioje knygoje dar daugiau intymumo, gręžimosi į atminties saugyklas. Tačiau su „Mėlynų valandų viešbučiu“ tas paraščių paukštis, buvęs uždarytas kažkur pasąmonės narvelyje, tikrai sugrįžo, patyrė permainantį krytį į fluorescencinių dažų skardinę ir virto būriu kanarėlių.

Negalėčiau teigti, kad kūrybinės transformacijos siekiau sąmoningai. „Viešbučio“ užuomazgos visai netikėtai atsirado dar karantino pradžioje, nors tuo metu taip pat rašiau ir „Epoché“ eilėraščius bei gryninausi būtent šio rinkinio struktūrą. Manau, kad visi pokyčiai įvyko savaime, su trupučiu užsibrėžtumo kai kuriuos jų įgyvendinti sąmoningai.

– Tavo poeziją literatūros kritikai anksčiau apibūdindavo kaip brandžią ir santūrią. Jie įžvelgė tau būdingą hermetizmą, trapų vyriškumą, atminties ir vidinių būsenų temas, atsigręžimą į netolimą praeitį ar vaiko metus, taip pat skaudesnių dabarties išgyvenimų slėpimą po tapybišku vaizdų ir metaforų sluoksniu, perteikiančiu elegišką nuotaiką. „Mėlynų valandų viešbutis“ – visai kitoks: ryškus, į Lotynų Ameriką primenantį siurrealistinį erdvėlaikį nukeliantis poezijos rinkinys su personažais, siužeto užuomazgomis, net detektyvine intriga. Ar nekilo nuogąstavimų, kad toks sprendimas – ne šiaip drąsus, bet ir rizikingas? Juk daugelį metų gludinta poetinė stilistika ilgainiui tapo atpažįstama skaitytojų.

– Kūryboje mane ėmė erzinti patogumas. Visi, kas rašo, šį dalyką tikrai atpažins. Tai momentas, kai kurdamas pradedi atkartoti save. Blaiviai visa tai kaip ir suvoki, bet vis tiek nesiliauji savęs dauginti lyg užstrigęs spausdintuvas. Nes juk taip patogu: rašyti ir parašyti eilėraštį pagal tam tikrą trafaretą, prie kurio esi pripratęs. „Mėlynų valandų viešbutis“ man garantavo daugumos viduje sugrūstų trafaretų sunaikinimą, įprastų kūrybinių planų sugriovimą, įgrisusio kalbėjimo atsisakymą. Visas šio rinkinio erdvėlaikis manęs nepaleido ir gretimai egzistavo ištisus penkerius rašymo metus. Knygos personažų balsai išsigrynino, pradėjau vis tiksliau pagauti kiekvieno jų minčių raišką, balso moduliaciją. Tarkim, aš nelabai gebėčiau nupasakoti Arielio, Denizės arba Kepasos išvaizdos detales, bet jų asmeniniai monologai bei dialogai leido man šią trijulę pamatyti labai ryškiai. Kartais sau juokais sakau, kad man bent trumpam pavyko pagyventi taip, kaip su savo heteronimais visą gyvenimą gyveno Fernando Pessoa.

Kurdamas visada rizikuoji, čia nėra išimčių. Ir visai nebūtina iš santūraus šiaurietiško peizažo persikraustyti į Lotynų Ameriką ar tekstuose praktikuoti siurrealizmą. Neretai rizikuoji ir minėtu patogumu.

– Naujausias eilėraščių rinkinys žymi ir kitus tau reikšmingus pokyčius: „Mėlynų valandų viešbutį“, priešingai nei visas ankstesnes tavo knygas, išleido ne Rašytojų sąjungos leidykla, o „Baziliskas“. Kodėl nusprendei keisti leidyklą?

– Man ėmė trūkti leidyklos iniciatyvos ir organizuotumo palydint knygą pas skaitytojus. Išleidus naują knygą, visa su jos pasirodymu susijusi komunikacija, švelniai tariant, būdavo skurdi. Tiesa, mes neturime literatūros agentų, kurie rūpintųsi pragmatiniais knygos viešinimo, platinimo reikalais, ir labiau įprasta, kad pats autorius turi užsiimti savo naujo kūrinio (kitaip tariant, produkto) sklaida, reklama ir pan. Kaip žinoma, tam šiomis dienomis labiausiai praverčia socialinės medijos, bet naudojantis jomis irgi reikia išmanyti triukus, kad knyga sėkmingai prasiveržtų ir egzistuotų skaitančiųjų terpėje.

