Gamtos prieglobstis

 

Sakurų karai

 

Kas gali būti gražiau nei sakuros? Atsimenu, kaip kažkada varvinau į jas seiles, žiūrėdama japonų filmą „Lėlės“. Taigi, vos pakvipus pavasariui, pradėjau periodiškai lankytis Sugiharos sodelyje. Ką ten lankytis, pradėjau tikrinti, baimindamasi, kad tik nepraleisčiau sužydėjimo, žydėjimo ir nužydėjimo. Ir vos pasirodė pirmieji žiedai, nusifotkinau prie jų palaidais plaukais ir užvertusi galvą, į viršų pakeltomis rankomis ir judesio sūkuryje išsiskleidusiu klostuotu sijonu. Žavu. Atrinkusi geriausią kadrą įkėliau į feisbuką. Neabejojau, kad láikai (ne laikaĩ) kris kaip lapai rudenį ar snaigės žiemą.

Ir ką jūs manot? Laikai kaip laikai, bet kaimynė, ta ištižėlė Irena, prirašė komentarų ir po mano postu įsikėlė savo nuotrauką su žydinčiom vyšniom. „O man taip gražiau. Lietuviškas sodas.“

Tai kaip man jaustis? Iš pradžių pabandžiau maloniai priminti, kad dėl skonio neverta ginčytis. Bet ji dar prikomentavo ir pridėjo nuotraukų su slyvom ir dar nežinia kokiais medžiais. „Netoli Nemenčinės. Pažiūrėkit, kaip nuostabiai žydi mūsų vietinės laukinės slyvaitės, šunvyšnės, tuoj apsipils baltais žiedais vyšnios, obelys, paskui alyvos. Bet mums – nepilnavertiškumo komplekso kamuojamiems – tik užjūrinės sakuros kažko vertos.“

Ką gi, atsiverčiau jos profilį ir kiek tik turėjau kantrybės, pakomentavau jos kelerių metų postus apie vyšnias, lietuviškų pomidorų, agurkų ar burokėlių auginimą, skonį ir maistinę vertę. Nelabai išmanau, bet žinau tvirtai, kad man tikrai daug labiau patinka ispaniški česnakai.

Po kelių minučių ji padarė tą patį. Tik jau pakomentavo feisbuko nuotraukose matomas mano buto interjero detales. Ypač užsipuolė kinišką vazą. Ji nei kiniška, nei ką, pagaminta lenkiškam keramikos kombinate, bet koks jos reikalas? Ji vis tiek net nelygintina su jos indais iš Kaziuko mugės. Nors didžioji jų dalis irgi iš Lenkijos. Bet na ir kas?

Su vaza ji perlenkė lazdą, ji mane rimtai užsiutino. Nuėjau ir aplipdžiau jos durų rankeną nukramtytos kramtomosios gumos gumulais.

Kitą rytą negalėjau atidaryti durų. Išlipau pro balkoną, kaip tik ant kaimynės jau sukedentos ir bene pomidorams paruoštos lysvės. Apėjusi ratą pamačiau, kad mano buto durys skersai išilgai apklijuotos kažkokia statybine lipniajuoste.

Laimė, iš kitos pusės man gana nesunkiai pavyko ją nulupti.

Dabar sėdžiu balkone, geriu kavą. Paėmiau minutės pertraukėlę. Man priešais akis žydi vyšnios ir sakuros, gražu. Bet sakuros gražiau. Tad mąstau, koks gi bus kitas mano žingsnis.

 

Gamtos prieglobstis

 

Pirkau sodą. Nors kaina man atrodė gerokai per didelė, vis dėlto suderėjom greitai. Neatsilaikiau.

Mažas sklypelis palei mišką. Bet įsivaizduokit: kai atvykau apžiūrėt, buvo pavasaris, žydėjo obelys, alyvos ir ankstyvieji bijūnai, čiulbėjo varnėnai, ulbėjo vyturiai. O kai miške užkukavo gegutė, supratau, kad nėr ko gobšauti, kad verta atiduoti paskutinį grašį už šį gamtos prieglobstį, šią ramybės oazę.

– Kokia tyla! Jokio triukšmo! – žavėjausi aš. – Tik kitiems neparduokit, – nuoširdžiai susirūpinusi paprašiau pardavėjos.

Ši patenkinta linktelėjo galvą ir pagraudeno:

– Tik neapleiskit mano sodo. Puoselėkit jį kaip aš. O dėl ramybės: čia rojus.

– Ką gi, pomidorai, agurkai ir visa kita… nelabai esu linkusi… bet šioj tyloj gal išgirsiu, kaip auga svogūnų laiškai, – pajuokavau, nors nuo pat pradžių žinojau, kad nesirengiu užsiiminėti sodininkyste ar daržais, išskyrus porą pelargonijų vazonėlių. Bet neaiškinsiu jai, kad turiu kitų planų ir tylos man reikia ne tam, kad nesiblaškydama ravėčiau pomidorus.

Ir štai pirmas savaitgalis, kai aš savo nuosavam sode. Atvažiavau penktadienio pavakarę. Atsivežiau šezlongą, knygą ir purškalą nuo mašalų. Aukštakulnius ir visą savo statusą nuspyriau ant pievos. O, koks tyras oras! Į mane dvelkė vasarėjančio miško aromatai. Ji sakė tiesą. Tiesiog rojus.

