Tarp užsakymo ir laisvės: pokalbis su Rolandu Rimkūnu

 

Rolandas Rimkūnas – menininkas, grafikas, heraldikos kūrėjas, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio jo profesinis kelias plėtojosi tarp skirtingų, bet nuosekliai susisiejančių laukų – laisvosios kūrybos, valstybinės simbolikos, knygų iliustravimo ir pedagoginės praktikos. Rimkūno darbai formavo ir tebeformuoja Lietuvos vizualinės tapatybės kraštovaizdį – nuo miestų herbų ir valstybinių ženklų iki grafikos ciklų, kuriuose reflektuojamas laikas, atmintis, kalba, žmogiškosios patirtys.

1985–2025 metų retrospektyvinė paroda „Darbai“, eksponuojama Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, atveria keturių dešimtmečių kūrybinį pasakojimą, kuriame „užsakymas“ ir „laisvė“, struktūra ir abejonė, aiškumas ir aštrūs egzistenciniai klausimai nėra priešybės, bet to paties gyvenimo ir darbo proceso dalys. Šiame pokalbyje Rolandas kalba apie savo kelią, mokytojus, atsakomybę, kūrybos etiką ir būsenas, kai kontekstai, situacijos kinta, o darbai – lieka.

 

Vidas Poškus

 

– Kas Tave paskatino pradėti kurti meną? Ar prisimeni savo pirmuosius žingsnius – studijas, pirmuosius darbus, pirmąjį suvokimą, kad tai bus ilgas (ar bent netrumpas) kelias?

– Su pieštuku vaikščiojau nuo vaikystės. Ir nors sovietmečio vidurinėje mokykloje dailės pamokos buvo vieną kartą per savaitę ir tik iki aštuntos klasės, man jos buvo labai laukiamos ir reikšmingos. Būdamas penkiolikos metų, tėvams nieko nesakęs, nuėjau prašytis priimamas į Kauno keturmetę dailės mokyklą. Turėjau pasiruošęs parodyti darbų – lenkiškų žurnalų viršelių kopijų ir žmonių figūrų piešinių iš rusiško akademinio vadovėlio dailininkams. Labai dėkingas tapytojai Laimai Drazdauskaitei, kuri į mane pasižiūrėjo rimtai ir pakvietė būti „laisvuoju klausytoju“, mat į dailės pamokas prašiausi priimamas mokslo metų viduryje. Nuo kitų mokslo metų tapau ir pilnaverčiu šios mokyklos mokiniu.

Kad dailė gali būti man gyvenimo ir profesiniu keliu, aiškiai supratau baigęs vidurinę mokyklą. Nors tėvas ir buvo prieš, kad stočiau į tuometinį LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), manydamas, kad politinių kalinių vaikams ten nėra daug galimybių patekti, – aš laikiausi savo.

– Ar tame kelyje sutikai žmogų, kurį galėtum vadinti savo Mokytoju? Ar apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip Mokytojas iš didžiosios raidės – t. y. tiesiog autoritetas?

– Greičiausiai mano mokytoju buvo ne vienas žmogus. Įvairiais gyvenimo periodais sutikdavau žmonių, kurie darė man įtaką. Kauno keturmetėje dailės mokykloje mano diplominio vadovu buvo šviesaus atminimo tapytojas Antanas Martinaitis. Dailės mokyklos vasarų praktikose mums, vaikams, didelį įspūdį darė mokytojas Edmundas Saladžius, ilgus metus mus siejo artimi, draugiški, o vėliau, jau dirbant VDA Kauno fakultete, ir darbiniai santykiai. Deja, darbiniai santykiai buvo ir draugiškų santykių pabaigos priežastis. Nepaisant gyvenimo prozos, Edmundas Saladžius mano atmintyje išliko kaip ypatingas Lietuvos menininkas, išskirtinės charizmos žmogus.

Jau mokydamasis LTSR dailės instituto Kauno pramoninės dailės fakultete stiklo specialybėje, į kurią sovietmečiu po kelių nesėkmingų bandymų man visgi pasisekė įstoti, sutikau menininkų ir dėstytojų, kurie man suteikė daug rimtų profesinių piešimo, tapybos, skulptūros, kompozicijos žinių. Visų pirma tai skulptoriai Alfonsas Vaura ir Vytautas Narutis.

Diplominį darbą dariau vadovaujamas vitražisto Rimvydo Mulevičiaus. Diplominis darbas buvo penki pakabinami vitražai religine tematika. Vitražų užsakovas ir darbo konsultantas buvo bažnytinio meno žinovas, kanauninkas Algimantas Vincas Kajackas. 1990 metais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, diplominį darbą apgyniau Kauno arkivyskupijos kurijos patalpose.

