Algimantas Rokas Černiauskas: „Tas pats žodis mieste ir kaime turi skirtingas reikšmes“
Algimantas Rokas Černiauskas – ryškus menininkas, neapsiribojantis viena sritimi. Daugybę metų tapęs abstrakčius kūrinius, Algimantas šiandien žinomas kaip aktyvus tarpdisciplininio meno ir elektroninės muzikos kūrėjas, parodų kuratorius bei festivalio „Aritmija“ organizatorius. Su Algimantu kalbamės apie regioninės kultūros reikšmę, kintančius šiuolaikinio meno tikslus ir iššūkius, kylančius aistringai renkantis nelengvą, bet adrenalinu pulsuojantį kūrybinį gyvenimą. Pokalbyje taip pat aptariame menininko apsisprendimą grįžti į gimtąją Merkinę. Pasigrožėti mažame Dzūkijos miestelyje kuriamu vietinių menu turistai atvyksta ne tik iš didžiųjų miestų ar Europos, bet ir iš tolimosios Japonijos.
Lina Simutytė
– Tavo vaikystė ir paauglystė prabėgo Merkinėje – mažame Dzūkijos miestelyje, kurio herbą puošia vienaragis. Vėliau išvykai į sostinę, Vilniaus dailės akademijoje baigei tapybos bakalauro ir magistro studijas. Kokią Merkinę prisimeni iš vaikystės? Ar vėliau mažas miestelis nepasirodė per ankštas?
– Vienaragis – sėkmės istorija. Šis simbolis jungia daug skirtingų požiūrių į Merkinę, kurioje prigijęs posakis „didelis miestas mažo miestelio kūne“. Institucijų supamą miestelio centrą nuo laukinės gamtos skiriantis atstumas pėsčiomis yra įveikiamas per kelias minutes. Ne kartą nuo žemės paviršiaus nušluotoje Merkinėje nuolat vyksta kas nors svarbaus. Menininkų ir mokslininkų pamėgta vieta stulbina nesibaigiančiais atradimais istorijos, gamtos ir kultūros iniciatyvų srityse. Man ši vieta niekuomet neatrodė maža. Turėjau kelis draugus, su jais čiuožinėdavom ant užšalusio Nemuno ir diskutuodavom apie muziką.
Mano tėtis – fotomenininkas ir rašytojas, mama – medikė. Turiu tris vyresnius brolius. Kol augau, namuose skambėdavo muzikos instrumentai, virė uogienės ir dailės eksperimentai. Nuolat išgirsdavau ką nors naujo ir stebėjau, kaip atkakliai vyriausias brolis ištisus mėnesius iš smulkių lentelių dėlioja parketus, o tėtis naktimis savadarbėje laboratorijoje ryškina nuotraukas. Iš fotografijų išnirdavo veidai, peizažai, pasakojimai. Į aplinką vaikystėje buvau mokomas ne tik žiūrėti, bet ir ieškoti būdų perteikti tai, ką matau. Merkinėje tuo metu veikė dailės ir muzikos mokyklėlės. Šiek tiek tarp jų blaškiausi. Galiausiai pradėjau lankyti tapybos kursus Vilniaus dailės akademijoje. Baigęs mokyklą ten ir įstojau.
– Dabar ir vėl gyveni Merkinėje. Kodėl nusprendei grįžti į Dzūkiją? Ko pristigo (o gal kaip tik pasirodė per daug) sostinėje?
– Gyvendamas Vilniuje domėjausi, kaip Merkinėje dirba kurianti mano šeima, draugai. Sunku patikėti, kiek daug mažame miestelyje gali nuveikti vos kelios asmenybės. Mačiau, kaip Merkinė keičiasi, ir man knibždėjo mintis prie to pokyčio prisidėti, nes blogiausia pagalba – komentarai, kai pats nė piršto nepajudini. Esu dėkingas draugiškai Vilniaus menininkų bendruomenei: mane priėmusiai, leidusiai kartu mokytis, žaisti ir kurti. Pirmuosius porą metų, kai vėl gyvenau Merkinėje, bent du kartus per savaitę čiuoždavau sostinėn.
