Persodinimas (3)

 

(Vienos dalies pjesė)

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 14

 

Veikėjai

 

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

 

6 scena

 

Šviesu scenos dešinėje, krėsle sėdi Veronika. Scenos priekyje ant suoliuko gūžiasi mergina. Įeina Jonas

 

VERONIKA. Jonai, ar norėtum arbatos?

JONAS. Ne.

VERONIKA. Tada gal padarytum man? Labai mėgstu, kai man padarai.

JONAS. Juodos ar žolelių?

VERONIKA. Koks čia klausimas. Juk popietė, ne vakaras. Aišku, kad juodos. Su pienu, prašyčiau.

 

Jonas kaičia arbatą

 

VERONIKA. Ar apsipratai pas mus?

JONAS (pasikaso koją ties apykoje). Turėčiau eiti ruoštis egzaminui.

VERONIKA. Tau ir pailsėti reikia. Kodėl šlapi marškinėliai?

JONAS. Kostą maudėm.

VERONIKA. Buvai pas Mortą? Žaviuosi, kad jiems padedi. Vadinasi, ir mumis pasirūpinsi senatvėj. Vakar trumpai šnektelėjau su Teisės fakulteto dekanu. Jo manymu, apykojė netrukdys studijuoti. Fakultetas netoli, po metų galėsim paprašyti išplėsti metražą bent iki penkių kilometrų, dar po penkerių – iki dešimt kilometrų. Būsi beveik laisvas. Aš jau viską susitariau, tave priims. O dėl to matematikos egzamino nesijaudink. Turiu porą pažįstamų Egzaminų centre. Jos viską sutvarkys.

JONAS. Aš į teisę nenoriu. Nenoriu sodinti žmonių į kalėjimą.

VERONIKA. Mąstyk plačiau, ne kaip skurdo užspeista žiurkė. Suprantu, kad tau dar neišeina apie ką nors kita galvoti, kaip nors kitaip įsivaizduoti. Teisininkai ne tik kalėjimuose dirba. Gal reikėtų sakyti (ironiškai), kad būtent ten jie ir nedirba. Iki kalėjimo visą savo darbą padaro. (Nusijuokia) Bet teisininkas gali dirbti ir ne teisėsaugos srityje. Gali būti kokios nors korporacijos teisininku, dalininku, net prezidentu. Uždirbtum daug pinigų. Krūvas pinigų, patikėk. Vartytumeisi piniguose. Galėsi išpildyti bet kokį savo norą, turėti visko, visko!

JONAS. Man ir dabar visko užtenka. Net per daug.

VERONIKA. Dabar užtenka, bet anksčiau gyvenai skurde, žinai, ką tai reiškia.

JONAS. Man visada visko užteko.

VERONIKA. Jūs su Dovydu tokie skirtingi. Jam niekad neužteko. Vis buvo mažai ir mažai, norėjo kažko daugiau.

 

Jonas tyli. Veronika paragauja arbatos

 

VERONIKA. Dieviška. Man niekad taip neišeina. Kokios temperatūros vandeniu užpili?

JONAS. Devyniasdešimties. Bet reikia arbatinuką pašildyti.

VERONIKA. Iš tokios skylės, o tiek subtilybių išmanai.

JONAS (truputį linksmiau). Taip, esu šio to prisigraibęs, kažkada mamai net pedikiūrą padariau, kol miegojo. (Abu juokiasi) Tik paskui įdūriau su dilde, tai ji šoko ir nubraukė laką.

VERONIKA. Koks malonus jaunuolis. Gal ir man padarytum?

 

Jonas sustingsta, purto galvą

 

JONAS. Nori, kad čiupinėčiau tau kojas? Man tai šlykštu.

VERONIKA. Šlykštu? Manikiūrinė mano stalčiuje prie lovos. Tik vieną kartą. Kitaip pavyduliaučiau Mortai – per daug tu jai geras. O pavyduliauti negerai, žinojai? Rūgštingumas kyla. (Jonas purto galvą) Na jau. Tu žinai, koks tai jausmas. Juk tu – tu visko Dovydui pavydėjai. Tiesa, ar ne?

 

Jonas tarsi užhipnotizuotas atsistoja, atneša manikiūrinę, atidaro, išbyra įrankiai. Veronika padeda surinkti, paima žirklutes ir krapštinėja, paskui kerpasi rankų nagus. Jonas atsiklaupia Veronikai prie kojų ir brūžina nagus

 

VERONIKA (pakėlusi prieš akis nukirptą nagą). Ant rankos jis toks gražus. O nukerpi ir lieka kažkas atgrasaus. Dabar čia sudėsiu, paskui tu surinksi, gerai? (Deda nukirptus nagus Jonui prieš akis) Gal čia slypi mūsų pasibjaurėjimas mirtim, kai kūnas lieka tarsi išnara, tarsi šiukšlė. O kur gyvenimas? Jį turi kiti, kiti juo mėgaujasi, kemša jį savo šlykščiais srėbtais. Kemša tie, kurie turėjo mirti, o miršta tie, kurie turėjo gyventi. (Viena ranka sugriebia Joną už plaukų) Pasakyk, kodėl nužudei mano sūnų? Nes norėjai būti mano sūnumi? Žiūrėk man į akis. Aš tik noriu suprasti tiesą.

