Literatūros ir protestų metai

 

Praėjo dar vieni metai – turiningi, deja, ne tik gerąja prasme. Lapkritį vyko kultūros protestai, gruodį – mitingai prie Seimo dėl laisvo žodžio.

Apie literatūrą šiame kontekste kalbasi „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė EGLĖ FRANK, rašytoja AKVILINA CICĖNAITĖ ir poetė, kritikė GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.

 

 

Eglė Frank: Akvilina, skaitai turbūt daugiausia iš mūsų trijų – ir ne tik dėl malonumo. Esi ne vienos komisijos narė, skaitai ne tik jau garsių rašytojų, bet ir debiutuojančiųjų knygas. Kokias tendencijas pastebi?

Akvilina Cicėnaitė: Kalbant apie šiuos metus, galima pastebėti prozoje besirandančią didesnę įvairovę, mažiau eksploatuotų žanrų. Kad ir queer miesto fantastika, kaip debiutinis Gabijos Plukės romanas „Vasara, pasaulio pabaiga“, ar detektyvai, trileriai, distopijos, kurie irgi nėra labai būdingi mūsų prozai. Man tai savotiškai susisieja su pernykšte modernaus etniškumo tendencija – tai ir Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“, ir Ievos Dumbrytės „Negrįžtantys“. Etninių, mitologinių motyvų permąstymas būdingas sociokultūrinių krizių laikais, kai norisi gręžtis į praeitį arba kurti naujus pasaulius, taip perkuriant dabartybę, kurioje būti per daug nejauku. Beje, nejaukos atmosferą galima fiksuoti ir Dainos Opolskaitės, ir Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkiniuose.

Giedrė Kazlauskaitė: Aš džiaugiuosi dėl žanrinės literatūros įvairovės ir dėl to, kad rašantieji ieško savo takelių ir neina tradiciniais, jau pramintais keliais. Sunku pasakyti, kodėl suklestėjo folkrealizmas, kaip ir distopija, nes literatūroje kartais sunku prognozuoti, kas įvyks – gal dabar vietoj nejaukos sprogs jauka. Bet tam turbūt reikėtų sulaukti jaukesnių laikų. Ilgiuosi neoidealizmo – galbūt šiuolaikinės Šatrijos Raganos.

A. C.: O štai Akvilės Kavaliauskaitės „Jausmuose“ – nostalgiškas žvilgsnis į du tūkstančiai devintuosius. Gali pasirodyti keista, kad laikui, kuris dar taip arti, jau galima jausti nostalgiją.

G. K.: Ir, aišku, Rimantas Kmita su Virginija Kulvinskaite teberašo apie gariūnmetį.

E. F.: Ar ne keista, kad devyniasdešimtiniai ir dešimtiniai, apie kuriuos jau tiek rašyta, tebėra įkvėpimo šaltinis, tarsi būtų neišsemiami?

G. K.: Visi nori papasakoti savo versiją.

A. C.: Įdomu, kad dabar tarsi nebelaukiame „didžiosios istorijos“, didingų temų. Rašytojai jaučiasi galintys papasakoti mažąsias istorijas, jos mums taip pat įdomios.

E. F.: Šiuo metu „Šiaurės Atėnai“ gauna daug esė, esė rašot ir judvi. Akvilina, tavo antra knyga suaugusiesiems buvo būtent eseistinis romanas, tavo esė nuolat publikuojamos kultūrinėje spaudoje. Kodėl būtent šis žanras?