Žinau atvejų, kai energingas menininkas didmiestį per anksti iškeičia į gyvenimą atokiau ir susiduria su vienatve: neranda tinkamų lankų pasiganyti ir t. t. Pats manau, kad sostinėje per daug gražių jaunų žmonių. Žiūrėdamas į juos užsisvajoju. Kartais atrodo, kad galėčiau nieko daugiau neveikti, tik žvilgsniu gerti tą jaunystės pritvinkusį taip pat užsisvajojusių žmonių kokteilį. Įdomu stebėti, kaip gatvėje žmonės stengiasi išsiskirti. Atrodo, dėl aplinkinių dėmesio jie daug kam pasiryžę. Gera žingsniuoti Vilniaus gatvėmis it podiumu, bet kartą metuose per Šv. Roko atlaidus nuėjęs į Merkinės parapijos bažnyčią įsitikinu: natūralus žmogus daug išraiškingesnis už bet kokias miesčioniškas madas.
– Algimantas Rokas Černiauskas – ne vienintelis vardas, kuriuo prisistatai. Esi žinomas ir kaip Admiral Oblivion, Mr. Justchecking, „Blackout paintings“, Allgoodmantas, „Balta kreida“, MC Merkinė, ARČ, tiesiog Algimantas ir kt. Kuris iš šių vardų šiandien tau artimiausias?
– Būta įvairių sumanymų ir ieškojimų. Pseudonimai atspindi kūrybinę kryptį. Prie kai kurių idėjų dar tikiuosi grįžti, bet dabar pasinėriau į Merkinės tyrimą. Grįžęs į gimtąjį miestelį pradėjau naudoti savo krikšto vardą Rokas, nes mano tėtis taip pat Algimantas. Reikėjo atsiskirti, nes pasitaiko situacijų, kad žmonės galvoja, jog mano tėtis pradėjo tapyti abstrakcijas ir groti keistą muziką, o aš fotografuoju senuosius kaimo žmones, rašau Dzūkijos krašto metraščius, leidžiu fotografijos albumus ir publikuoju tekstus „Bernardinuose“, „Šalcinyje“, „Dainavoje“. Paveikslų kampučiuose pratinuosi pasirašyti inicialais ARČ.
Smagu kurti personažus. Apie kiekvieną pseudonimą galima pasakoti istorijas. Mr. Justchecking – muzikinio dueto „Įkalčių slėpimo agentūra“ herojus, kartu su Mr. Hermandrowning sprendžiantis neišnarpliojamus meno pinklių detektyvus. Admiral Oblivion – makabriškas, tačiau be galo mielas performatyvios avangardo muzikos kūrėjas.
– Daugybę metų tavo kūrybos kryptis buvo tapyba: didelio formato drobėse plėtojai abstrakčios pastozinės tapybos techniką, surengei dešimtis asmeninių parodų, dalyvavai ir grupinėse. Vėliau peržengei vienos srities ribas: esi ne tik tapytojas, bet ir žinomas tarpdisciplininio meno kūrėjas. Taip pat elektroninės muzikos autorius, atlikėjas ir prodiuseris, kultūrinių renginių ir festivalių organizatorius, parodų kuratorius. Kaip supranti, kokią formą turi įgyti vienas ar kitas tavo sumanymas? Turinys padiktuoja formą ar atvirkščiai?
– Dažniausiai dirbu nedidelėje komandoje arba vienas. Daug ką lemia biudžetai, tad kartais tenka improvizuoti. Neseniai per vieną diskusiją išgirdau įdomų klausimą – kultūra generuoja ekonomiką ar atvirkščiai? Skamba tarsi klausimas apie vištą ir kiaušinį. Panašiai su turiniu ir forma. Smalsumas yra dar vienas variklis, tačiau tapytojas – mano tikroji ir akademinė profesija. Dėstytojas H. Č. filosofiškai teigdavo, kad forma ir yra turinys, o tapybos, piešimo ir kompozicijos disciplinos nedalomos.
Muzikos ir vadybos mokiausi labiau savarankiškai, intuityviai. Kai mane pavadina muzikantu, jaučiu kuklų pasididžiavimą. Kol tapiau, muzika buvo vienas racionaliausių paaiškinimų, kas mano drobėje dedasi. Tikiuosi, vieną dieną nustosiu prisistatyti buvusiu ir vėl vadinsiuosi bent jau būsimu tapytoju. Smagu dirbti impulsyviai. Būna akimirkų, kai į rankas pakliūva tam tikri daiktai, o tu iškart supranti, ką su jais darysi. Tačiau kai prasideda kuratorystė, vadyba ir darbas su kitais žmonėmis, kyla kitos atsakomybės. Štai, pvz., Merkinėje kartu su bendraminčiais organizuojame aukcionų ciklą, bandome surinkti lėšų generalinių bažnyčios vargonų atnaujinimui. Renkame kūrinius, komunikuojame, kuriame iškilmingą renginį. Aukcionas – didelis mechanizmas. Pradėjome nuo nulio. Net teisėjo plaktuką pats ištekinau.
