Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (16)

 

Rugpjūčio 19 d., trečiadienis

 

Knygyne priėjo mergina ir rankoje laikydama popierėlį pasakė, kad tai, ką ji pasakys, gali nuskambėti keistai. Apsidžiaugiau, nes tokios pradžios pačios geriausios ir įdomiausios. Pasirodo, 2022 m., būdama Amerikoje, ji susitiko su mergina iš Šiaurės Makedonijos. Ta mergina iš Šiaurės Makedonijos yra buvusi Vilniuje ir „Mint Vinetu“, todėl paprašė lietuvaitės perduoti raštelį man. Raštelį, kurį dabar jau aš laikiau rankose, mergina iš Lietuvos vis pamiršdavo užnešti, bet štai po ketverių metų užėjusi į knygyną kaip tik sutiko mane. Šiaurės makedonietė – Kalia, ji 2013 m. studijavo Vilniuje ir nuolat lankydavosi knygyne. Mes susidraugavome. Dabar Kalia yra poetė ir aktyvistė.

 

 

Rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

 

Paskambino vyras ir sako, kad DI rodo, jog „Mint Vinetu“ yra jo leistos knygos apie giminaičius. Tas knygas, susimetę kartu, išleido patys giminės ir išsidalino tarpusavyje. Klausė manęs, ar tikrai tos knygos yra knygyne, negalėdamas patikėti, kad kuris nors iš giminaičių būtų jas atnešęs. Knygų, žinoma, neradau.

Vakar užėjo pirmakursis. Knygyne, matosi, pirmą kartą – išklausinėjo, kas ką reiškia kavinės meniu. Paklausęs, ar turime knygų anglų kalba, ir gavęs atsakymą burbtelėjo, kad mažai. Pasiūliau pirma apžiūrėti, o tada įvertinti.

 

 

Rugpjūčio 28 d., penktadienis

 

Bukinistė Rugilė išeina iš darbo, reikia ieškoti naujo žmogaus. Šį kartą, tikiuosi, apsisuksiu net neskelbęs darbo skelbimo, nes pageidaujančių dirbti, ypač prieš rugsėjį, sulaukiu nuolat, o darbo pokalbių vengiu, nes kiekvieną kartą jau gerus dešimt metų įsitikinu, kad jaunoji karta neturi žalio supratimo, ką reiškia darbas. Aš, žinoma, galiu tik džiaugtis ir didžiuotis radęs Rugilę ir Tomašą, ir daugelį kitų knygyno darbuotojų, kurie ir kurios dirbo su atsidavimu, entuziazmu ir iš knygyno išsinešė ne mažiau, nei jam davė.

Pagaliau išvažiavau pažiūrėti, kiek praūžusi audra išvertė medžių miške. Kelyje nuo Troškūnų iki Surdegio, vedančiame per Umėnus, matosi buvus daug privirtusių medžių. Umėnuose medis užvirtęs kaip tik ant autobusų stotelės vietos ir ženklo, nutraukti elektros laidai, nulaužtas betoninis elektros stulpas. Mano nuostabai, miške visi medžiai išsilaikė. Beržynas kaip stovėjęs iškiliai iškėlęs savo baltą galvą, taip tebestovi, pakraščiuose link žemės nulinkę keli beržai, – man jie panašūs į dominikonų vienuolius, „baltus kunigus“, kaip juos seniau vadino žmonės, – net tie išliko tiek pat palinkę, pamaldūs. Net ant siauruko bėgių nebuvo privirtusių medžių mano atkarpoje, tik vienas senyvas beržas iš kitos bėgių pusės, arčiau Surdegio stoties.

 

 

Rugsėjo 1 d., antradienis

 

Visgi skaitytų knygų knygynai prekiauja viltimi. Viltimi, kad ieškoma knyga bus. Kaip kitaip paaiškinti žmonių užklausas, kai jie net nesitiki, kad turime jų ieškomą knygą?