A. C.: Dabar toks laikas, kai nenoriu nei rašyti fikcijos, nei ją skaityti. Žinoma, nekalbu apie darbą ir tas knygas, kurias privalau perskaityti. Gal šiuo metu tiesiog nebetraukia išgalvotos istorijos. Esė man yra rašymas kūnu – kalbėjimasis su pasauliu, nuostaba jo neprognozuojamumo akivaizdoje. Joje gali tilpti ir praeities refleksija, ir dabarties fragmentai, ir intertekstai. Patinka esė hibridiškumas, buvimas „tarp“. Ne tik rašau, bet ir mielai skaitau esė, autofikciją, autobiografijas, biografijas. Lietuvių literatūroje kiek pasigendu rašymo apie asmenybę, nevengiant įvairiausių jos pusių, išryškinant jos kompleksiškumą, sudėtingumą ir nepatogumą, kaip, tarkim, Francescos Wade parašytoje Gertrude Stein biografijoje „Gertrude Stein: An Afterlife“.

E. F.: Mane, prisipažinsiu, irgi kuo toliau, tuo mažiau domina fikcija. Pamenu, kažkada viena bičiulė pasakė: „Aš tiesiog neturiu laiko skaityti kito žmogaus fantazijas“, ir tuo metu man tai nuskambėjo gan arogantiškai. Dabar jaučiuosi panašiai – man irgi artima autobiografija ar bent jau autofikcija. O grįžtant prie esė – tai irgi pakankamai atviras ir apnuoginantis žanras, jei nori parašyti ją pagauliai. Mano mėgstamiausių lietuvių eseistų Giedros Radvilavičiūtės ir Rolando Rastausko esė drąsios, parašytos nebijant diskredituoti savęs. Kaip ir tavo, Giedre.

G. K.: Mane formavo Rolando Rastausko esė skiltis tuometiniame „Lietrytyje“ ir, žinoma, „Šiaurės Atėnai“ su tuo metu ten publikuojamais Giedra Radvilavičiūte, Gintare Adomaityte, Gintaru Beresnevičiumi, Sigitu Parulskiu, Sigitu Geda, Alfonsu Andriuškevičiumi, Jūrate Baranova, Dalia Staponkute, Danute Kalinauskaite. Sakyčiau, kad tai labai laikraštinis žanras. Jei nori reaguoti į dabartybę, rašai esė. Pats žanras šiuo metu neklesti ir bent jau lietuvių autorių esė rinkinių išeina nedaug. Gal dėl to, kad beveik nebėra ir laikraščių? Arba eseistika neleidžiama, nes leidykloms neapsimoka. Juolab dažniausiai tekstai, kurie pavadinami esė, tokie net nėra. Sakyčiau, kalbėjimo apie esė yra daugiau nei pačios esė.

Nuolat stebiu, kas išėjo iš lietuvių autorių, kas ką parašė – ir prozos, ir poezijos. Laukiu naujų knygų, medžioju jas bibliotekose. O pavargstu ir apsinuodiju nuo kasdienio brukalo, nuo feisbukų, kur visi jaučia pareigą pasisakyti visais klausimais ir panašų turinį dar siunčia į redakcijas. Tai triukšmas, kuriame įtaigiai veikia ir manipuliacijos. Visiems kliūva nemandagus kalbėjimas vieni kitų atžvilgiu, bet ar pilietinių pasirinkimų kryžkelėje įmanoma kitaip?

A. C.: Sakyčiau, ir literatūrinis gyvenimas šiuo metu yra gana intensyvus, visko vyksta labai daug. Beje, man šie metai yra ir stiprios poezijos metai, su pasirodžiusiais naujais Mariaus Buroko, tavo, Giedre, Gintaro Grajausko, Dovydo Grajausko, Alinos Borzenkaitės, Mindaugo Kvietkausko, Vitalijos Maksvytės, Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkiniais – čia paminėjau tik dalį įsiminusiųjų. Apskritai nesiliauju stebėtis mūsų poezija – kasmet džiugina ir debiutai, ir vyresnės kartos autoriai, grįžtantys su naujomis knygomis.