JONAS. Niekad nenorėjau būti vietoj Dovydo.

VERONIKA. Kurgi ne.

JONAS. Tu jį mušdavai. O tavo senis lįsdavo prie jo. Šlykštus pedofilas. Dovydas viską papasakojo. Aš viską žinau.

VERONIKA. Koks išmintingas. Koks visažinis. Arba tu dabar, arba jis viską išsigalvojot. Geriausi draugai visada kažkuo panašūs.

JONAS. Jis nieko neprisigalvojo. Atsimeni, vieną vasarą važiavau su jumis prie jūros? Paskui apsimečiau, kad susirgau, ir grįžau anksčiau? Paskambinau mamai ir paprašiau, kad leistų grįžti. Nes tavo diedas ir prie manęs bandė lįsti. O Dovydas liko – su tėveliais. Tada viskas ir prasidėjo.

VERONIKA. Nagi, išminčiau. Melagienų karaliau. Jei kam nors apie tai pradėsi pliurpti, pamatysi, kas tau bus. (Ima laužti Jonui galvą)

JONAS. Dovydas grįždavo iš tėvelio meno rezidencijų kaip nesavas, su niekuo nesikalbėdavo, vaikščiodavo pajuodęs. Paskui papasakojo, kas ten vyksta. Visi girti, su savo bybiais. Nuogų bybių miškas. „Dovydėli, atsistok taip, pasilenk šitaip, pasilenk kitaip. Dovydėli, pas mane ateik, ateik…“

VERONIKA. Meluoji, šlykštyne. Kaip tu drįsti šitaip šmeižti mūsų šeimą? Tavo paties tėvas jus paliko, dėl to ir prasimanai visokių nesąmonių. Tu tik pavydi. Viskas dėl pavydo. Tu man šlykštus.

JONAS. O kai tau pasiskundė, ką jam padarei? Atsimeni?

VERONIKA. Viskas melas.

JONAS. Sumušei jį. Mušdavai jį nuolat. Dėl to Dovydas taip pasikeitė. Jis išprotėjo. Dėl to jis taip ir padarė.

VERONIKA (laužia Jonui galvą). Ką padarė?

JONAS. Išprievartavo mano brolį. Aš jį užtikau. Nes Kostas rėkė. Nesavu balsu. Paskui pats valiau jo kruviną užpakalį. Nuo to laiko jis bando žudytis… (Patyli) Kokius penkis kartus. Šiandien taip pat bandė. Mūsų mamos akivaizdoj. Ar supranti tu, kale? (Bando išsilaisvinti)

VERONIKA. Tą išnarą? Meluoji, šlykštus išsigimėli. Jis nebūtų galėjęs.

 

Sugniaužusi rankoje žirkles Veronika kerta Jonui per galvą, per rankas, per krūtinę. Šis krenta, nutempia Veroniką ant grindų, jie kaunasi. Iš krepšio pabyra siūlų kamuoliai, rieda į šalis. Besikaunantieji apsiraizgo siūlais. Jonas bando keltis ir bėgti, pargriūva.

Pro duris įslenka mergina

 

MERGINA. Jonai, atleisk, atleisk, tu nesupratai… Aš viską kitaip sugalvojau, kitaip tavo mamai pasakiau. Ir tam policininkui. Atleisk… (Pamato Joną ir Veroniką besikaunančius ant grindų) Jonai… Pagalbos! Pagalbos! (Šaukdama išbėga pro duris)

 

7 scena

 

Šviesa dega kairėje pusėje. Morta ruošia arbatą. Įsispraudusi kamputyje sėdi mergina. Gilumoje neįgaliojo vežimėlyje sėdi Kostas. Nesibeldęs įeina policininkas

 

POLICININKAS. Atėjau patikslinti datos. Teismo posėdis numatytas penktadienį. (Pauzė) Jūs esate tikra, kad to norite? Jūsų sūnus užpuolė globėją.

MORTA. Mano sūnus teigia kitaip.

POLICININKAS. Jei ponios Veronikos versija pasitvirtintų, o aš nė neabejoju, kad taip ir bus, jis atsidurs kalėjime. Aišku, jam seniai ten vieta. (Didžiuodamasis) Aš visada buvau už griežtesnes bausmes.

MORTA. Pažiūrėsim.

