Kaimynė

Hamamas

Tąkart paskui mane į vakarą vilkosi sunki diena, tad hamamas buvo bene vienintelė priemonė, kaip nugalėti nuovargį. Mėgdavau atsigulti ant nugaros, paskui apsiversti ant pilvo. Jausti, kaip šveičiamojo kremo grūdeliai, įsiterpiantys tarp mano kūno ir jos rankų, įrėžia savo trajektoriją odos paviršiuje. Įsivaizduodavau juos, pasklidusius po kūną kaip žvaigždės danguje. Ir šios žvaigždės, paklusdamos jos rankoms, krisdavo tarsi kometos, nurėždamos dangaus skliautą. Paskui ilgai uostydavau muilu kvepiančią odą, glostydavau pašvelnėjusius plaukus. Po pirties labiau sau patikdavau.

Taigi, atėjau ir tąkart. Kometos krito, grūdeliai maloniai braižė odą. Nušveitusi su alijošiumi kvepiančiu kremu ji, gėlelė, mane užklojo rankšluosčiu ir kažką sušnabždėjusi išėjo. Pagulėti ant šilto gulto buvo itin malonu. Beveik užsnūdau. Pabudau tik tada, kai pajutau aštrų dūrį kojoje. Pašokau. Prie čiurnos tarsi botago rėžiais smelkėsi skausmas.

Kas čia dabar?!!

Sugriebiau drabužius ir išbėgau. Ir tik namie pamačiau, kad ant kojos atsivėręs krešuliuotos žaizdos kvadratas – tarsi juodas šachmatų lentos langelis.

Visą savaitę ten nėjau. Žaizda gijo gerai. Užsitraukė balkšva odelė. Vis svarsčiau ir jau beveik įtikinau save, kad koją nusibrozdinau. Juk hamamas šiek tiek svaigina ir visaip jame nutinka. Net prisiminiau, kad turiu kažin kelintos eilės tetą, kuri užsnūdo pirty ir nusikočiojo iš pat viršaus. Gal net kažką susilaužė? Menties kaulą ar šlaunikaulį? Gal čia toks paveldimumas – susižeisti pirtyje? Be to, turiu grąžinti rankšluostį, kurį praėjusį kartą be paklausimo išsinešiau.

Kita vertus, o jei tai ji? Ji? Mano gėlelė? Nejau tai jos rankų darbas? Šis klausimas mane kankino kur kas labiau. Kodėl būtų norėjusi atplėšt mano odos gabalėlį? Iš meilės ar neapykantos? Gal geriau, jei iš meilės, bet ar turėčiau leisti, kad man luptų odą net ir dėl šios priežasties? Ir dar: o jei čia tik pradžia, jei kitą kartą peilis ners giliau ir pervers Achilo sausgyslę? Pilvą? Širdį? Galų gale, kaip man praustis? Nerimavau.

Vakar nebeištvėriau. Buvo praėjusios aštuonios dienos, tad čiupau krepšį ir išėjau. Grįžau namo, laimė, ne su perpjautu Achilu, tačiau dar vienas langelis su kraujo krešuliais prisišliejo prie to, kuris jau buvo užsitraukęs plona odele. Viskas pasikartojo. Ji švelniai pamasažavo pečius, saldžiai iškvėpė man į ausį ir išėjo. Vos pradėjau snūduriuoti, kažkas lyg skalpeliu mostelėjo. Tik šį kartą jau susipratau iš karto apžiūrėti žaizdą, apsirengti ir kiek galima oriau nešlubuojant išeit namo. Tačiau naktį nebegalėjau miegoti, o kai mane vos kelioms minutėms įveikė miegas, susapnavau, kad kažkas man išpjovė inkstą. Atsibudau nuo savo šauksmo ir kaimyno beldimo į duris.

– Sapnavau košmarą, – pro plyšelį prasunkiau.

Gabijos Kopūstaitės piešinys

Vos užtrenkiau kaimynui prieš nosį duris, pasikėliau marškinius ir ėmiau žiūrinėti, ar nėra randų ant pilvo ar ant nugaros. Kol kas, atrodė, visi organai vietoj, jokių įsiveržimų į savo kūną nepastebėjau.

Kitą dieną vos besulaukiau vakaro. Nedvejojau ir nesvarsčiau. Pasiėmiau krepšį ir, kiek leido skaudama koja, pasileidau bėgti. Į hamamą.

Kaimynė

Mano kaimynė mėgsta dainuoti. Kalėdinių hitų sezonas prasideda rugsėjo mėnesį, kai ji grįžta iš atostogų. Jau spalio vidury mane ima pykinti nuo ABBA. „Happy New Year, Happy New Year!!!“ Ji dainuoja, o mano smegenys traukiasi iki trijų žodžių – trijų kaip žaibas veriančių pykčio blyksnių, jie sminga į kūną, pulsas kilnojasi jų ritmu. Jos balsas veržiasi pro rozetes, į bendrą ventiliaciją išvestą gartraukį, klimpsta sienose ir kelia kaip juodi debesys sunkias mintis apie kapitalinį buto remontą. Su rimtu garso izoliacijos sluoksniu.

Iš pradžių maniau, kad ji trokšta pasirodyti, gal per mano pažintis (dirbu televizijoje) patekti į kokį nors TV šou, bet galiausiai nusprendžiau nebespėlioti. Tiesiog pralaukiu sunkųjį sezoną. O paskui ateina pavasaris.

Ir šiandien ji dainuoja. Jau balandis, tad ir repertuaras atsinaujino. Adelė, Sia, būtų visai nieko. Toks man patinkantis popsas. Kartais pasvarstau, kad gal kada nors ją ir pakviesiu į TV konkursą. Bet dar negaliu atleisti už kalėdinį sezoną. Tad pasilenkiu per balkoną, pažiūriu, kur ji, ir einu plauti grindų. Ji plauna langus, aš grindis. Jaučiuosi solidari, seseriška. Ir vis klausausi. Lengva, plasnojančia širdimi. Jos balsas sustiprėja ar nutolsta. Pagal jos nutolstantį ar priartėjantį balsą žinau, kur ji. Dar kartą pasilenkiu. Ji plauna su muilais, putos bėga per stiklą. Aš dar pašveičiu grindis, išskalauju ir išgręžiu skudurą. Pajuodusio vandens paviršiuje plūduriuoja pamuilių burbuliukai, sumirkę dulkių gniutulai ir net keletas pageltusių spyglių, dar užsilikusių nuo Kalėdų eglutės. Mano kaimynė gremžia kažkokias dėmes, bet pagaliau ima į rankas švarų skudurą ir nuo viršaus pradeda blizginti balkono duris ir grindis siekiančius langus. Ji dirba pasistiepusi, matau, kaip po aptemptais marškinėliais juda jos pečių raumenys. Paskui pritupia, lenkiasi, galiausiai brūkšteli per grindis.

Žinau, kad tai – paskutinis akordas.

Kai ji pakyla ir atsiremia į balkono turėklą, kaip kiekvieną pavasarį kliūsteliu pamazgų kibirą. Kad kliūtų ir jai, bet dar labiau – tiems išblizgintiems langams.

Netrukus išgirstu, kaip isteriškai zvimbia durų skambutis. Bet manęs nėra namie. Sėdžiu prie praverto balkono. Prie durų girdžiu keiksmus, bet jie nutolsta. Dabar galėsiu mėgautis tyla. Iki naujo Kalėdų sezono.