– Esi analitiškas kultūros reiškinių stebėtojas ir visuomenininkas. Kaip apibūdintum šiuolaikinį tarpdisciplininį meną Lietuvoje?
– Kritinį mąstymą išskirčiau kaip esminį meno įrankį, juo siekiame praplėsti žinias ir akiratį, tačiau tai, ką laikome šiuolaikiniu menu ir ką paliekame už sąvokos ribų, tėra konteksto ir susitarimo reikalas. Pastebiu, kad tas pats žodis mieste ir kaime turi skirtingas reikšmes. Ūkio darbuose paskendusiems žmonėms šiuolaikinis menas skamba ironiškai. Kokiom gi dėlionėm tu nustebinsi skerdžių, kuris ką tik nuleido kraują dešimčiai avių? Turbūt jis paprašytų kalbėti aiškiau.
Kultūra nėra vienalytė. Visgi man artimas priešinimasis populiariosios kultūros šablonams, drąsūs formų, idėjų ir estetikos žaidimai, kova prieš banalybes, troškimas augti, subtilumo ir inovatyvumo paieškos. Kartą vienas veikėjas, stebėdamas, kokius renginius plėtojame Merkinėje, paklausė, ar yra renginių paprastiems žmonėms. Ši formuluotė šokiravo, nes, regis, savaime suprantama, kad tai skirta būtent jiems. Tačiau „paprasto žmogaus“ sąvoka liko kyboti ore. Organizuodami šiuolaikinį meną populiarinantį festivalį netgi pradėjome vartoti šūkį „paprastiems žmonėms“.
Papasakosiu ir pozityvią sceną. „Aritmijos“ festivalyje šiemet buvo rodomas Merkinės mėgėjų teatro „Dilgynė“ spektaklis (pjesės autorė Vida Bladikaitė). Anot režisierės Laimutės Jakštienės, spektaklis pašiepia šiuolaikinį meną. Tai spektaklis apie seksą, meną, narkotikus – gyvenimą, tarsi neturintį nieko bendro su Merkinės kasdienybe. Realybėje aktoriai (64–86 metų) – klierikas, gimnazijos mokytoja, buvusi pareigūnė, „Sodros“ darbuotoja ir kiti. Siužeto ašimi tampa „Popmodernistų“ parodai besiruošianti Niujorko lietuvė. Scenos viduryje – pakaba, simbolizuojanti jos kūrinį – nėščios Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Į menininkės namus vis braunasi siuntinius painiojanti paštininkė, persekiojama tos siuntos ieškančio narkotikų prekeivio. O menininkė, pasirodo, narkotikus supainiojo su prieskoniais ir užmarinavo jais mėsą, o likusius užpylė degtine vyro pūslei gydyti. Scenoje verda meilužių dramos, diskusijos apie kūrybą, grumtynės dėl erdvės. Ir tai kuria aktorių mėgėjų trupė! Galiausiai menininkė iš įsisiautusių scenos dalyvių sukuria natiurmortą ir visi choru atsidūsta: „Išprotėjęs pasaulis.“
Šis spektaklis – žavi „paprastų žmonių“ pastanga reflektuoti kasdienybei tolimą šiuolaikinio meno sferą, bandymas per humorą ją suprasti ir paaiškinti tradicinėmis pažiūromis besivadovaujantiems žiūrovams. Spektaklis nuoširdumu sužavėjo ir juos, ir festivalyje dalyvavusius miesto menininkus. Sujungti ne tik skirtingas meno formas, bet ir auditorijas yra vienas iš šiuolaikinio meno tikslų.