Tačiau svarbiausią savo Mokytoją – Raimondą Miknevičių – sutikau vėliau, kai atsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai turėjau galimybę įstoti į Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedrą. Miknevičius buvo pedagogas, kuris negailėjo nei savo laiko, nei asmeninių resursų ilgam ir kantriam darbui su studentais. Būtent jis išmokė mane klasikinių estampo ir tapybos technologijų, ramiai ir mandagiai padėjo pakeisti požiūrį į daugelį mane supančių dalykų, pakvietė prisidėti prie bendrų darbų atkuriant ir kuriant senus ir naujus Lietuvos valstybės tapatumo ženklus.

VDA Grafikos katedroje nepamirštamos liko Stepheno Anayos kūrybinio piešimo paskaitos. O tuometinis mano dėstytojas Rimvydas Kepežinskas tapo tikru draugu, su juo iki šiol išliko itin šilti ir žmogiški santykiai.

– Ar gali prisiminti savo pirmą rimtą kūrinį ar projektą? Ką tuo metu jautei ir su kokiais iššūkiais susidūrei?

– Pirmas rimtas ir sudėtingas užsakymas, kaip man dabar atrodo, buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Įgyvendinti šį užsakymą Prienų rajono savivaldybės administracijai mane rekomendavo Raimondas Miknevičius, kuris tuo metu buvo ir Lietuvos heraldikos komisijos (LHK) narys. Užsakymą vykdžiau gal aštuonis ar devynis mėnesius. Per visą tą laiką Raimondas Miknevičius mane mokė heraldikos taisyklių, heraldinio piešinio ir komponavimo ypatumų. Kompiuterio dar neturėjau, tad viską reikėjo daryti rankomis ir kas dvi savaites padarytus atkuriamo Prienų herbo piešinius pristatydavau Lietuvos heraldikos komisijoje. Per LHK posėdžius gavau neįkainojamas pamokas ir patirtis iš to meto LHK narių, jie mane supažindino su profesionalaus dailininko darbo ypatumais – kaip surinkti medžiagą, kaip ją pristatyti, kaip argumentuojant diskutuoti ir ramiai priimti kritiką. Tuometinėje LHK dirbo istorikai dr. Edmundas Rimša, Zigmantas Kiaupa, Vytautas Aleksiejūnas, Birutė Šilinienė; dailininkai Raimondas Miknevičius, Juozas Galkus, Arvydas Každailis. 1995 metais atkurtasis Prienų herbas buvo patvirtintas tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko.

– Augai ir formavaisi sovietmečio Lietuvoje. Kaip to meto politinė ir socialinė aplinka formavo Tavo santykį su menu ir kūryba? Ypač intriguojantis yra faktas, kad dirbai gamyklose, įmonėse paprastu darbininku… Taip pat tarnyba sovietinėje armijoje (parodoje yra vienas piešinys iš ten). Ką ir kiek tai davė?

– Kai pirmą kartą neįstojau į LTSR dailės institutą, tėvai ragino stoti į Kauno politechnikos institutą (KPI) ir įgyti inžinieriaus specialybę. Su dokumentų užpildymu studijoms KPI delsiau iki paskutinės dokumentų priėmimo dienos ir tuomet pranešiau tėvams, jog į KPI nestosiu, stosiu tik į Dailės institutą. Tėvas atsiduso ir pasakė: „Jei taip, tai nuo rugsėjo eini dirbti į gamyklą, ant sprando mamai nesėdėsi ir pats dabar turėsi prasimanyti pragyvenimui.“ Atėjus rudeniui tėvas man padėjo įsidarbinti Kauno ketaus liejykloje „Centrolitas“ staliumi. Staliaus pareigos dabar skamba didingai, nors iš tikrųjų man teko monotoniškas ir sunkus darbas. Darbas prasidėdavo šeštą valandą ryto. Reikėdavo kalti medinius padėklus ketaus liejimo formoms padėti. Tie mediniai padėklai, ant kurių konvejeryje buvo dedamos ketaus liejimo formos, sudegdavo labai greitai ir jų liejimo cechui vis trūkdavo. Taigi aštuonias darbo valandas ir kaldavau medinius padėklus. Darbas buvo mažai įdomus, taigi noras tapti „laisvu“ dailininku tik stiprėjo. Po metų darbo stalių ceche dėl tėvo pažinčių gamykloje buvau perkeltas į aukštesnes pareigas ir tapau „Centrolito“ dailininku. Dirbdamas gamyklos dailininku rašiau kaligrafinėmis plunksnomis ir teptukais skelbimus bei plakatus, Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos šventėms dažydavome stendus ir lentas gamyklos cechams papuošti. Dailininko darbas gamykloje buvo privalumas stojant į LTSR dailės institutą.