Bet tai – tik vienas aspektas. Man taip pat norėjosi avantiūros. Bendradarbiauti su kita leidykla – tai sužinoti ir patirti, kaip veikia jos leidybinė virtuvė. Knygos atsiradimas visada yra kelionė. Atėjo metas keisti kelionės partnerį, todėl ryžausi susisiekti su „Bazilisku“, kurie poezijos knygų leidyboje yra išties stiprūs žaidėjai. Ir turiu pasakyti, kad likau patenkintas jiems patikėjęs „Mėlynų valandų viešbučio“ rankraštį – jis labai sklandžiai virto nauja mano knyga.

– Dvi savo knygas („Veneras“ ir „Epoché“) redagavai pats, atsisakydamas įprastos dažniausiai vyresnio poeto kaip redaktoriaus pagalbos. Tokia praktika – netipinė, kai kam gali pasirodyti net kiek arogantiška. „Mėlynų valandų viešbutį“ redagavo Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį ir kodėl šiai knygai apskritai reikėjo redaktoriaus?

– Arogancijos čia iš tikrųjų būta. Norėjau, kad niekas nekištų savo trigrašio į eilėraščių turinį ir neprimestų savo nuomonės, kurios man tuo metu visiškai nereikėjo. Tačiau svarbu pažymėti, kad abi knygos turėjo kalbos redaktorių ir kalbiniu atžvilgiu buvo kruopščiai „sušukuotos“. Vis dėlto savo filologiniu išsilavinimu tikrai niekada nepasiklioviau visu šimtu procentų.

Kai ėmiau suvokti, kad „Mėlynų valandų viešbutis“ (iš pradžių miglotai rašytas kaip nemažos apimties eilėraščių ciklas) gali tapti knyga, iškart žinojau, kad jos redaktoriumi noriu matyti Marių. Žaviuosi šio žmogaus apsiskaitymu ir pastabumu, literatūrinių kontekstų išmanymu ir aktyvumu literatūros bei apskritai kultūros lauke. Toks redaktorius kaip Marius šiai knygai buvo būtinas, nes gerai mačiau, kad pats su visu jos tekstiniu krūviu nesusidorosiu.

– Pats Marius, apibūdindamas „Mėlynų valandų viešbutį“, galiniame knygos viršelyje rašo: „Mes truputį pamiršome, kad poezija gali kurti pasaulius, o ne tik reaguoti į tikrovę ar kapstytis žmogaus sieloje – ir ši knyga mums tai primena. [...] autoriaus kuriami personažai – tragiški, paslaptingi, šokantys sudėtingą tarpusavio santykių šokį – įsimena ilgam.“ Esi akylas literatūros procesų stebėtojas, daug skaitai, anksčiau rašydavai knygų recenzijas, apžvalgas. Kaip vertini Mariaus žodžius? Ar pastebėjęs tam tikras mūsų poezijoje nusistovėjusias tendencijas siekei sukti kita kryptimi, savotiškai maištauti?

– Galiu tik pasakyti, kad Marius lakoniškai ir tiksliai apibrėžė šios knygos teritoriją. Aš pamėginau sukurti pasaulį arba Viešbutį galvoje gyvenusiai ir kelerius metus mane lydėjusiai trijulei.

Kalbant apie skaitymą, tai jau senokai stengiuosi tik skaityti, o ne kaišioti skaitomas knygas į ankštus vertinimo gardelius. Vis dažniau pamąstau, kad knygai apibrėžti iš tikrųjų pakanka vos dviejų asmeninių patyrimais pagrįstų kriterijų – arba ji gera, arba bloga. Todėl vis sunkiau prisiverčiu imtis knygų apžvalgų, o tuo labiau recenzijų rašymo, nors, prisipažinsiu, retsykiais dar visai knieti.

Visuomet vieni savo knygomis ką nors išpažįsta, kiti jas rašydami maištauja, o treti turi dar kokių nors ambicijų. Aš tose knygose noriu tiesiog apie tai perskaityti, pabūti tuose išpažinčių arba maišto pasauliuose. O nusistovėjusias tendencijas tegul tiria ir aprašo literatūrologai.

Ar „Mėlynų valandų viešbutis“ buvo savotiškas maištas? Taip, bet labiausiai įdomus ir tikslingas tik man pačiam.

– Tavo knygos personažus „Goodreads“ platformoje taikliai apibūdina žinoma apžvalgininkė cypt: „Pirmuoju eilėraščiu pristatomi „trijų veidų bruožai manajame“ – trys personažai-kalbančiojo asmenybės: vienas toks dramatinis romantikas- emo Arielis, kita – gamtinė, svajinga Denizė, trečias – truputį sarkastiškas atskalūnas Kepasa.“ Papasakok, kaip kūrei šiuos personažus. Galbūt jie nusako ir kai kurias tavo paties asmenybės dalis?