– Merkinėje telki vietos kultūrinę bendruomenę. Jau penkerius metus organizuoji šiuolaikinio tarpdisciplininio meno festivalį „Aritmija“, esi nepriklausomo kultūros departamento „MC Merkinė“ ambasadorius ir radijo laidos tuo pačiu pavadinimu vedėjas, „Fazendoje“ steigi rezidencijas ir kūrybines dirbtuves, prisidedi prie klasikinės muzikos renginių ciklo „Koncertai burmistrui“. Kultūrinio gyvenimo gausa Merkinėje stebina, net gali pasirodyti idiliška. Tačiau kokių iššūkių kyla meno projektus kuriant regione?
– Merkinės idilė išties egzistuoja. Menininkų bendruomenių čia ne viena. Merkinėje yra netgi savotiškas Užupis. Už Straujos upelio, atokesniuose šiluose, gyvena ištisos menininkų dinastijos: keramikos, medžio drožybos, poezijos ir muzikos virtuozai, paslaptingi samurajai. Jų nedaug, bet drauge jie kuria ypatingą fenomeną, kurio pasižiūrėti atvyksta japonų turistų pilni autobusai. Merkinės amatininkų profesionalų talentas plačiai žinomas. Kol kas pats amatais neužsiimu, bet organizuojant renginius dailininko žinios praverčia. Asmeninė kūryba susipina su socialinių bendruomenių įtrauktimi. Kartais kyla klausimas, ar menininkas mažame miestelyje gali suburti auditoriją. Žinoma, gali, jei išsirenka tam tinkamą „taikinį“. Tarkim, papuošia Kalėdų eglutę ne pagal daugumos lūkesčius, persirengia neįprastu Kalėdų Seneliu ar sulaužo vieną kitą stereotipą.
Kultūrinis gyvenimas Merkinėje ne tik turtingas, bet ir audringas, ypač socialinių tinklų verpetuose. Kadangi mano kūrybinė veikla matoma, retkarčiais pats pakliūvu į neįtikusio menininko suolą. Po pirmosios „Aritmijos“ buvome išvadinti satanistais, kai papuošiau eglutę, užsitarnavau Grinčo etiketę, o pristatęs savo abstrakciją išgirdau, kad kaimynės katė tapo gražesnius paveikslus. Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduriu, yra nuolatinis nelaimingų žmonių kaltinimas – kad ir ką darytum, visur neva plauni pinigus. Organizuoji festivalį? Plauni pinigus. Kvieti į edukacijas? Plauni pinigus. Sunkiai dirbi ir gauni algą? Vagis! Jie nustemba, kai sužino apie apgailėtinus biudžetus, kuriuos stebuklais paverčia ne kas kitas, o menininkų talentas išvysti galimybę ten, kur jos nėra. Džiaugiuosi, kad yra ne tik kaltinančių, bet ir suprantančių, vertinančių žmonių.
– Kaip kilo festivalio „Aritmija“ idėja? Per penkerius metus šis renginys išaugo iki šiuolaikinio tarpdisciplininio meno paviljono su įspūdinga programa.
– Pirmąją „Aritmiją“ organizavau ne aš, bet tąkart kuravau dalį festivalio veiklų ir koncertų. Muzikos ir paraobjektų menininką Simoną Nekrošių pakvietėme surengti garso performansą. Nors nesupratę šios muzikos dauguma žiūrovų tiesiog išsibėgiojo, Simono pasirodymas iškart tapo festivalio kamertonu. Greitai perėmiau festivalio valdymą. Kartu su keliais draugais, su šeimos, Varėnos kultūros centro ir valstybės pagalba atėjome iki taško, kuriame esame šiandien. Žinau, kad festivalis keisis, tačiau apie tai, koks jis bus ir ar bus apskritai, dar sunku kalbėti.