Šezlongą įtaisiau sprindinėj terasoj. Atsinešiau kompiuterį, šalia, išjungusi garsą, pasidėjau telefoną. Atsisėdusi keletą kartų giliai įkvėpiau pilvu, kaip buvau išmokyta jogos mokykloje. Mokytoja sakė, kad padeda susikaupti. O susikaupti aš norėjau. Ne tik norėjau, – privalėjau. Projekto laikas tirpo, netrukus turėjau pateikti rankraštį. Nesamą rankraštį. Ką gi. Kol kas nesamą. Personažai ėmė suktis galvoje. „Taip, būtent taip ir turėtų būti“, – nudžiugau atlėgstančia širdim ir taukštelėjau pirštais per klaviatūrą.

– Klpt klpt klpt, – pasigirdo malonūs garsai.

Jutau, kaip vaizduotė šuoliuoja tarsi gyvastinga laumė vasarvidžio naktį, pasiaukojamai kaip skruzdėlė tempia už save didesnį šapą ir renčia žmogiškų jausmų ir santykių skruzdėlyną. Skaitytojams bus smagu klaidžioti jo labirintais.

– Ačiū Dievui, – padėkojau sau, – kad nusipirkau šį sodą.

Viskas ėjosi puikiai, kol atvažiavo pirmieji kaimynai. Moteris klaikia raudona spalva nudažytais plaukais, tiesa, man netrukdė. Bet vyras! Vos užgesinęs automobilio variklį, išsitraukė smirdančiais tepalais spjaudančią ir žviegiančią žoliapjovę ir pradėjo gremžti žolę.

„Jis baigs, kada nors baigs“, – atitraukusi rankas nuo kompiuterio ir traškindama pirštus beveik kaip maldą kartojau sau mintyse.

– Kaimyne, gal ir pas jus apipjauti? – pro skylę gyvatvorėje riktelėjo jis.

– Gink Dieve, – pasakiau aš šiam entuziastui ir užvertusi kompiuterį nuėjau virti arbatos su keletu valerijonų lašų. Kol jis baigs, aš nusiraminsiu, – kūriau planą ir guodžiau save.

Tačiau vos baigė Petras, pradėjo Jonas, baigė Jonas, pradėjo Stasys, baigė Stasys, pradėjo Kazimieras. Atėjo vakaras, paskui išaušo šeštadienis. Iš pat ryto giedojo žoliapjovės sodų bendrijos gilumoj, paskui man iš kairės ir dešinės. Sekmadienį pjovė Anuprai ir Edma, paskui dar kažkas. Gal Onutė ir Daiva, Elena ir Albinas.

Kompiuterį paslėpiau ir nusprendžiau užmest akį į daržiuką. Sumaniau pasiūlyt kaimynei pasikeisti pomidorais. Paragauti. Kontakto metu sužinojau, kad žolę reikia pjauti kas savaitę. Juk taip šilta ir vis palyja. Tikras rojus čia!

Ką gi, – pamaniau sau, – po savaitgalio jie visi išvažiuos. Štai tada klausysiuosi. Ne tik gegučių, ir savo minčių.

Tačiau pirmadienį iš pat ryto vietoj žiogų ir gegučių pasigirdo pjūklų raliavimai ir skerdžiamo miško dejonės.

Susirinkau daiktus. Apėjau sklypelį ir kuo gražiau nufotografavau. Nuotraukos pravers dedant skelbimą į „Aruodą“. Kankina tik neįminta mįslė: kaip man sodą pardavusi moterėlė suorganizavo tokią užburiančią tylą su gegutės kukavimu? Jei mįslės neįminsiu, turėsiu tą nelemtą sodą parduot už pusę kainos, kurią pati sumokėjau.

 

Tortas

 

– Čia savo priešui? – paklausė pardavėja.

Aš linktelėjau galvą. Pavargau aiškintis žmonėms, be to, koks jų reikalas ar rūpestis. Esu susidūrusi su lediniais žvilgsniais, kai kelis kartus sumirksėjusi (taip, tyčia, kad atrodytų graudžiai) patvirtindavau:

– Bet diagnozė tikra…

Parėjusi namo padėjau dėžutę ant šaldytuvo. Jis stovi prie durų, vietoj batų dėžės. Nusiavusi aulinius nunešiau į sekciją šalia mamos krištolų. Ten jau kuris laikas ji padariusi apavo saugyklą. Krištolai išsikraustė pro balkoną ant šaligatvio. Apsimečiau, kad ne mūsų. Kaimynai ilgai grūmojo „tiems neklaužadoms“, kurie primėtė stiklų. Esu radusi kavos aparatą vonioje – ji norėjo jį išmaudyti. Nuo tada geriame tik Rytų Europos būdu paruoštą kavą. Ir vis džiaugiuosi, kad kavos aparatas nebuvo įjungtas į elektros tinklą… Kaip suprantate, vos tik išeinu, mama tvarkosi ir persitvarko.

Šį kartą ji visai neblogos nuotaikos. Atrišo kaspinėlį ir nukėlusi dangtį (paprašiau popierinio, ne celofaninio, kad nepersišviestų) suplojo rankomis.

– Tikrai??? Neatsidžiaugiu!

Ji dar kartą nukreipė akis į tortą.

„Sveikinu. Tau vėžys“, – buvo parašyta ant jo.

Kiek pamąsčiusi, ji čiupo tortą ir metė į mane.

Žinau, kad ne dėl užrašo ant torto. Dėl šitos diagnozės ji tik nudžiugo. Tortą ji metė dėl kitos diagnozės, veikiau – ligos, dėl kurios nesveikinau. Kuri skausminga man. Ir jai. Tokia skausminga, kad net ištarti jos negalim nei užrašyti. Visada maniau, kad geriau sirgti vėžiu.