– „Mėlynų valandų viešbučio“ pavadinimą įkvėpė britų indie folk grupės „Bear’s Den“ daina „Blue Hours“. Arielio Pikaro vardą visai netyčia nusižiūrėjau iš antrojo Sylvios Plath poezijos rinkinio „Ariel“. Denizės vardas tiesiog gražiai skambėjo, o Kepasos ištakos – iš ispaniškojo „¿Qué pasa?“. Personažai lipdėsi pamažu, kaip ir minėjau, kiekvieną jų siekiau konstruoti per vis kitaip įsivaizduojamą balsą, visų trijų monologus ir dialogus. Taip, visai įmanoma, kad šie veikėjai yra ir tam tikri mano tapatybės fragmentai, virtę mažyčiais literatūriniais golemais. Penkerius metus rašant ciklo eilėraščius darėsi vis įdomiau, kaip šios būtybės sąveikaus visame knygos pasaulyje. Jos mezgė intrigas ir filosofavo, mylėjo ir nekentė, susitikdavo ir išsiskirdavo sapnuose arba savo neapibrėžtoje tikrovėje.

– Girdėjau, kad vieną iš jų netgi buvai sutikęs festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“…

– Prieš kelerius metus vyko „Poetinis Druskininkų ruduo“. Stovėjau prie tuomet dar veikusios „Širdelės“ baro ir kitame jo gale pamačiau vyruką. „Čia juk Kepasa“, – pamaniau sau. Neklausk, kodėl tada šovė tokia mintis, nes atsakymo ir dabar neturiu. O po valandėlės kavinės tualete prie praustuvo sutikau tą patį veikėją. Ir jis man tiesiog paprastai, be jokių įžangų pasiūlė išgerti tekilos, ką mes ir padarėme grįžę prie baro. Tai tokia istorija.

– Eilėraštyje „Kepasa ruošiasi rudens festivalin“ minėtąjį festivalį, regis, ir apgyvendinai: „štai ir vėl vysim ilgiausias dūmų virves / sėdiniuosim kaip įkaušusios katedros / karštai virduliuos galvų pilnas avilys / kris pakirstos durų durelių spynos / bokštas ūbaus į vidurnakčio citriną / tai žvelki kaip tavęs pasiilgau bičiuli / jau tuoj apkabinsiu ir suspausiu / savo tvirtom meilės replytėm“ (p. 53). „Poetinis Druskininkų ruduo“ per 35 metus patyrė daug permainų – sumažėjo išgeriamo alkoholio kiekis, poetai nebesimuša, spontaniški performansai tapo nuosaikesni. Apskritai mažiau bohemos. Ar ilgiesi tokio PDR, kokį patyrei ten lankydamasis prieš dešimtmetį?

– Dvejus pastaruosius metus PDR buvo kitoks. Viskas pasikeitė užsivėrus „Širdelei“ ir tai jaučia visi festivalio senbuviai. Kartais veju šalin nejaukią mintį, kad dabar laukiamiausias metų poetinis įvykis vyksta tarsi iš inercijos. Nebėra to stabilaus centro, aplink kurį visi gravituotume. Ilgiuosi ne PDR prieš dešimtmetį. Ilgiuosi maloniai svaigaus knapsojimo pažįstamoje kavinėje, masyvių stalų – lauke ar viduje, – prie kurių telkdavosi išsiilgti žmonės, su kuriais vydavom ilgiausias pokalbių ir dūmų virves. Galima guostis, jog festivalis ir yra tie patys žmonės, kurie, kad ir kokių pokyčių būtų įvykę, kiekvieną rudenį Druskininkuose vis dėlto susirenka. Tačiau PDR man buvo ir konkreti vieta. Jos nebeliko, todėl iki šiol yra liūdna.

– Kartą per jaunųjų poetų skaitymus riebiai nusikeikei ir trenkęs durimis išėjai – šis tavo poelgis buvo gana karštai aptarinėjamas, net aprašytas kultūrinėje spaudoje. Ar manai, kad literatų bendruomenė ilgainiui tapo pernelyg mandagi? Kiek tau apskritai svarbu būti jos dalimi?

– Juokinga, bet mūsų mažoje literatūrinėje smėlio dėžėje tokie nereikšmingi nutikimai nelieka nepastebėti. Pasikarščiavau ir gan trankiai išėjau, nes tiesiog pabodo klausyti beprasmio vapėjimo, kuris bandė apsimesti poezija. Metai eina ir pastebiu, jog man vis sunkiau suprasti, ką rašo jaunieji. Ar turėčiau patylėti, kai dalyvauju jų pačių skaitymuose? Galbūt.