MERGINA (policininkui). Tai Veronika jį užpuolė. Juk įrodymai aiškūs. Galų gale, ar ji bent vieną mėlynę turi? O Jonas – ar matėt, kaip jis atrodo? Tai kuris kurį čia sumušė?

POLICININKAS. Jūsų niekas neklausia, mergele. Nesikiškite ne į savo reikalus.

MERGINA. Tai mano reikalas. Aš nebetylėsiu. Ne-ty-lė-siu. Jūs net nesuprantat, kaip visa tai yra mano reikalas.

MORTA. Taip. Mes nebetylėsime. Ir dėl Dovydo yra naujų aplinkybių. Viskas pasikeis.

MERGINA. Aš liudysiu.

POLICININKAS (žiūrėdamas į merginą, pašaipiai). Kažką esu girdėjęs vieną vakarą ant miesto suoliuko. Čia apie tą patį?

MORTA. Dovydas bandė išprievartauti Liuciją. Liucija, ar taip? Skaudu, baisu pasakoti, bet prašau tavęs.

 

Policininkas niekinamai šypsosi

 

POLICININKAS. Nelabai protingas nusikaltėlio gelbėjimo planas. Bandymas išprievartauti – dar ne išprievartavimas. Ir kaip čia įrodyti po šitiek laiko? Be to, gal pati norėjai?

MERGINA (pasiryžta). Aš melavau. (Mortai) Ir jums melavau…

 

Policininkas triumfuoja. Morta susmunka ant kėdės

 

MERGINA. …ne mane jis bandė… (Mortai) Jonas to niekaip jums negalėjo pasakyti. Norėjo jus apsaugoti. (Įkvepia) Jis prievartavo Kostą. (Morta pradeda verkti) Buvom visi kartu, paskui mudu su Jonu išėjom… (Mergina šiek tiek patyli) Kai grįžom čia (ji rodo į kambarį, kuriame visi sėdi), užtikom Dovydą. Jonas šoko tarp jų. Stūmė. Rėkė. O paskui visi griuvo. Kostas trenkėsi galva į stalą. O Dovydas – į grindis. Taip, Dovydas krito pastumtas. Taip. Bet tai buvo nelaimingas atsitikimas. (Verkia pati) Kostas, manau, irgi tą patį paliudys. Tik paklauskit jo.

POLICININKAS. Kodėl tik dabar tai sakai?

MERGINA. Jonas neleido. Dėl Kosto. Jonas sakė, kad neištvertų tokios gėdos.

MORTA (palinguoja galvą, skausmingai nusišypso). Jis visada gynė brolį. Gėdijosi jo, bet ir gynė. Arba dėl to ir gynė, kad gėdijosi.

MERGINA. Man visada atrodė, kad Jonas myli Kostą.

MORTA (žiūrėdama į Kostą, sėdintį vežimėlyje kambario gilumoje). Tai štai ką jis vis bando pasakyti. O aš – aš jo visai nesiklausau. Rūpinuosi tik maistu, kad atsigertų, nesušaltų… O visai nesiklausau, nemoku jo klausytis, suprasti… (Merginai) Tiesą sakai, Jonas tikrai visada mylėjo brolį. Jie visada buvo… tarsi vienas. Tarsi Jonas būtų jautęs, ką Kostas jaučia, ką nori pasakyti, ko paprašyti. Visai kitaip nei aš.

POLICININKAS (pasikeitusiu balsu merginai). Jūs liudysit… Ir jis. Yra būdų apklausti tokius žmones. Gal juo ir patikėtų. (Po pauzės, sutrikęs) Turėjau brolį… Jis jau miręs. Aš jo gėdijausi. Kai buvau vaikas.

MORTA. O mylėjot? (Nueina ir į kambario priekį atstumia Kostą su vežimėliu) Kostai? Kostai? Atleisk man.

POLICININKAS. Jis mane augino. Buvo pats geriausias. (Prieina prie Kosto, šis pakelia galvą) Ar girdi mane? (Kostas linkteli) Ar nori pasikalbėti? (Kostas linkteli galva, stojasi ir pradeda šokti)

 

Šviesos gęsta. Kostas šoka scenoje

 

8 scena

 

Miesto suoliukas scenos viduryje. Ant jo sėdi Jonas aptvarstyta galva, apsivilkęs kalinio uniformą juodais ir baltais dryžiais. Šviesa krinta tik ant jo. Pamažu prie jo prieina Gabrielius, atsisėda šalia

 

GABRIELIUS. Užjaučiu dėl brolio. Labai užjaučiu.

 

Jonas kiek pasisuka į jį, linkteli galva. Gabrielius iš maišelio ištraukia termosą, įpila garuojančios arbatos ir ištiesia Jonui

 

GABRIELIUS. Imk, šildykis.

JONAS. Kas čia?