Pinigų reikėjo ne tik pragyvenimui ir maistui, bet ir privačioms akademinio piešimo, tapybos, lipdybos bei kompozicijos pamokoms. Kadangi stojant į tuometinį LTSR dailės institutą reikėjo laikyti ne tik dailės egzaminus, bet ir lietuvių kalbos egzaminus žodžiu ir raštu bei LTSR istorijos egzaminą, pinigų reikėjo korepetitoriams samdyti. Vien piešimo, tapybos ir lipdybos pamokos tris kartus per savaitę man kas mėnesį atsieidavo 60 rublių. Taigi 120 rublių mėnesinės algos nelikdavo greitai.

Prabėgus metams laikantis tokios dienotvarkės, vasaromis vėl bandydavau stoti į Dailės institutą. Iš trečio karto pasisekė. Po darbo gamykloje studijos Dailės institute buvo tikras rojus.

Po pirmo kurso buvau pašauktas į sovietinę armiją, iš jos jau nebuvo galimybės išsisukti, ir ten, vidaus kariuomenės seržantų mokykloje prie Maskvos, praleidau dvejus savo gyvenimo metus. Sovietinėje kariuomenėje įgijau ir pirmuosius savo kaip „pedagogo“ įgūdžius. Būdamas mokomosios kuopos seržantu savo grandiniams turėdavau pravesti rytines mankštas, mokyti juos rikiuotės taisyklių, prižiūrėti „pavaldinius“ per lauko pratybas ar kitus užsiėmimus. Žinoma, nuo dėstymo Vilniaus dailės akademijoje tokie užsiėmimai ir pamokos labai labai skyrėsi. Darbas gamyklose ir tarnyba sovietinėje armijoje „meną“ ir kūrybą padėjo suvokti kaip tam tikrą žmogaus laisvės ir nepriklausomybės formą tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

– Tavo darbuose dažnai kartojasi tam tikri ženklai, frazės, struktūros – tarsi vizualinis užrašų ar ženklų žodynas. Kaip gimsta šie motyvai? Koks Tavo santykis su tekstu ir kalba vizualinio meno kontekste apskritai? Ar žodis Tau yra lygiavertis vaizdui?

– Visai neseniai pradėjau suprasti, jog knygose man svarbiausia ne įmantrus dizainas ar iliustracijų grožis. Svarbiausias buvo ir dabar yra knygų turinys. Jeigu knygos dizaineris ar iliustruotojas pradeda dominuoti prieš knygos turinį ir tampa pirmaplaniu veikėju, mane tokie sprendiniai nuvilia. Todėl darydamas darbus visada pirmenybę teikiu turiniui, kuris vėliau vienaip ar kitaip padeda surasti ir tinkamą formą. Esu iš tų „menininkų“ ar dailininkų, kurie stengiasi neturėti savojo stiliaus, bet turi savo minčių, abejonių, gal net ir vertybių kolekciją. Savąsias kolekcijas nuolat perrinkinėju – kažko atsisakau, kažkuo papildau. Vieno ar kito gyvenimo periodo patirtis įprasminančios frazės, ženklai, vaizdai ar struktūros tampa manųjų darbų turiniu ir forma.

Darbuose naudojamos frazės atrandamos dažnai netikėtose ir nenumatytose vietose. Pavyzdžiui, frazę „Herr, hilf mir“ („Dieve, padėk man“) pamačiau Nidos kapinių paminklo epitafijoje, o „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“) – kareiviško diržo sagtyje, šūkis „Flower Power“ („Gėlių Jėga“) atkeliavo su manimi iš jaunystės metų.

Man svarbi vienų ar kitų frazių autentiška, gimtoji kalba. Darbuose naudojamų frazių „daugiakalbystė“ man reikšminga ir prasminga. Frazių „daugiakalbystė“ man yra ir turinys, ir forma, simboliškai nusakantys vienus ar kitus kontekstus, žmonių jungtis ir kartu lemtingas priešpriešas.

Galų gale mano šeimoje yra mokėjusių ir mokančių įvairias kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir net japonų. Tarkim, mano senelis, būdamas Čikagos miesto darbininkas, kalbėjo angliškai, tėvas, Sovietų Sąjungos kalinys, ar aš, buvęs sovietinės armijos seržantas, kalbėjome lietuviškai ir rusiškai. Mano vaikai kalba angliškai ir vokiškai, vyresnysis sūnus besistažuodamas Japonijoje mokėsi japonų kalbos. Be kalbų mokėjimo mūsų pilnavertis gyvenimas dabartiniame pasaulyje yra sunkiai suvokiamas. Daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas yra svarbi mano šeimos tapatybės dalis.

Vaizdai, kuriuos naudoju savuose darbuose, yra įvairūs savo kilme. Tai gali būti tėvo ir mano vaikų piešiniai, prisiminimai, nuotraukos, tatuiruotės, žaislai, debesys, mėsos gabalas, sutiktų žmonių siluetai, pyktis, skausmas, džiaugsmas, kasdienybė ir dar bala žino kas. Iš tekstų ir vaizdų konstruoju vizualias struktūras – pasakojimus.

