Senienos ir naujienos (23)
Pēters Brūveris. Kalbos peizažas. Eilėraščiai. Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 126 p.
Vladui Braziūnui tinka versti ir aprašyti Pēterą Brūverį: esama mitopoetinės jungties, pasaulėvaizdžių giminingumo. Brūveris turi panašumo ir į Sigitą Gedą – ypač vaizduotės panirimu į istoriją, formos eksperimentavimu. Į poezijos knygas mėgdavęs įtraukti ir savo verstus eilėraščius (knygoje – mūsiškiai Henrikas Nagys, Henrikas Radauskas, Kornelijus Platelis). Yra Brūverio eilėraštis, pavadintas „Žiemos teologija“ (aliuzija į Alfonso Nykos-Niliūno poeziją).
Leelo Tungal. Draugė mergaitė. Trilogija. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 493 p.
Estija, praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis. „Drauge mergaite“ – taip autobuso konduktorė kreipiasi į mažametę. Mergaitės mamą enkavėdistai ištremia į Sibirą. Ją augina tėtis (pasakotojos vadinamas „tata“) ir teta. Pasakojama iš guvios, tiesios, nenustygstančios mergaitės perspektyvos (iškart prisiminiau Marytę Kontrimaitę) – daug dialogų, per juos parodomas sovietinės tikrovės niūrumas. Trečiojoje dalyje mama grįžta iš tremties, paaugusi duktė jos neatpažįsta. Estijoje knyga sulaukė populiarumo, disidentinės nuotaikos turėtų būti atpažįstamos ir mums.
Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. Romanas.
Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė. V.: Tyto alba, 2020. 431 p.
Skaitydama galvojau apie man žinomus moters žydės paveikslus literatūroje – neretai ji yra gyvybinga, už save kovojanti stačiokė, kaip senelė Rocha šiame romane. „Bet man su ja buvo nuobodu, ne taip, kaip su nenuspėjama ir valdinga senele Rocha, kuri galėjo mane ir senelio diržu perlieti, ir antausiu pavaišinti, ir staiga bučiniais apdovanoti“ (p. 291). Atkreipiau dėmesį ir į paprotį gąsdinti vaikus romais. Namai Jonavoje tampa pasaulio centru: jie brutaliai išcentruojami, bet autoriui dėl to lengviau matyti visumą, panoramiškai dėlioti kelių kartų veikėjus. Itin socialus pasakotojas siužetą konstruoja daugiausiai per pokalbius, dialogus, humorą. Ironiškai vaizduojamas komunistuojantis Šmulikas, pirmoji sovietizacija, turtingų žydų ištrėmimas ir turto nusavinimas. Taip pat žydų emigracija artėjant vokiečiams.
Yaniv Iczkovits. Skerdiko duktė. Romanas. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman.
Konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lara Lempertienė. V.: Balto leidybos namai, 2022. 544 p.
Labai įdomus romanas, ne prastesnis už Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“. Pasakojimas tirštas, įvairiaplanis, pasitelkiamas net dailininko, tapančio portretą, monologas. Vaizduojama XIX a. carinė Rusija, kampas tarp Gardino ir Minsko. Minimi Vilniaus Gaonas, rašytoja Eliza Ožeško (tokia pavardės forma). Nuostabiai aprašytas uždaras žydų papročiais ir tradicijomis palaikomas pasaulis, paauglių ėmimas į rekrūtus; komiškai vaizduojama caro kariuomenė. „Yra žmonių, kurie meilės stoką jiems suvokia kaip aukštą vertinimą ir pagarbą, tokie nė nenutuokia, kad nemeilė koja kojon žengia su nepagarba ir niekinimu“ (p. 303).
Rosa Luxemburg. Socialdemokratijos krizė. Iš vokiečių k. vertė Ieva Grumbinaitė ir Indrė Dalia Klimkaitė.
V.: DEMOS kritinės minties institutas, 2020. 176 p.
Nors knygą gavau prieš ketverius metus, skaitau tik dabar – pribrendo reikalas. Deja, iš liaudies kylantys valdžios atstovai (tinka Remigijaus Žemaitaičio pavyzdys) nėra tokie, apie kokius svajojo kairieji intelektualai. Rosa Luxemburg svarsto apie Pirmąjį pasaulinį karą ir pranašauja fašistinę Vokietiją, bet kai kas tinka ir mūsų laikams. JAV virsta fašistine valstybe, bet ne leftistų, o respublikonų dėka.
