Erdvės patirtis Solveigos Gutautės tapyboje

 

Rothko muziejuje Daugpilyje, Latvijoje, iki vasario 8 dienos veikia SOLVEIGOS GUTAUTĖS tapybos paroda „Genius Loci“, išleistas katalogas tokiu pačiu pavadinimu. Kalbamės su Solveiga apie jos kūrybą, giliojo laiko, materialiojo prisiminimo, daugiasluoksnės atminties ir kitas fenomenologinės prigimties patirtis, aktualias antropoceno persvarstymo laikotarpiu. Priartėjame prie išplėstinės sąmonės teorijų, intencionalumo sampratos. Įdomu, kad Solveiga pati pradėdavo pasakoti, ko jos būčiau norėjusi paklausti. Pasijutau lyg sraute, į kurį mus įtraukė debesys, tiksliau, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’25“ man labai patikęs jos nutapytas paveikslas, kuriame aš mačiau ir mąsčiau apie debesis.

Malvina Jelinskaitė

 

– Miela Solveiga, papasakok apie savo debesis.

– Įdomu būtų sužinoti, ką tu vadini debesimis. Ar turi omeny mano abstrakciją? Pavyzdžiui, Rūtos Katiliūtės įkvėpimo šaltinis, kaip ji pati yra minėjusi, yra dangus, debesys, bet mano atveju yra atvirkščiai – žvilgsnis leidžiasi į žemę ir įkvėpimas yra migla, atspindys, šešėlis, kuris gula nuo kažko, ant kažko. Kažkas, kas yra „tarp“.

– Tačiau tapydama tu išgauni orą, plevenimą, kuris susisuka tavo drobėse nelyg debesys. Ir aš, kompozicijose nematydama kitų žemiškų atitikmenų, patiriu oro, erdvės įspūdį ir susikuriu sau debesijos vaizdinį, matau debesis…

– Sąmoningai nesiekiu perteikti figūratyvo, nes noriu palikti kuo daugiau interpretacijos žiūrovui, jo „skaitymui tarp eilučių“. Kad tu matai debesis, tai jau nuo tavęs priklauso.

– Gal pavadinkime tai oru?

– Manau, sąvoka „oras“, kaip bekvapis, betūris dalykas, kurį man norisi kompoziciškai plėsti per spalvą, kaip neapčiuopiamą erdvę, labiausiai atitinka mano kūrybą. Būtent oras man yra kažkas, kas kyla kaip būsena, kuri neturi jokio pavidalo ar konkrečios spalvos, kas yra už debesų ir prieš debesis.

– Tapai tiesiog abstrakčią erdvę, kurioje ilgainiui išryškėja vaizdiniai, lemiantys pojūčių intensyvumą?

– Pradedu nuo kompozicijos, šešėlių žaismo, judumo, bet svarbiausias dėmuo yra jutimas, lyg kažkoks mirgėjimas. Jeigu jau matau, kad einu į labai akivaizdų atspindį ar kažko šešėlį, tai stengiuosi užmaskuoti atpažįstamumą – kuriu abstrakciją. Noriu, kad žiūrovas žiūrėdamas į paveikslą ne apie mane galvotų, ką aš čia norėjau pasakyti ir kokia mano emocija buvo, bet savyje atsakymo ieškotų. Stengiuosi, kad net teptuko potėpių nesimatytų.

– Pasak filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, tapyti erdvę reiškia leisti pasaulio gelmei – anoniminei kūno ir juslinio gyvenimo atminčiai – iškilti į regimybę. Erdvę filosofas vadina „giliausiu būties sluoksniu“, ikirefleksine patirtimi, kuri kyla iš kūniško buvimo pasaulyje. Ji nėra reprezentacija…

– Labai norėčiau šią temą labiau paplėtoti. Manau, mūsų smegenys visame kame ieško atpažįstamumo, radusios – aprimsta, tarsi uždeda varnelę ir toliau nemąsto. Momentas, kai žiūrovas akimirkai iš savo visatos, skubančio pasaulio karuselės stabtelėjo prie paveikslo, o tiksliau – paveikslas, kaip motyvas, jį sustabdė, man yra bene svarbiausias. Priešais paveikslą stovi ir analizuoja ne ką kitą, kaip save. Man atrodo, tai ta vertybė, kurią mes skubančiame pasaulyje turėtume puoselėti.

– Stoka kaip sąmoninga nepakankamumo arba neišbaigtumo kūrybinė strategija yra retai apmąstoma aptariant meno kūrinius, bet taip, kūrėjo sąmoningai sukurtas trūkumas veikia kūrinio prasmę, pateikimo formą ir žiūrovo patirtį.