– Heraldika ir vizualinių tapatybių kūrimas yra labai apibrėžta, taisyklėmis grįsta sritis. Ką Tau reiškia ši veikla ir kaip ji dera su laisvąja kūryba? Ar nekyla pagunda kartais tas taisykles laužyti?

– Valstybės tapatumo ženklai yra ir mano tapatumo ženklai. Žmogaus, visuomenės, valstybės tapatumo ženklai kinta lėtai, sunkiai ir dažnai labai skausmingai. Heraldikos taisyklės yra Vakarų Europos tapatybės ženklų sistema, kuri formavosi ištisus šimtmečius. Valstybės tapatumo ženklai metaforiškai panašūs į kelio ženklus, kurie patys savaime yra neišraiškingi paveiksliukai, bet atsidūrę savo tiesioginiame panaudojimo kontekste tampa nepamainoma simbolių sistema, padedančia mums komunikuoti ir sugyventi vieniems su kitais.

Valstybės tapatybės ženklai kinta, bet kinta tik kartu su valstybės savimonės ar sąrangos giluminiais pokyčiais. Tarkim, oficialus Lietuvos valstybės simbolis tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir žemutinės raudonos – yra dabartinės Lietuvos valstybės tapatybės išraiška, kuri visiškai neatitinka senųjų heraldikos taisyklių. Bet Lietuvos tautinė vėliava, kaip simbolinė mūsų visų bendrų vertybių išraiška, buvo įprasminta ir tapo tikru mūsų valstybingumo simboliu nepriklausomybės kovose, Sibiro tremtyse ir Baltijos kelyje. Mūsų brolių ir seserų pralietas kraujas ir patirtos kančios yra svarbūs dėmenys ženklui tampant simboline vertybe. Taigi mūsų tautinės vėliavos istorija yra geras pavyzdys, kaip gyvenimas ir gyvenimo įvykiai gali pakeisti ir keičia inertišką heraldinės sistemos taisyklių lauką.

Sunkiai skinasi kelią į mūsų šiandieninės valstybės tapatybės ženklų sistemos panteoną ir lygiateisiškumo principais pagrįsta simbolika. Tinkamai valstybinėje heraldikoje nėra įprasminta moters simbolika. Ir nors įprasminti moters simbolį valstybinėje simbolių sistemoje bandymų būta, šie bandymai kol kas nėra sulaukę rimto palaikymo nei tarp valstybės institucijų atstovų, nei tarp platesnio rato universitetinės bendruomenės narių. Kalbu apie neseniai buvusias Mažosios Lietuvos etnografinio regiono heraldikos kūrimo peripetijas.

– Esi sukūręs daug heraldinių ženklų miestams ir institucijoms. Kaip darbas su užsakovu ir atsakomybė už oficialų ženklą paveikė Tavo „meninį“ mąstymą?

– Visų pirma užsakomieji darbai mane keitė kaip žmogų. Išmokau labiau girdėti kitus, argumentuotai ir suprantamai reikšti savo nuomonę, būti lankstesnis, o kartais ir principingesnis. Kita vertus, mano „meniniam“ mąstymui kuriant Lietuvos valstybinę heraldiką įtaką padarė ženklai, tekstinė ir vaizdinė simbolika. Kurdamas valstybinę simboliką negali turėti savojo stiliaus, nes kuriama valstybės ženklų sistema turi turėti bendrus, sistemą vienijančius vaizdavimo bruožus. Taigi dailininkai, dirbantys šioje srityje, tampa vieningo ir susigrojusio orkestro dalimi, o ne išskirtinumą demonstruojančiais solistais. Heraldinio piešinio stilistika reikalauja ženkliškumo, informatyvumo ir apibendrinimo. Pats ženklo ar simbolio atsiradimas turi būti pagrįstas istorijos, dabarties faktais ir aiškiai ir suprantamai išreikštas vaizdu. Matyt, anksčiau paminėti heraldikos kūrybiniai principai iš dalies yra persikėlę ir į mano „laisvąją“ kūrybą. Turiu žinoti, ką darau, turėti aiškius sprendinių motyvus parinkdamas vienai ar kitai temai formą.

Tačiau… mano supratimu, yra ir kardinalių skirtumų tarp heraldinių ženklų sąrangos ypatumų ir vadinamojo „meninio“ mąstymo. Kurdamas Lietuvos valstybės heraldiką turi vadovautis aiškiai apibrėžtomis, per amžius susiformavusiomis herbų kūrimo taisyklėmis ir valstybės įstatymais, o savo „meniniame“ mąstyme atvirkščiai – dažnai bandai apčiuopti taisyklėmis ir įstatymais neapribotas žmogaus egzistencijos pilkąsias zonas. Pilkųjų žmogaus egzistencijos zonų originalios ir jautrios išraiškos gali tapti puikiu „menu“ ir atvirkščiai – valstybės įstatymais apibrėžto gražaus elgesio ir sugyvenimo normomis grįstas „menas“ gali tapti tiesmuku propagandiniu lozungu. 