GABRIELIUS. Arbata. Juk šalta.

JONAS (neima puodelio, sėdi, žiūri prieš save). Man gerai, kad vėsiau. Norėjau gryno oro įkvėpti.

GABRIELIUS. Pabėgai iš teismo salės.

JONAS. Ne pabėgau, o išėjau.

GABRIELIUS. Kaip pažiūrėsi.

JONAS. Teismas pripažino mane nekaltu. Tad ir persodinimas nereikalingas.

GABRIELIUS. Ji nėra bloga, nėra žiauri. Tik… (Pauzė) Nori pakeisti pasaulį taip, kaip jai atrodo teisinga. Kad turėtų sūnų…

JONAS. Aš nesu jos pasaulis. Ir ne jos sūnus.

GABRIELIUS. Tu kaip skylė jos širdy. Dovydo formos skylė.

JONAS. Aš ne skylė. Aš neužmušiau Dovydo. Jis parkrito. Ir jis prievartavo mano brolį.

GABRIELIUS. Taip, dabar jau visi viską žinom.

JONAS. Ir kad tu lindai prie jo.

 

Gabrielius tyli. Jonas per galvą nusitraukia kalinio švarką, nusimauna kelnes. Pasimato daugiau sutvarstytų vietų. Drabužius ramiai sudeda ant žemės. Paskui lengvai nusega apykoję, padeda ją šalia suolo

 

GABRIELIUS (po pauzės). Persodinimas – net ne bausmė už nusikaltimą. Persodinimas – bausmė, kad esi, kad buvai laimingesnis… už Dovydą. Ir net už mus visus. Mes visi nubausti.

 

Gabrielius gurkšnoja arbatą

 

GABRIELIUS (po pauzės parodo į žaizdas). Dar kraujuoja?

JONAS (kilsteli koją, kur buvo apykojė). Nuo pat pradžių. Ar tave teis?

 

Pauzė

 

GABRIELIUS. Jis nebepasiskųs. Iš dalies man labai padėjai.

JONAS. Šlykštus iškrypėlis.

GABRIELIUS. Man labai gaila. Aš jau nubaustas. Iki gyvos galvos nubaustas.

JONAS. Nubaustas. Gali pasiimti. Arba grąžink jai. Čia ji numezgė. (Nusijuokia, paspiria ant žemės besivoliojančius drabužius)

GABRIELIUS (po pauzės). Kur eisi? Ką darysi?

JONAS. Kol kas liksiu čia. (Patapšnoja per suoliuką) Turiu laiko pagalvoti.

 

Scenos gilumoje pasirodo Veronika. Apsirengusi kostiumėliu, susišukavusi, pasitempusi

 

VERONIKA (nemato, kad Jonas nusisegė apykoję, šaukia iš toli). Jonai, einam namo. Laikas arbatos.

 

Veronika prieina, suolas tampa ją atribojančia kliūtimi. Jonas atsistoja. Gabrielius ramiai sėdi

 

JONAS. Aš neisiu.

VERONIKA. Jonai, niekas nepasikeitė. Tu persodintas. Tu mums kaip sūnus, tu man tikras sūnus. Kaip Dovydas.

JONAS. Veronika, aš negrįšiu.

VERONIKA. Ne tau spręsti.

JONAS. Šį kartą man.

 

Jonas išeina

 

GABRIELIUS. Leisk jam. Užtenka jau. Paleisk. (Po pauzės) Paleiskim jį. Abu juos paleiskim.

VERONIKA. Ne ne ne.

 

Gabrielius žiūri į Veroniką, mėgina ją paimti už rankos. Ši atstumia jį

 

GABRIELIUS. Tu nesigaili. Tu nieko nesigaili.

VERONIKA. O tu? Tu ko nors gailiesi? Žinoma, aš nepatikėjau, kad lindai prie jo…

GABRIELIUS. O tu jį mušei. Kankinai jį.

VERONIKA. O ką man reikėjo daryti? Ar galėjau leisti jam prisigalvoti visų tų dalykų apie tave? Visų tų šlykštynių, tų bjaurasčių apie mūsų šeimą? Kad eitų ir pasakotų visiems? Darytų mums gėdą? Ar aš turėjau kitą išeitį? Tu juk tylėjai. Nieko nedarei. Tau juk menas rūpi. Prasigėręs menininkas!..

GABRIELIUS (išsitraukia gertuvę, užsiverčia, žagteli). Aš būčiau sustojęs, jei ne tu.

 

Veronika sušnypščia

 

GABRIELIUS. Man labai gaila, Veronika.

 

Gabrielius pasilenkęs surenka Jono drabužius, užsimeta ant pečių švarką. Veronika į jį nežiūri. Gabrielius išeina. Veronika atsisėda ant suoliuko. Sėdi. Verkia

Pabaiga