Nežinau, ar literatų bendruomenė tapo mandagesnė. Tiesiog kartais pasigendu aštresnės reakcijos į vienas ar kitas akivaizdžias negeroves, kurios patenka į mūsų akiratį, o mes stengiamės į jas tiesiog nekreipti dėmesio. Pavyzdžiui, kai premijas skina knygos, kurių redaktoriai būna tų premijų skyrimo komisijose, ir pan. Man svarbu būti bendruomenės dalimi, nes už literatūros pirmiausia yra žmonės, kurie ją kuria. Gera ir įdomu juos pažinti.

– Daugiau nei metus gyveni Druskininkuose. Recenzijoje apie ankstesnę tavo knygą „Veneros“ Giedrė Kazlauskaitė rašo: „[...] buvimas periferijoje (o ne centre) žymi šiokią tokią nuoskaudą, kuri pačiam kalbančiajam, beje, palanki, nes tikrai maitina jo kūrybiškumą.“ Neseniai buvai apdovanotas „Atokių stočių“ premija. Atrodo, Giedrė neklydo – buvimas periferijoje, atokioje Dzūkijos stotyje kūrybiškai tau išties naudingas. Ar nepasiilgsti didmiesčio šurmulio, ryškesnio kultūrinio gyvenimo, galų gale – bendraminčių?

– Esu laimingas gyvendamas vadinamojoje periferijoje, nors didmiesčio šurmulio taip pat retsykiais pasiilgstu. Visada vertinau vietą, kurią galiu vadinti namais. Kad ir kur ji būtų, gan lengvai galiu ją prisijaukinti, į ją įsigyventi. Tiesa, kiekvienas praeities miestas man dažnai sukelia nostalgiją. Vidinių kelionių metu mėgstu pasivaikščioti po praėjusio laiko studentišką Vilnių ar gimtuosius Kaišiadoris. Dar turiu tokį pomėgį: įsijungiu „Google Maps“, nuvedu geltoną žmogeliuką į konkrečią gatvę ar rajoną ir vaikštinėju. Tai stimuliuoja atmintį, leidžia atgaminti kokius nors malonius prisiminimus iš vienos ar kitos miesto erdvės.

Dabar mano namai Druskininkuose, o jų atokumas man patinka. Nors gyvenu čia dar tik pusantrų metų, jau jaučiu miestelio pulsą ir jo tektoninių plokščių judėjimus. Dėl savo tingumo ir namisėdos įpročių dar nespėjau atrasti didelės dalies Druskininkų grožio. Bet šiuo metu kurorte man nieko netrūksta. Čia vyksta kultūriniai renginiai, atvežamos įdomios parodos, yra skanios kavos ir vilnietiško vaibo baras. Nuostabą iki šiol kelia, kad Druskininkai taip arti gamtos ir dabar ją galiu patirti visais keturiais metų laikais, nes kadaise čia buvo tik rudeniškas PDR taškas. Mėgstu sustoti prie miegamojo lango ir žvelgti į kitapus judrios Veisiejų gatvės esančio miško pušis. Ir tai padovanoja tokį aiškų jausmą, kad esi namuose, kurie šįkart – labai ypatingoje vietoje.

Bendraminčių, šviesių ir aktyvių žmonių čia yra ir mūsų keliai pamažu jungiasi. Jau yra planų susitikimams, įvairiems kūrybiniams projektams.

– Ar gyvenimas mažame mieste keičia rašymo įpročius? Galbūt „Mėlynų valandų viešbučio“ gyventojai jau kraustosi į naujus tavo tekstus?

– Rašymo įpročius keičia ne tik konkrečios vietos, bet ir tarpai tarp rašomų knygų. Po „Mėlynų valandų viešbučio“ atsivėrė gerai pažįstama nerašymo tuštuma. Galvoje – kaip iššluota, jokių žymesnių minties trajektorijų. Ir tas kartkartėmis apimantis klaikas, kad dabar jau tikrai nieko nepavyks parašyti. Po tokios vaizduotės puotos, kokią turėjau rašydamas „Viešbutį“, naujų tekstų reikės kantriai išlaukti. Arielis Pikaras, Denizė ir Kepasa išvažiavo atostogauti, viešbutis tuščias. Galbūt vieną dieną ir vėl susitiksime. O gal sugrįš senas geras kovarnis, to irgi niekada nežinai.