Mindaugas Tamošaitis. Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi: politikas Mykolas Sleževičius.
V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 472 p.
Skaičiau topografiniais motyvais – gyvenu šalia Mykolo Sleževičiaus stotelės. Simboliška, kad kita stotelė netoliese – Mykolo Romerio universitetas (Römerio dienoraštyje nemažai medžiagos apie Sleževičių; abu buvo masonai). Monografijoje pabrėžiama garbinga Lietuvos socialdemokratų (partija įsteigta 1896 m.) istorija: žinia, šiandien tos garbės jau daug mažiau. Vėliau Sleževičius tapo liaudininku. Kritiškai vertino kunigiją, bet dėdė rėmė jo mokslus, vildamasis, kad taps kunigu (Sleževičius, puikiai gaudydamasis situacijoje, šiek tiek jį apgavo). Tuometiniai paaugliai politiškai ir visuomeniškai subręsdavo neįtikėtinai anksti. Su žmona Doma susipažino „Rūtos“ draugijoje: ji dirbo odontologe, daug dėmesio skyrė socialinei veiklai. 1918 m. Sleževičius parodė įžvalgumą, kaip didžiausius priešus įvardindamas Rusiją ir Vokietiją. Neturėjo iliuzijų dėl SSRS – 1918 m. Voroneže buvo suimtas bolševikų ir mėnesį kalintas. Kaip ir dauguma visų laikų kairiųjų, mėgo smokingus ir kostiumus, geras vaišes, o dideliame tarpukariu statytame Sleževičių name Kaune dabar veikia Vaikų literatūros muziejus. Įspūdinga nuotrauka, kurioje Sleževičius su Jurgiu Baltrušaičiu Maskvoje pasirašo Nepuolimo sutartį (1926).
Viktorija Daujotytė. Toks paprastas. Romanas. V.: Odilė, 2026. 227 p.
Prieš kokį dešimtmetį „agrarinis romanas“ skambėjo lyg keiksmažodis – juk mūsų į pasaulį „vėluojanti“ literatūra turinti kuo skubiau urbanizuotis. Praėjo kiek laiko, pasirodė keli grynai urbanistiniai romanai (Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus) ir net jaunimas pasidavė folkrealizmo bangai. Viktorija Daujotytė, portale „Lrt.lt“ atsakydama į Mindaugo Kluso klausimus, reiškia palaikymą tam, ką pastaruoju metu teko kone ginti: „Kuo arčiau žemės, tuo iš giliau menas, jei tik matai, girdi, jauti. [...] Ar ir aš priklausau savo gyvenimo, savo kaimiškumo ir kaip patirties gynėjams? Tikriausiai. Miesto civilizacija, net tapdama problemiška, nekelia klausimų. Žemdirbiškoji kultūra, nors yra pirminė, atrodo žemesnė. Bet kas turi ar bent galvoja, kad turi savitesnę jos patirtį, bando apie ją mąstyti, rašyti, tad ir tvirtinti. Kiekvienas turi teisę ginti savo gyvenimą, savo likimą.“
Daujotytės romanas buvo mano laukiamiausias Knygų mugėje; stulbina rašymo visais registrais fenomenas, kompozicijos nuotykis. Knygos pradžioje minima data ant šeimos fotografijos: 1903 m. Pasakojimas baigiasi tarpukariu, dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui – idilės laikas. Gražiai vaizduojamas vaiko kitokumas, namai, santykiai; svarbiausias žodis – „atskiras“. Patinka, kaip autorė rašo apie meilę; ji pažįsta gyvenimą. Įveiklinama ir lituanistika: Šatrijos Ragana, Maironis, Vaižgantas, Salomėja Nėris, Henrikas Nagys, Vincas Mykolaitis-Putinas. Poetizuojama egodokumentika, lenkų kalba parašyti prosenelės laiškai (vis dėlto norėjosi, kad iš jų kas nors daugiau paaiškėtų). Daujotytės beletristika mėgsta ilgą sakinį, lengvai moralizuoja, bet skaityti smagu. Pavadinimas – ir apibūdinimas: deja, šiuolaikinei lietuvių prozai nelengva su realizmu, matyt, nėra jis toks apgaulingai paprastas. Labai suprantu norą rašyti utopiją, kai gyvename distopijose.