„Aritmiją“ pamilau, kai renginio išvakarėse buvau pakviestas į ekskursiją. Viena iš biudžetinėje įstaigoje dirbusių organizatorių man pristatė savo kūrinį. Tai buvo instaliacija, primenanti viesulo į pušyną nutrenktą šiltnamį. Tarp medžių įstrigę plastmasiniai šiltnamio lankai, virvelės, ant pakulinių siūlų bejėgiškai kybantys rudi plastikiniai vazonėliai. Jie nei šviečia, nei zvimbia, bet jų viduje matyti šiek tiek tapybos guašu. Autorė, su šiuolaikiniu menu ne itin susijusi, didžiuodamasi savo ekspresionistiniu kūriniu, paklausė: „Žinai, ką šis kūrinys man primena? Jis man kelia tokį jausmą… žinai tą dalyką? Čia panašiai kaip… na, supranti. Man šis kūrinys primena tai, ką mes paprastai vadiname „Agurkų našta“.“
Tais metais festivalyje taip pat buvo eksponuojama milžiniškus elnio ragus primenanti Žilvino Landzbergo skulptūrinė instaliacija, kadaise pristatyta ir Venecijos bienalėje. Taip pat vyko operos pasirodymas, pasitelktos brangios technologijos, bet visa tai nublanko prieš nuoširdumą, kurį sukūrė „Agurkų našta“. Aplink ant medžių šakų kybojo langinės, o jose iš spalvotų siūlų nunerti voratinkliai simbolizavo gamtos stichijas. „Agurkų našta“ įžengė į mano pasaulį tyliai it voras ir susiraizgė bent keleriems metams į priekį. Tai buvo akimirka, kai supratau, kad šis festivalis turi viską, ko reikia.
– Zarasuose vasarą buvo padegta Mykolo Saukos skulptūra „Liudytoja“. Įvykis atvėrė regioninės kultūros politikos spragas. Po socialinėje erdvėje pasirodžiusiais straipsniais netrūko komentarų – didelė dalis jų buvo nepalankūs, užgaulūs, kritiški ne tik skulptūrai, bet ir jos autoriui. Kodėl šiuolaikinis menas iki šiol taip gąsdina provincijos gyventojus?
– Kai prieš keletą metų įsidarbinau biudžetinėje kultūros įstaigoje ir pradėjau feisbuke sekti įvairių Lietuvos kultūros centrų veiklą, pamaniau, kad mano gyvenimas baigtas. Viskas. Finito. Visi langai ir durys užkaltos. Atsidūriau siaubingame ūkinių pastatų pasaulyje, kur šviečia klaikių atspalvių lempos, isteriškai klykia iš krepinio popieriaus išraitytos trispalvės, o į fiestas kviečia popgrupės, kurios nepadarytų gėdos net pačiame gūdžiausiame rusiškame gimtadienyje. Be abejo, yra ir išimčių.
Nežinau, ar po skulptūros padegimo atsivėrusios spragos anksčiau nematytos. Gal net šiek tiek džiugu, kai diskutuojama apie meno objektą. Mūsų nebešiurpina klaikūs daugiabučiai, susitaikėm su nesibaigiančia trinkelizacija, paveldo naikinimu ir beviltiškais euroremontais, tad dabar galima išsirėkti bent jau ant skulptūros, kuri tėra mažytė viso pūliuojančio švietimo ir kultūros organizmo viršūnėlė. Zarasuose įvyko tai, ką galima vadinti atviru lūžiu. Žmonėms ant galvų „užmesta“ skulptūra, kuri nebloga, bet konceptas kiek pritemptas. Vieta gal ir tinkama, bet pritrūko „masažo“. Visgi, nors visuomenė patyrė traumą, padegimo aktas yra netoleruotinas, o komentarų tamsybė – šiurpinanti. Vieną gražesnių minčių teko išgirsti diskutuojant šeimoje. Štai, pvz., mano mama tarp vaizduojamos moters raukšlių pasigedo gėlių žydėjimo.
– Kaip panašios situacijos galėtų būti sprendžiamos?
– Manau, vienas šiuolaikinio meno tikslų yra žmogų sudominti, o ne išgąsdinti. Tarkim, sumanęs ant Merkinės piliakalnio pastatyti nudvėsusio arklio skulptūrą, turėčiau prisiimti atsakomybę, kad kūrinys kels nevienareikšmiškus komentarus, gal net bus nuridentas žemyn.
Regioninės kultūros politikos žaizdas gali išgydyti finansinės investicijos ir kultūros profesionalų pritraukimas į regionus. Viena iš Merkinės fenomeno priežasčių yra čia dirbti grįžtantys vietiniai. Sena taisyklė – turi išvažiuoti, kad grįžtum.
– Rugsėjį Lietuvą sukrėtė politikų sukelta krizė, kurios centre atsidūrė šalies kultūra. Kultūros atstovai įsteigė asamblėją, per 80 tūkst. žmonių pasirašė peticiją prieš Lietuvos kultūros ministerijos atidavimą partijai „Nemuno aušra“, visoje šalyje vyko masinis protestas, lapkričio 21-ąją vyksiančiame mitinge Vilniuje dalyvaus ne tik kultūros, bet ir medikų, studentų, žemės ūkio bendruomenės atstovai. Nors nekompetentingas akivaizdžiai prorusiškos, antisemitinės, net antivalstybinės partijos paskirtas kultūros ministras atsistatydino ir pagaliau buvo paskirta naujoji ministrė, situacija išlieka grėsminga. Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad išvengtume Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele vyraujančio kultūros politikos naratyvo?