E. F.: Gal šiuo politiškai neramiu metu būtent poezija gali telkti?

A. C.: Gruodžio devintąją Nepriklausomybės aikštėje vykusiame mitinge „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ Pijus Opera perskaitė itin skaudžiai surezonavusį Gintaro Grajausko eilėraštį. Tik dabar mūsų socialinis kontekstas kitoks nei, tarkime, Sąjūdžio laikais. Dabar yra socialiniai tinklai su pasitelktomis botų armijomis, vyksta visuomenę supriešinantis informacinis karas. Nesu tikra, ar poezija dabar turėtų tokios pat galios kaip anksčiau, kai ir paties rašytojo vaidmuo buvo svaresnis.

E. F.: Giedre, tu jau pusantrų metų esi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto partnerystės docentė, dėstai redagavimo kursą ir recenzijų dirbtuves. Turbūt daugiausiai iš mūsų bendrauji su studentais ir būsimais literatais. Gal pamėgintum apibendrinti, koks šiuolaikinės kartos balsas, kuo jie iš esmės skiriasi nuo mūsų, kai buvome studentai?

G. K.: Mūsų laikais nebuvo socialinių tinklų ir jokios internetinės raiškos. Rašydavome ne į feisbuką ar į tinklaraštį, o į kultūros leidinius. Dabartinė karta daug masiškiau skaito angliškai, turi galimybę keliauti po pasaulį, yra socialiai aktyvūs. Taip, jie viską mato kitaip, bet klaidinga juos suvokti kaip mažiau patikimus. Kol dirbau redaktore ir gaudavau jų tekstus – su klaidomis, parašytus gan spontaniškai, – kildavo pagunda nuvertinti. Matydama gyvus žmones, nebegaliu to daryti – jie argumentuoja, paaiškina, ką tuo nori pasakyti. Pastebiu, kad dabartiniai studentai labai kritiški kitų kūrybai, nors patys neparašo stipresnių meninių tekstų. Užtat parašo kritikos, publicistikos, ryškius akademinius darbus. Išnyra ir tokie fenomenai kaip Pijus Opera – nėra jis poezijos žanro grynuolis, bet nepakeičiamas mitinguose.

E. F.: Mane asmeniškai žavi jaunosios kartos įsitraukimas į šiuo metu vykstančius protestus, jų neabejingumas. Dukra pati nusprendė eiti piketuoti prie Seimo – auga karta, kuriai ne vis viena tai, kas vyksta šaly. Grįžtant prie literatūros, gal labiau neramina, kad tarp jaunimo kuo toliau, tuo populiariau skaityti angliškas knygas ir taip tiesiog nesusiformuoja žodynas. Jei ši tendencija ir toliau progresuos, lietuviškai tiesiog nebus kam rašyti.

G. K.: Nenorėčiau plėtoti katastrofizmo teorijų, bet lietuvių kalbai duodama daugmaž 50 metų. Per tą laiką arba ji labai keisis, kol asimiliuosis, arba palaipsniui tiesiog bus vis mažiau kalbama ir rašoma lietuviškai.

A. C.: Per kūrybinio rašymo susitikimus su moksleiviais pusantros valandos kalbamės, kaip parašyti gražiausią sakinį. Matau jų susidomėjimą, dėmesį kalbai, siekį tobulėti, todėl man tiesiog nesinori tuo tikėti.

G. K.: Man gal sunkiau suprasti, kodėl jie nori rašyti. Juk šiais laikais gyvenime yra tiek veiklos sričių, kur galima save kitaip išreikšti. Grožinės literatūros knyga nebėra esminė medija. Mes rašydavome iš dalies dėl to, kad mėginome geriau save suprasti – anuomet nebuvo tokio plataus terapijų ar savigalbos tinklo. Žavėjo tie, kurie rašydami steigia save, formuluoja naujas idėjas, parodo originalų matymo rakursą. Bandėme juos mėgdžioti. Dabar uždaviniai jau kiti, literatūrai, spėju, nebereikia savęs steigimo, bet būtinas bendruomeniškumas, panoramiškas reiškinių matymas.

E. F.: Galbūt jaunam žmogui imponuoja matomumas, viešumas, galimybė savo kūrybą ir idėjas ištransliuoti kuo platesnei auditorijai?