 

– Ar yra konkretus projektas ar ženklas, kuris Tau buvo ypač sudėtingas ar svarbus – galbūt net pakeitęs Tavo požiūrį į dizainą?

– Svarbus ir sudėtingas man buvo Prienų miesto herbo atkūrimas. Tai buvo pirmas valstybinės heraldikos užsakymas. Po labai man sunkių aštuonių mėnesių darbo užsirekomendavau kaip dailininkas, galintis dalyvauti valstybinės simbolikos kūrimo procese, jame dalyvauju iki šios dienos.

Svarbūs ir sudėtingi darbai buvo ir dirbant prie 2 eurų apyvartinių monetų serijos „Lietuvos etnografiniai regionai“. Pats sudėtingumas šiuose darbuose buvo ne dizaino kūrimas ar projektų derinimas Lietuvos banko komisijose, bet viešos reakcijos į pristatomus projektus ar jau į apyvartą išleistas monetas. Tuo metu aiškiai pradėjau jausti ir suvokti, jog valstybinė simbolika, jos kūrimo ir viešinimo klausimai, kaip ir valstybinę simboliką kuriantys autoriai, atsiranda išskirtinio dėmesio lauke. Dabartinių geopolitinių įvykių ir kataklizmų šviesoje (ar tamsoje) Lietuvos valstybinė simbolika, kaip ir Lietuvos istorija apskritai, tampa mums priešiškų valstybių istorijos perrašinėtojų ir propagandininkų taikiniu.

– Rengdamas šią parodą žvelgei į savo darbus iš didelės laiko distancijos. Ką pats pajutai matydamas visą savo kūrybos kelią vienoje erdvėje? Akivaizdi yra skirtis tarp „užsakymų“ ir „laisvos“ kūrybos – fiziškai didesnė pirmoji salės dalis yra skirta būtent pirmiesiems, o „menas“ tarsi yra šiek tiek užslėptas.

– Abi parodos dalys kaip dvi mano kūno rankos – abi man svarbios ir reikalingos. Čia kaip atsakyti į klausimą – kas svarbiau žmogaus gyvenime: pavalgyti ar nueiti į koncertą, parodą? Tikriausiai ir viena, ir kita yra vienodai svarbu ir prasminga. Darydamas valstybinę simboliką, knygų iliustracijas ir daugelį kitų parodoje nerodomų vizualios komunikacijos darbų, dažnai jausdavausi reikalingesnis žmonėms, visuomenei, valstybei nei užsiimdamas „laisva“ kūryba. Kita vertus, „laisva“ kūryba reikalinga žmogui būti savimi, turėti kur pasislėpti, pabėgti nuo minios, būti silpnam ir pažeidžiamam. „Laisva“ kūryba dažnam kūrėjui yra autoterapija, vertybių rekolekcijų laukas. Paradoksalu, bet kartais „užsakymai“ gali tapti ir tampa „laisva“ kūryba. Ir atvirkščiai – neretai „laisva“ kūryba gali tapti „užsakymu“ ar ideologiniu lozungu.

– Iš kitų menininkų (nesvarbu, kokiai generacijai jie priklausytų) išsiskiri įvairių technikų naudojimu. Ypač išskirtinis yra šratinukas, kaip priemonė ir metodas. Kaip atradai jį?

– Piešti spalvotais tušinukais pradėjau ir išmokau sovietinėje armijoje, kai dar būdamas kursantu seržantų mokykloje paišydavau „dembeliams“ albumus. „Dembelio“ albumas – tai privalomąją karo tarnybą baigiančio kareivio fotografijų albumas, kuriame yra eksponuojamos dvejų metų tarnybos laiką atspindinčios fotografijos. Ant kalkinio popieriaus lapų, esančių tarp fotografijų albumo lapų, buvo paišomos kareivių tarnybos istorijos. „Dembelių“ albumų iliustracijos paprastai būdavo atliekamos spalvotais tušinukais, mat kitos raiškos priemonės kareiviams būdavo neprieinamos. Aš buvau vertinamas „dembelių“ albumų piešėjas.

Prie piešinių spalvotais tušinukais sugrįžau po prabėgusių 26 mano gyvenimo metų, kai mano kūnas pradėjo siųsti laikinumo signalus. Tuomet dažno žmogaus gyvenime iškyla tokie universalūs klausimai: „Kodėl aš?“, „Kodėl man?“, „Kodėl dabar?“ ir t. t. Šie klausimai man tapo postūmiu apmąstymams, kurie vizualizavosi piešinių serijose „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“), „Dangus… kaip ten patekti?“, „Ginkluotosios pajėgos perima dangaus kontrolę“, „XANAX“. Šiuo gyvenimo periodu iš įvairių netikėčiausių vietų surankiotos frazės tapo reikšmingos ir atrado savo vietą „debesų“ piešiniuose. Autoterapinis darbas – debesų ir tekstų piešimas spalvotais tušinukais – vykdavo įvairiose vietose: kambaryje, automobilyje, laukiamajame. Formatai nebuvo dideli, nes dideli formatai nepatogūs nešioti. Svarbi spalvotais tušinukais atliktų piešinių savybė yra ta, kad laikomi šviesoje piešiniai pamažu pradeda nykti. Ši efemeriška piešinių tušinuku savybė man tapo laikinumo metafora, kuri per darbo procesą peraugo į žmogiškųjų sunkumų laikinumo metaforą.