– Pernai parodoje gavau du man svarbius patyrimus. Pirmas – kai viena mergina labai ilgai žiūrėjo į vieną iš mano paveikslų. Stebėjau ją ir galvojau – stipru, mugė tik prasideda, mano stendas vienas iš pirmų, o ji čia taip ilgai stovi ir žiūri į tamsių spalvų kompozicinę abstrakciją. Ji stovėjo, žiūrėjo ir galiausiai susigraudino. Mane tai labai pamalonino, nes tapydama siekiu sujaudinti.

O antras – kai vyresnio amžiaus moteris priėjo prie manęs ir paklausė: „Kas čia autorius?“, o sužinojusi, kad aš, ištarė: „Na, bet, žinokit, kaip jie kalba, oi, kaip kalba.“ Jos pasakymas „kalba“, pats žodis man labai įstrigo. Pamaniau, štai (!), svarbi ne aš, o paveikslai, kurie patys kalba.

– Kai žmogus nutyla, paveikslas prabyla… Pati tapai tyloje?

– Dažniausiai dirbu tyloj. O tiksliau – ramybėj. Dažniausiai nenoriu nieko girdėt, nes tai mane blaško, net telefoną išsijungiu.

Bet kai kas netikėto įvyko rengiant šią parodą: išgirdau, kaip Darius Mažintas atlieka Ryuichi Sakamoto kūrinį, ir kažkaip užsikabinau už jo paskutinio albumo „12“, tarsi dienoraščio, kurį japonų kompozitorius kūrė žinodamas apie savo nepagydomą ligą. Jo muzikoje išgirdau tiek daug erdvės, kad tiesiog ateidavau į studiją, užsileisdavau tą albumą ir paklausiusi pradėdavau tapyti. Taip ir sukūriau bene visus Rothko parodai skirtus tapybos darbus.

O kai kartą atėjusi į studiją supratau, kad daugiau Sakamoto nebegaliu klausyti, – žinojau, kad darbai parodai yra baigti, kad pasakiau tą tylą, kurią jis žinojo išeidamas. Na bent jau tuo noriu tikėti. Pasirinkau iš to albumo kelis kūrinius ir jie dabar skamba parodoje „Genius Loci“.

– Tau tai pirmas kartas, kai vaizdas su garsu taip sinergiškai vienas kitą papildo?

– Tiesiog taip neišvengiamai išėjo, nes norėjau pavaizduoti kuo mažiau šnekėjimo ir kuo daugiau erdvės, ką ir išgirdau tame albume. Šiuo atveju per muziką aš kažkiek sufleruoju žiūrovui, ką jis turi jausti. Bet tai muzika, kuri man surezonavo, kuri davė atsakymą tam, ko aš ieškojau. Aš tapiau tylą, tai, ką jis grojo. To jau neįmanoma paslėpti, todėl šį kartą parodoje skamba muzika.

– Tyli pasaulio patirtis, pasakytų mano jau minėtas Merleau-Ponty. L’expérience préobjective – ikireflektyvi, ikiobjektinė pasaulio patirtis. Ją galbūt galima matuoti trukmėmis… Ar kada fiksavai savo kūrinio sukūrimo trukmę: kiek kartų tu prie jo priėjai, kiek truko vienas priėjimas, kaip dažnai prieidavai? Galiausiai kas lemia, kada tu ateini tapyti?

– Dienų ir valandų neskaičiuoju, nes man tai absoliučiai nesvarbu, nes aš žinau, kad ji kabo (drobės yra didelės, du iš trijų metrų, todėl jos tapomos kabinant ant sienų), kad aš „turiu čia būti ir tapyti“. Kai patapau, beveik visada išeinu su palengvėjimu, net jei kitą dieną paaiškėja, kad nieko gero nenutapiau.

– O nuo ko prasideda tavo darbas, kai vėl ateini „pas paveikslą“?

– Atėjusi pirmiausia pasėdžiu čia (matau bažnyčios klausyklą, ji iš kito Solveigos konceptualaus kūrinio „Paskambink Dievui“ (2021) – M. J.), pažiūriu, kas įvyko po paskutinio karto: kažkur per daug blizga, kažkur dažas nepakankamai įsigėrė… Sėdžiu, brandinu žvilgsnį, apžvelgiu visus kampus.

– Būna, kad nustembi?

– Nustembu visada! Jeigu išvestume kokią tapybinę formulę, joje privalėtų būti laiko matas. Drobė laike kažkaip pakinta, todėl yra subtilus momentas laiku bėgti iš studijos, ypač kai matau, jog kažkas visiškai ant ribos nuo visiško „blogai“ iki visiško „gerai“. Ugdausi šį pojūtį – laiku pabėgti.

