Statybinės skyrybos
– Santuokoje negalime dėti taškų, tik kablelius. Ir taisyti, taisyti. Man patinka projektas, bet dar nedėkime taško. Vos padėsim tašką, mūsų statinys taps tikrove.
– Taisytinas bus iki gyvenimo pabaigos, tiek laukti negalime. Turim pradėti. Pradėti dėti tašką, eiti prie pabaigos. Nes kiek visa tai jau trunka? Juk negalime taip ir gyventi, – lėtai baksnodamas pieštuku į architekto pateiktą projektą sudejavo sutuoktinis.
Sutuoktinė nustebusi pažvelgė į jį, bet, užuot paklaususi „O kaip nori gyventi?“, linktelėjo galvą.
– Tavo tiesa, projektas taisytinas.
Ji mokėjo pratęsdama nutraukti, girdama kritikuoti, pritardama paprieštarauti.
– Kas tiesa? Aš noriu pradėti, noriu statyti, kurti, o dabar jaučiuosi, kad buksuojame, – dar labiau užsipliekė sutuoktinis. – Gerai, ką nori taisyti?
Sutuoktinė pašoko nuo kėdės, vaizduodama, kad gaudo kamuoliuką. Pliaukštelėjo rankomis ir užvertusi akis atsisėdo. Akies krašteliu pažvelgė į jį, bet jis apsimetė, kad nieko neįvyko. Per ilgus santuokinių statybų metus buvo pripratę prie kits kito išdaigų. Nėra nieko geriau, kaip taip pažinoti žmogų. Kai žinai, kad net jei daugiau jo nesusitiksi, jis vis tiek liks toks, koks yra, ir kai pažvelgsi į jį pro anapusybės veidrodį, jo nepasikeitusiu veidu klajos amžinybės atspindžiai.
– Galim dar pagūglinti, – pasiūlė sutuoktinė, kad jau iniciatyva įkrito jai į rankas.
Ji atsidarė kompiuterį ir įvedė į paieškos lauką „kaip statyti šeimos židinį“.
– Be to, tai stiprina mūsų santykį, aš tikrai rūpinuosi, – globėjiškai paaiškino sutuoktinis. – Parašyk ne „statyti“, o „kurti“.
– Taip. Bet tada išmes nuorodas į šimtą moteriškų žurnalų.
– Kad turėtume bendrą tikslą.
– Taip. Suprantu. Bet „kurti“ blogai, geriau gal „projektuoti“?
Ir tuoj pat paieškos lauke atsirado klausimas: „Kaip projektuoti šeimos židinį?“
– Bendras siekis suvienija.
– Pritariu. Kai statėme namą, supratau, kaip tai vertinga, – nutęsdama paskutinį žodį, sutuoktinė padėjo dešinę ant sutuoktinio kairiosios. – Matai, vien nuorodos į psichologų savireklamas? Oi, o čia dar ir nėštumo planavimas. Gal rašyti tiesiau: „Kaip projektuoti židinį?“
Ji iš lėto, tik kairiosios smiliumi ėmė rankioti raides. Šalia atsivėrusių nuorodų pasirodė paveikslėliai su židinių brėžiniais.
– Na, – nusukęs akis nuo kompiuterio pradėjo sutuoktinis, nežymiai pajudindamas savo kairiosios pirštus, – gal rašykim tiksliau: „Kaip projektuoti labirintą?“ Arba: „Labirintas su slėptuvėmis“.
Sutuoktinė nusipurtė. Raudoni plaukai užkrito jai ant akių. Dešine ji brūkštelėjo per įkyrią sruogą neva nepastebėdama, kaip sutuoktinis paskubomis susikišo abi rankas po šlaunimis. Ji įsivaizdavo, kaip jo nudaužyti, patinę krumpliai įsiręžia į dvigalvius šlaunų raumenis, kaip užsispaudžia pakinklinės arterijos, kaip pulsuoja neprasiverždamas kraujas, kaip ima daužytis širdis, kyla pulsas ir spaudimas, ima sproginėti kraujagyslės ir maži raudoni fontanai drebina jo odą.
– Tebūnie. Tai ko gi tu nori? – vėl paklausė sutuoktinė.
Sutuoktinis palinko prie projekto ir kelis kartus bakstelėjęs pirštu paaiškino:
– Galėtume sukurti keletą nerandamų slaptaviečių?
– Žinoma, toks labirintas būtų įdomesnis.
Sutuoktinė paėmė raudoną rašiklį ir pažymėjo keletą vietų.
– Labai gerai, – pagyrė ją sutuoktinis, – duok tušinuką.
Perėmęs rašiklį jis pažymėjo dar keletą vietų.
– Ir dar čia. Kaip manai?
– Sparčiai tobulėjam. Nesuprantu to architekto. O gal mes jam nepaaiškinome, ko norime? Galėsim netrukus pradėti. Žinoma, kai štai čia pažymėjai slėptuvę, liko vienintelis kelias, kuriuo įmanoma įveikti labirintą. Bet gal mums taip bus tik įdomiau?
Sutuoktinė pakilo ir priėjusi prie didžiulio veidrodžio ėmė vyniotis šaliką. Tuo metu sutuoktinis dar kartą palinko prie brėžinio ir tame vieninteliame kelyje pažymėjęs užtvarą padėjo tašką.
Moteris atsisuko ir paklausė:
– Jau viskas, pastatei?
Bet vyras jos nebegirdėjo. Jis patogiai sėdėjo slapčiausioje slaptavietėje ir vienas šildėsi prie įsiplieskusio židinio. Jam buvo gera.
Jai taip pat.