– Esi baigęs grafikos studijas. Taviškiai ofortai, tegul ir sukurti prieš keletą dešimtmečių (ak, kaip greitai bėga laikas!), pasižymi chuliganišku siekiu sutrikdyti klasikos orumą. Regis, tai nėra praradę aktualumo ir mūsų laikais.

– Studijuodamas Grafikos katedroje Vilniuje, o prieš tai ir Kaune, dažnai girdėdavau tokias vyresnių menininkų kartojamas sentencijas – „grafika yra ne menas, o reprodukcija“. Tapybos, skulptūros, poezijos menai buvo suprantami kaip tiesioginis, dvasinis ryšys su transcendencija.

Griuvus santvarkai ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės atneštoms laisvėms, kurios tuo metu reiškėsi keisčiausiais ir nebūtinai moraliais ir dvasingais būdais, jauniems menininkams ar dailininkams iškilo naujų klausimų ir rūpesčių, kurie vienaip ar kitaip veikdavo ir jų kūrybą.

Permąstant „menininko“ vertybinių žodžių žodynėlį, žodis „reprodukavimas“ man tapo vienu iš atspirties taškų pradėti naują kūrybos etapą.

Taip atsirado 12 ofortų ciklas „Klasikos Animacija“. Šiame ofortų-reprodukcijų cikle įamžintos sovietiniu laiku propaguotos akademinio meno vertybių reprodukcijos ir išsvajotosios amerikietiškos popkultūros simbolika, kurią man tuomet įkūnijo Walt Disney Company kuriamų animacinių filmų personažai. Sukurti ofortai-reprodukcijos, kuriose klasikiniai Rembrandto, Francisco Goyos ar Diego Velázquezo paveikslų herojai pasipuošę animacinių herojų galvomis, tapo man naujojo laiko didvyriais.

Tuo periodu buvau apsėstas reprodukavimo idėjų – klasikinėmis oforto ir metalo graviūros technikomis reprodukavau viską, ką mačiau, prisiminiau, perskaičiau ar išgirdau. Taip atsirado iki šiol besitęsiančios manųjų „reprodukcijų“ ar grafikos serijos skirtingais pavadinimais – „Būk Tvirtas! “ (iš tradicinių pamokymų serijos berniukams ir vyrams), „Ir visa tai, kas vyksta manyje, taip pat yra visatos dalis“ („Иванушки International“ dainos „Вселенная“ teksto frazė), „Tai tik dar viena diena“ (Briano Eno kompozicijos pavadinimo „Just Another Day“ lietuviškas vertimas), „Banalybės“ (menotyrininkų tekstuose šiuo žodžiu apibūdinamas paviršutiniškas meno kūrinys). Manosios „reprodukcijos“ yra įvairios prigimties – tėvo ir vaikų piešiniai, fotografijos, gamtos formos, buitis, enciklopedijų piešiniai ir t. t. Klasikinis ofortas „reprodukcijas“ įgalino paversti autoriniais darbais, kurie, paveikti nenuspėjamų chemijos procesų, tampa atsitiktinumo ir nenuspėjamumo metaforomis.

– Paroda prasideda nuo „plastikinės“ keramikos su markerio „glazūromis“ (ten, žinoma, figūruoja užrašai), regis, kad į šį parodos segmentą reikia žvelgti kaip į savotiškus „prolegomenus“ Tavo kūrybai suvokti?

– Kiniškos gamybos plastikinių puodų servizas, įgytas „Senukų“ prekybos centre ir dekoruotas markeriu užrašant frazę anglų kalba „HOW ARE YOU?“ („Kaip laikaisi?“), tinka pasitikti parodos lankytoją. Anglų kalbos, kiniškos masinės produkcijos ir žmogaus rankų darbo jungtis greičiau atveria kelią į parodą, nei gali tapti parodos apibūdinimu. Todėl šis darbas labiau byloja apie tai, ką reikėtų palikti prie parodos durų nei nuoroda, ką parodoje gali pamatyti ar surasti. Nors, geriau pagalvojus, gali būti ir įvadu į parodą.

– Gal galėtum pakomentuoti videodarbą, esantį parodoje? Jis atrodo tarsi pasakojimo ašis (bent fiziškai, nes iš tikrųjų eksponuojama pačiame salės viduryje), apie kurią sukasi visas parodinis pasakojimas.