– Labai autorinė technika taip išgauti šviesą spalvoje, spalvą šviesoje… Tapai tik teptuku?

– Visaip. Ir teptuku, ir rankom, ir skudurėliu, ir popieriuku, ir voleliu. Manęs dažnai paklausia, ar tai yra aliejus, nes yra įprasta išgauti tą tirštį iš aliejinės tūbelės. Aš naudoju daug įvairių skiediklių. Pavyksta išgauti akvarelei būdingą skaidrumą. Tik va, norint rasti gero pigmento dažus, tenka paploninti piniginę.

– Kokių spalvų vengi arba retai naudoji savo paletėje?

– Va šitą gilią juodą, tokią juodžiausią, akliną, viską dengiančią. Pamenu, kada ją įsigijau. Tai buvo 2022-ųjų vasaris, kai prasidėjo karas Ukrainoje, aš su emocijom ir paveikslu nesusitvarkiau… Buvau pradėjusi tapyti pavasarį, buvo vasario vidurys, ore jau tvyrojo švelnaus pavasario laukimas, kai pražysta sakuros, ir aš pradėjau paveikslą pirmu sluoksniu rausvais, gelsvais tonais. Ir tada ištiko ta vasario dvidešimt ketvirta… Ateinu į studiją… ir mano visas pavasaris velniop – nejaučiu jokio pavasario! Kaip aš galiu toliau tapyt (?), nebėr pavasario, kuris buvo mano viduje ir tvyrančiame ore! Tada nusipirkau pačią juodžiausią spalvą, kurios iki šiol savo paletėje neturėjau, ir tirštai, kaip man nebūdinga, užtepiau didelę drobės ploto dalį, tik vos vos viršuj palikau to rausvumo, lengvumo, vilties. Ji tarsi smala užklojo jausmus ir pavasarį.

– Kaip užfiksuoji idėją? Ar naudoji fotografiją savo tapyboje?

– Kažkada, pačioje pradžioje, eskizuodavau su kreidelėm ar spalvotais pieštukais, pasipiešdavau kompoziciją ir tam tikrus spalvų derinius. Turėjau tokį bloknotėlį ir galvojau, kaip paprasta: ateinu dirbti, šast, atsiverčiu, tas vizualas atgimsta galvoj ir aš jau dirbu. Bet kai atsiversdavau bloknotėlį, nė vienas užsipaišytas eskizas man absoliučiai nieko nesakydavo.

Buvo ir kitas etapas. Bandžiau tapyti „gyvai“, išsinešiau molbertą į ankstyvus rūkus, nepatingėjau atsikelti, bet siužetinio peizažo rezultatas nuvylė.

Dažniausiai mintį kaip idėją nusifotografuoju, bet ne tam, kad vaizdą perteikčiau, o kad atsiminimą turėčiau, prisiminčiau save tame vaizdinyje. Fotografinis vaizdas veikia kitaip nei prieš tai minėtas eskizavimas.

– Taip, fotografijoje slypi paradoksas – fiksuojant momentą, sukuriama ir užuomina į tai, kas vyko prieš tai ir kas vyks po to. Tokia giliojo laiko patirtis veikia per kontempliaciją ir atvaizdas tau tampa indeksu, proceso pėdsaku, įtraukiančiu tave į kūrybinį vyksmą.

– Pavyzdžiui, jau ilgai nešiojuosi tokį jausmą, kurį, žinau, būtinai turiu užsitapyti, o vis dar nešiojuosi, vis neužsitapau, ir nieko, kas jį primintų, neturiu, ir toks irzuliukas kažkur eina, nes nerealizuotas jausmas vis nešiojasi ir jau truputį blėsta… Būna, kad ir nespėju.

– Gelmės, gylio sąvoka tikrai ne vien akims prieinama. Jeigu būčiau neregė, kaip perteiktum man savo nutapytą gelmę?

– Jeigu tu nematytum, aš paimčiau tave už rankos, mes anksti ryte nueitume prie upės, atsisėstume ant šalto akmens, aš nuaučiau tau batus, įmerktume kojas į vandenį, eitume rasota žole, paskui smėliu… o gal nueitume mišku basomis per samanas, apsikabintume medį, paglostyčiau tau plaukus… arba eitume per liūtį stovėti ant aukšto kalno pučiant šiauriniam vėjui, tebelaikyčiau tave už rankos, vėliau įduočiau tau šiltos arbatos puodelį ir paklausčiau – kaip tu jautiesi?

Beje, skaitytojai dabar atsiduria analogiškoje neregystės situacijoje, nes tekste aptariami paveikslai jiems yra nematomi.