A. C.: Turbūt reikėtų pradėti nuo to, koks yra rašytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje – kaip patys jį matome literatūros lauke ir kaip jį mato žmonės ne iš literatūros lauko. Tai klausimas, kuris dar laukia tyrinėjimų. Dešimtajame dešimtmetyje rašytojas galėjo būti tautos vedlys, moralinis autoritetas. Vėliau socialinis rašytojo vaidmuo susiaurėjo, atėjo rašytojų individualistų laikas.

E. F.: Šiuo metu menininkai jau suprato, kad atsiriboti nuo politikos yra ydinga, nes tuo netrunka pasinaudoti jėgos, kurioms tokia indiferencija yra labai patogi. Esame lūžio taške, kai rašytojai vėl atsigręžė į politiką ir mėgina daryti poveikį. Ką dar galime šiuo metu?

A. C.: Šiuo metu negalime leisti sau prabangos atsiriboti, nedalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime ir tik kurti meną dėl meno. Ką galima daryti, turbūt priklauso nuo kiekvieno gebėjimų: vieni geba burti žmones, kiti – rašyti žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, kviesti veikti.

G. K.: Stebiu rašytojų raišką – esama labai aktyvių, įsitraukusių, principingų. Labai tuo džiaugiuosi. Pati nesu ta, kuri gebėtų sutapti su socialiniais tinklais, veikti juose, – jaučiu bejėgystę, negalią įtikinti, tarkime, kitaminčius ar regiono žmones. Poliarizacija stumia į depresiją: ne vien Lietuvoje, ir pasaulyje, pavyzdžiui, antisemitinis išpuolis Australijoje. Sutikčiau nebeleisti knygų, nesipuikuoti socialiniuose tinkluose, jei tik tai sustabdytų neapykantą ir kraujo liejimą. Tik ar toks prietaringumas pagrįstas? Gal, priešingai, toks įžadas stumteltų prie abejingumo? Į mitingus nueinu, peticijas pasirašau, bet daugiau ką nors daryti šiuo metu nerandu jėgų. Su Mariumi Buroku esame kalbėję, kad Kultūros asamblėjos branduolys nėra rašytojai – protestai yra scena, juose geriausiai atsiskleidžia teatro, kino, šokio žmonės. Tebūnie tai jų laikas. Juolab ne kiekvienas literatas ir gerai išmano politinius dalykus, ir aiškiai, vizualiai juos formuluoja.

A. C.: Yra ir kitokių iniciatyvų. Pavyzdžiui, Maksymo Kryvcovo poezijos knygą „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ išleidusi „Bazilisko“ leidykla visas gautas pajamas skyrė Ukrainai paremti. Poezija gali veikti ir taip.

Turbūt iš esmės svarbu išsakyti savo poziciją. Jei žmonėms patinka tavo kūryba, tai ir tavo pažiūros, vertybinės nuostatos politiniais klausimais irgi bus svarbios. Žodis irgi yra veiksmas.

E. F.: Mane šiuo metu labiausiai liūdina, kad poliarizacija apėmusi ir mus, to paties kultūrinio burbulo žmones. Ir ji labiausiai reiškiasi būtent per socialinius tinklus, kur masiškai taikoma segregacija – arba tu su mumis, arba prieš mus (ir tai daro visos stovyklos). Taip, pozicijos išreiškimas labai svarbus, bet vis dėlto matau ir daug a priori vykstančio linčo. Šiuo metu, manau, svarbiau daryti, o ne rodyti, kad darai. Kaip ir paisyti sąžinės ir žmoniškumo.

G. K.: Poliarizacijos tikrai nemažina asmenybių šaunumas – įtakotojai neretai persistengia, demonstruodami, kokie jie teisūs. Nepaieško ir ramesnių žodžių. Uždaras ratas: sekėjai seks, bet nekentėjai ir toliau nekęs, o dialogas turėtų įvykti būtent su jais. Reikia kalėdinio stebuklo.