– Šis videodarbas sukonstruotas iš trumpų videoplenerų, vykusių maždaug ketverių metų laikotarpiu. Videodarbe filmuotas peizažas nėra atsitiktinis. Šią vietą lankau, paišau ir tapau nuo 1986 metų. Atsiradus mobiliajam telefonui pradėjau ir filmuoti. Tai vieta, kurioje ypač jaučiu praeinantį laiką. Praeinančio laiko metafora man ypač svarbi ir reikšminga. Šį peizažą esu lankęs būdamas įvairių būsenų ir įvairiais savo gyvenimo periodais. Lankydamas šią vietą pastebėjau, jog praeinančio laiko greičio pojūtis gali kisti ir priklausyti nuo vietos, kurioje žmogus yra. Taigi šis darbas apie praeinantį laiką. Parodos kontekste tai svarbi pasakojimo ašis.

– Mane lengvai glumina, kad parodoje žiūrovai gali vaikščioti, laipioti ant Tavo darbų. Žinoma, tie kilimai nėra „originalai“, jie skaitmenizuoti – tačiau tai primena barokinę apgaulę, tą teatrališką nusižeminimą (tarsi galingų magnatų funduotos bažnyčios su jų palaidojimais po grindimis, kad lankytojai galėtų mindyti jų palaikus, aiškiai užrašant – „Čia guli nusidėjėlis“). Tai lengva provokacija ar tik ekspozicinis sprendimas?

– Visų pirma tai anksčiau aprašytos tiražavimo ar reprodukavimo idėjos tąsa. Tušinukais ar pieštukais atlikti A4 formato piešiniai, tiražuojami tokiu būdu, gali įgauti naujus pavidalus ir ekspozicinius kontekstus. Šiuo atveju kasdieniniai, nereikšmingi vaizdeliai tampa keliolikos metrų kilimine danga, kuri ne tik perduoda piešiniuose išsakomą informaciją, bet ir tampa svarbiu ekspoziciją vienijančiu elementu. Gerai, jei, tavo vertinimu, piešinių reprodukcijomis dekoruota kiliminė danga tampa ir barokiniu nusižeminimu – tai taip pat yra vienas iš reikšmingų šių reprodukcijų formos sampratos elementų.

Parodos pabaigoje, jei lankytojai naudos kiliminę dangą pagal paskirtį, ji turėtų įgyti autentiškų parodos lankytojų pėdų atspaudų.

– Iliustracijos… Parodoje rodomi du blokai – iliustracijos Vytauto Landsbergio knygai „Čia rimtai vaikai“ (Vilnius: Kronta, 2006) ir kol kas neišleistas Romos mišiolas. Regis, labai skirtingos pozicijos. Nuo paaugliams skirtos knygelės iki rimtos suaugusiųjų lektūros. Kur buvo lengviau dirbti?

– Tarp šių dviejų parodoje rodomų iliustracijų blokų beveik penkiolikos metų tarpas. Kiekvienas iš šių darbų man savaip yra reikšmingas ir svarbus. Romos mišiolo iliustracijas dariau brandesniame amžiuje. Ko gero, jaunesnis būčiau šio darbo ir neįveikęs.

Vytautas Landsbergis man svarbi ir įdomi asmenybė. Jis pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės vadovas, politikas, menininkas. Nepamirštami susitikimai su Landsbergiu „Krontos“ leidykloje aptarinėjant iliustracijas – žavėjo jo aštrus mąstymas, geras humoro jausmas. Knygoje esantys Landsbergio eilėraščiai daugiaplaniai – asmeniniai išgyvenimai, kurie yra susipynę su Lietuvos valstybingumo išsaugojimo, Europos Sąjungos tvarumo problematika. Knygoje esančios ir parodoje eksponuojamos iliustracijos nėra tiesioginis teksto pakartojimas – tai ir mano autorinės laikmečio refleksijos. Šios knygos tekstuose ir iliustracijose išreikštos to meto aktualijos, regis, išlieka svarbios ir šioje dienoje. Būtent ši aplinkybė ir buvo didžiausia priežastis apsisprendžiant jas rodyti „Titanike“ surengtoje parodoje.