Dažnai, ypač lietingą dieną, nutraukiu visus darbus ir apsidairau. Lyjant, kol dar šilta, knygyno durys atviros. Kai dabar rašau, net žaibuoja ir griaudėja. Ant palangės pora dalinasi vasaros įspūdžiais. Du rašytojai: vienas skaito, kitas perrašinėja juodraštį į kompiuterį. Greta mergina dar vienu įrašu pildo dienoraštį. Keli žmonės įnirtingai kažką rašo kompiuteriuose, keli klaidžioja akimis po knygas lentynose. Įbėga permirkusi pirmakursė. Užsisako kakavos. Pagaliau išdrįsęs, pianinu užgroja jaunuolis.

 

 

Rugsėjo 9 d., trečiadienis

 

Savaitgalį vyko „Vilniaus dienos“, prekiavau „Knygų aikštėje“. Šiemet neprognozuojamas lietus nusinešė pusę uždarbio. Daug sveikintasi ir kalbėta. Susipažinau su šalia prekiaujančiu Vytautu Račicku – kalbėjome apie prekybą, taip pat su prof. Libertu Klimka, kuris prie pat „Mint Vinetu“ stendo pirkėjams rašė dedikacijas naujausioje savo knygoje apie Vilniaus legendas. Susitariau su juo susitikti ir pakalbėti apie etnologiją.

Vakar knygyne susitikome su šių metų PDR’o jaunųjų poezijos skaitymų dalyviais ir dalyvėmis. Susipažinome, pakalbėjome ir parepetavome. Bus labai geri skaitymai – geras gurkšnis gaivinančio kalnų šaltinio vandens.

 

 

Rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

 

9.03 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties traukiniu pajudėjau Kaišiadorių link. Lyja. Traukinyje keleivių daugiau nei vasarą. Įsijungus kompiuterį ir keliant nuotraukas iš telefono į jį, nes nebeužtenka vietos, parašė PDR’o festivalio vadovė Greta Ambrazaitė dėl edukacijos mokiniams festivalio metu. Gaunu Viečiūnų mokyklą, kur mokiniams pasakosiu apie darbą su knygomis, viso to romantiką ir romantizavimą, verslumą.

 

 

Rugsėjo 13 d., sekmadienis

 

10 val. su Em atvykome į Gegužinės bažnyčią mišių. Bažnyčioje itin šviesu, jauku ir žmonių nemažai, be to, ir choras puikiai giedojo. Po mišių šventoriuje besišnekučiuojantį su klebonu ir kaimynais netikėtai sutikome mokytoją Vytautą Toleikį. Po to per Žaslius nuvykome į Paparčius. Apžiūrėjome buvusio dominikonų vienuolyno vietą ir kaimelio bažnyčią. Ji pastatyta prie kapinių toli nuo centro. Neišraiškinga ir atoki. Tiesiamas naujas šaligatvis nuo pagrindinės kaimo gatvės iki kapinių ir bažnyčios sukuria dar didesnį atokumo jausmą.

Toliau vykome į Kazokiškes. Kelio 4717 atkarpa nuo Paparčių iki Kazokiškių yra viena mieliausių važiuoti ir grožėtis vaizdais. Nuo Mitkiškių trijų kryžių užkilus kalneliu į Aleksandriškes atsiveria pribloškiantis Kernavės piliakalnių vaizdas. Ties posūkiu į Latvių piliakalnį apsisukę grįžome keliu ir kalneliu žemyn vien tam, kad tą vaizdą pamatytume ne tik galinio vaizdo veidrodėliuose. Ant to kalnelio Aleksandriškėse būtinai reikia įrengti apžvalgos aikštelę!

Kazokiškėse tuščia. Net Paparčiuose daugiau veiksmo. Didelis kaimelio užrašas prieš bažnyčią nedera su bendru kaimo vaizdu, su bažnyčia tuo labiau. Žvyrkelis nuo Kazokiškių pro Zabariją ir Paaliosės skardžius iki Verkšionių tilto taip pat vaizdingas, nors vietomis siauras ir pavojingas.