– Jei egzistuotų vienas paprastas atsakymas, būtų lengviau. Deja, valdančioje pozicijoje yra partija, kuri į mus valosi batus, siekia skaldyti ir valdyti. Jie trokšta matyti mus šliaužiojančius, inkščiančius, bandančius perkąsti vieni kitiems gerkles. Tai vidinė grėsmė, galinti sustiprinti išorines. Kultūra – ne vien menininkų reikalas. Tai mūsų tėvynės identitetas ir vertybinė tvirtovė. Turime ją ginti iki galo. Svarbiausia nesitaikstyti su mintimi, kad susinaikinimo mechanizmas galbūt jau užprogramuotas ir nieko nebegalima pakeisti. Šiuo metu belieka tęsti protestą, ieškoti drąsių, kūrybiškų komunikacijos sprendimų. Rezistencijos būdų turi būti daug ir įvairių, nes kitaip ji bus bejėgė. Nesvarbu, į kokią aklavietę vestų blogio naratyvas, jam reikia priešintis, nes tik kovojantis žmogus gali išlikti laisvas.
– Viename interviu prof. Alfredas Bumblauskas meta akmenį ir į kultūros bendruomenės daržą. Istorikas teigia, kad prie šios situacijos prisidėjome patys, mat kaip menininkai per ilgai buvome susitelkę vien į savo kūrybą, per mažai domėjomės politika. Atsibudome per vėlai. Kaip tai vertini?
– Kultūros bendruomenės sąvoka plati. Nežinau, ar tikrai menininkai kalti dėl to, kad per rinkimus dalis visuomenės patikėjo populistų pažadais, bet manau, kad tam tikra šiuolaikinės kultūros dalis galėjo pastūmėti ramybės ir tiesos nerandančius balsuotojus atiduoti savo balsus politikams, šnekantiems „paprastiems žmonėms“ suprantama kalba. Nežinau, ar jau per vėlu. Galima pasidžiaugti, kad kultūros bendruomenė apskritai pabudo, nes būna žmonių, kurie sureaguoja tik tada, kai kambaryje jau stovi okupantas. Norisi tikėti, kad galbūt pabudome pačiu laiku.
– Tikiu, kad daugybė su užsidegimu plėtojamų veiklos sričių sukelia ne tik galingą išsiskiriančio adrenalino pojūtį. Kita vertus, tai gali ir nemenkai išvarginti. Kaip atsipalaiduoji?
– Neabejoju, kad laikas su artimiausiais draugais ar šeima kiekvienam iš mūsų taps vis brangesnis. Įprastai kasdienybėje nemažai valandų praleidžiu ofise dirbdamas kompiuteriu ir naudodamasis biurokratiniu žodynu, tad laisvomis akimirkomis kasdien stengiuosi nuveikti ką nors bent šiek tiek „iracionalaus“, pvz., sugręžti asambliažą. Ši technika, beje, puikiai praverčia tada, kai nėra galimybės susikaupti tapybai.
Atsipalaiduoti padeda ir koncertinė veikla. Kartą po koncerto prie manęs priėjo vienas bičas ir pasakė, kad muzika jam labai patiko. Negalėjau patikėti. Maniau, šaiposi, nes juk niekam negali patikti tokia disharmonija, kurią čia ką tik sukūrėme. Vos nesusimušėm, o jis tenorėjo pasakyti komplimentą.
– Norėčiau, kad mūsų pokalbį perskaitytų turintys sumanymų, bet nedrįstantys jų įgyvendinti jauni žmonės. Ypač gyvenantys regionuose, kur dažnai girdima nuostata, kad čia sunkiau prigyja neįprasti projektai, o biurokratija užgožia kūrybiškumą. Nuo ko pradėti?
– Negalvoti, ką žmonės pasakys, ir kartais neklausti savęs kodėl. Tam paprasčiausiai nėra laiko. Jeigu norisi daryti, vadinasi, reikia daryti. Kai veda širdis, to pakanka.