Prie iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba dirbo nuostabi komanda – tai arkivyskupas Lionginas Virbalas, menininkė ir dailėtyrininkė Jurgita Kristina Pačkauskienė bei grafikas Evaldas Mikalauskis. Pradžioje buvo bandymų stadija – gavau prašymą nupiešti šešias mažesnes iliustracijas, skirtas Dievo Motinos ir Šventųjų iškilmėms. Ilgokai svarsčiau, kokiu plastiniu keliu eiti vykdant šį užsakymą. Sprendimas atėjo kartu su mintimi, jog iliustracijos neturėtų būti svarbesnės už teksto turinį. Įkvėpimo šaltiniu man tapo budistinės tapybos postulatas – menininkas, pradėjęs piešti Budos vaizdą, turi daug kartų pakartoti ikoninę Budos vaizdo kopiją, kad išmuštų iš savęs egoizmą ir Budos vaizdavimo kanonas liktų neįgijęs konkretaus žmogaus stilistinių bruožų. Šešiose mažose Romos mišiolo iliustracijose stengiausi ne tik atliepti bažnytinę ikonografiją, bet ir pristatyti Lietuvos bažnytinio meno istoriją – lietuvių liaudies meno tradiciją, Stelmužės bažnyčios skulptūrą, Aušros vartų Madonos vaizdinyje susipynusias Rytų ir Vakarų bažnytinio meno tradicijas, Vilniaus baroką. Jos atliktos laikantis originalių bruožų turinčių kartočių tradicijos.

Kūrybinei grupei pristatęs padarytas šešias mažąsias iliustracijas ir jų sąrangos aprašą, po kiek laiko gavau pasiūlymą padaryti ir likusias devynias didžiąsias iliustracijas: Paskutinės vakarienės scena prieš titulinį lapą, Nukryžiavimas prieš Romos kanoną, Apreiškimas Mergelei Marijai – advento laikotarpiui, Kristaus gimimas – Kalėdų šventei, Trys Išminčiai – Viešpaties Apsireiškimui, Sūnaus palaidūno sugrįžimo pas Gailestingąjį Tėvą scena – gavėnios laikotarpiui, Kristaus Prisikėlimas – Velykoms, Kristaus Dangun žengimas – Šeštinėms, Šventosios Dvasios Atsiuntimas – Sekminėms.

Buvau paprašytas, kad didžiosios iliustracijos jau būtų kuriamos ne kaip kartotės, o kaip originalios ir savitos iliustracijos, išlaikant mažosiose iliustracijose naudotą „graviūros“ stilistiką ir pagarbą krikščioniškajai ikonografijai.

– Iliustracijų, kaip ir heraldikos, atveju yra įdomus (ir svarbus) užsakovų indėlis. Ypač kalbant apie Romos mišiolą – kiek ten iki šiol svarbus yra kanonas? Galbūt buvo pateiktos taisyklės, kurių buvo privaloma laikytis? Ar tiesiog turėjo įsijungti vidinis cenzorius? Dirbdamas pasitelkei vadinamąją vektorinę grafiką. Kodėl?

– Romos mišiolų iliustracijos, ar tai būtų Romos mišiolai lietuvių kalba, ar Romos mišiolai, išleisti kitomis kalbomis, tampa Visuotinės Katalikų Bažnyčios nuosavybe. Romos mišiolų knygose nerašomos iliustracijų autorių pavardės. Bet kuriame pasaulio kampelyje, bet kuria kalba leidžiamuose Romos mišioluose gali būti naudojamos bet kurios anksčiau Romos mišioluose atspausdintos iliustracijos. Galime rasti įvairiausios stilistikos dabartinių Romos mišiolų iliustracijų – nuo klasikinės ikonografijos sprendinių iki autorinio modernizmo ar tiesiog į knygą sudėtų vaikų piešinių. Parodoje pristatomos 15 iliustracijų Romos mišiolui lietuvių kalba yra atliktos laikantis klasikinės krikščioniškosios ikonografijos tradicijos, tačiau iliustracijos turi ir išskirtinių formos sprendinių. Vienas iš tokių originalių sprendinių yra klasikinės ikonografijos atlikimas vektorinės graviūros stilistika. Kitaip nei klasikinės graviūros, sukurtos raižant metalo plokštę kaltu, kompiuterinė vektorinė programa suteikia naujų raiškos galimybių. Klasikinių graviūrų lenktas ir plastiškas tekstūrų linijas Romos mišiolo iliustracijose pakeitė kampuotos ir aštrios vektorių linijos. Toks linijų kampuotumas ir aštrumas leido iliustracijoms įgyti išskirtinį optinį įspūdį. Pagaliau vektorinė grafika prasmingai sujungė senąsias ir naująsias spaudos technologijas.

– Toks truputėlį patetiškas (o gal ne?) klausimas – kas Tau šiandien atrodo svarbiausia perduoti jaunesniems autoriams, pradedantiems savo kelią?

– Atsakydamas į šį klausimą pakartosiu savo Mokytojo Raimondo Miknevičiaus, šiandieną jau nesančio tarp mūsų šioje žemėje, žodžius: „Jei nori, kad žmogus tave prisimintų greitai ir ryškiai, užtenka žmogui trenkti į veidą. bet jei nori, kad žmogus tave prisimintų ilgam ir iš gražesnės pusės, reikės ilgai ir atsakingai dirbti. Ir tai… nėra jokios garantijos, jog būsi prisimintas.“