 

 

Rugsėjo 16 d., trečiadienis

 

Susitikau su Libertu Klimka. Kalbėjome apie pagoniškus simbolius, etniškumą ir Vilnių. Manyje nėra TO Vilniaus, apie kurį kalba Libertas. Mano Vilnius (personifikuodamas miestus galvoju jį esant neklaužada berniuku) turi sąsajų su Liberto Vilniumi tik iš abiejų patirties landžiojant po apleistas vietas ir uždarus kiemus, kuriuos dar ir aš šiek tiek spėjau „ištirti“. Manyje nėra to išvaduoto Vilniaus.

 

 

Rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

 

„Neringoje“ susitikome su PDR’o svečiais poetais ir poetėmis. Zigmas kaip ir pernai buvo gerai pasiruošęs, tad pajuokavę, kad kaip du saugumiečiai pavedžiosim užsieniečius po Vilnių ir parodysim, ką reikia, apėjome ir supažindinome festivalio svečius su mūsų Vilniumi, parodydami svarbiausius akcentus, paįvairintus asmeninėmis detalėmis. Vakare su Zigmu, pasiėmęs ir Skaską, išvykau į Druskininkus.

 

 

Rugsėjo 25 d., penktadienis

 

Kelios minutės prieš 9 val. ryto jau buvau Vieciūnų (dzūkiškai vietoj č tariama c) progimnazijoje ir aktų salėje šeštokams ir septintokams pasakojau apie knygyną. Mokiniai taip nustebino savo susidomėjimu, suklusimu ir klausimais, kad pripildė mane energijos visai likusiai ilgai dienai. Kadangi mokiniams užsiminiau apie rašomą dienoraštį, o mokytoja Sigita žadėjo jiems jį paskaityti, tai dar kartą dėkoju jums, mokiniai, už gerus ir įdomius klausimus. Sėkmės jums! Po pristatymo išgėriau kavos su bibliotekininke Agne Sasnauskiene. Pasikalbėjęs apie knygas, mokinius ir Vieciūnus, pataisiau bibliotekos muziejėlyje saugomą rašomąją mašinėlę ir išvykau atgal į Druskininkus. Grįždamas dar užsukau pažiūrėti į Liškiavos panoramą iš šios Nemuno pusės. Magiškas vaizdas.

XXXVII (mano jau septynioliktas iš eilės) PDR’as greit įsisuko su šiemet gerai sudaryta programa, tad ir jaunųjų poezijos skaitymų neprailgo laukti. Jaunųjų skaitymuose dalyvavo: Kornelija Mikalauskaitė, Dominykas Kručkauskas, Mūza Svetickaitė, Simas Lenkšas, Martina Taurinskaitė, Grantas Rogožinskas, Saulė Marija Baškytė, Saulius Venclovas, Gabija Kopūstaitė.

Slaptųjų skaitymų laužas, nors ir lašnojo, buvo uždegtas ir klausytojų šįkart ne aplink jį, o šalimais, stoginėje, buvo daug. Emilijos pasiūlyta tema skaityti vieno autoriaus kitam dedikuotus eilėraščius kuo puikiausiai tiko. Su Zigmu atrinktus eilėraščius perskaitėme sudėlioję beveik nenutrūkstama dedikacijų pyne. Pabaigoje Gabija Kopūstaitė parodė šešėlių teatro etiudą skambant Daivos Čepauskaitės eilėraščiui. Daiva jį žiūrėjo ir po to padėkojo Gabijai apsikabindama. Tai ir yra neįkainojama PDR’o patirtis – sutikti skaitomus autorius.

 

 

Rugsėjo 26 d., šeštadienis

 

Finalinis vakaras apdovanojus jotvingę Agnę Žagrakalytę ir jaunąjį jotvingį Dominyką Norkūną užsitęsė skaitant ilgus anoniminių konkursų nugalėtojų eilėraščius. Antanas A. Jonynas savo prizą, jau dvidešimt penktąjį, šįmet skyrė Grantui Rogožinskui, kurį atrado Zigmas. Smalsu, kaip jam seksis rašyti toliau.

Lėtai vykęs aukcionas, – surinktos lėšos (virš dviejų tūkstančių eurų) bus skiriamos kaip parama Ukrainai, – užsitęsė dar ilgiau. Šokiuose nelikau.