Grifados? Trifidai, trogloditai ir trilobitai!
Šios dramos veikiantieji asmenys yra šie: trifidai, trogloditai ir trilobitai. Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis. Nors kuratoriai Petras Lincevičius ir Darius Rakauskas pabrėžė, kad žodis „grifados“ tereiškia linijas, kurias pirmykščiai žmonės nusižiūrėjo nuo nagus į medžių kamienus galandančių lokių, man pačiam tikslinantis reikšmę, net ir pasitelkus amerikietiškas internetinės paieškos priemones (tokias kaip „Google“) ar dirbtinį intelektą (kad ir nepamainomąjį savo nusišnekėjimu „ChatGPT“), natūralaus intelekto likučiai galvoje linijiškai piešė visai kitokias asociacijas. T. y. minėtus trifidus, trogloditus ir trilobitus. Dar kaip koks priešistorinis pilietis (gal net denisovietis ar neandertalietis) vizualizavausi žirandolius (puošnius sietynus) ar, paprasčiau, tiesiog žirafas (Giraffa camelopardalis). O juk žiūrovų teismui pateikiant devyniolikos įvairių generacijų ir skirtingų lyčių autorių piešinius tenorėta „eksperimentuojant plėsti piešinio ribas ir ieškoti naujų jo egzistavimo formų“ (cituoju pranešimą spaudai ir anotaciją).
Aišku, galėčiau pasiginčyti arba bent garsiai pats sau suabejoti piešinio – tokios pirmapradės technikos – negebėjimu eksperimentuoti. Turint omenyje, kad žmonija į medžių kamienus nagus galandančių lokių pėdsakus imituoja keliasdešimt tūkstančių metų, kažkokie bandymai ir naujų galimybių atvertys labai tiesmukai primena dviračio išradinėjimą. Kita vertus, besikapstant savo sąmonės raukšlėse ir klaidžiojant pasąmonės labirintais (o piešinys kaip išraiškos priemonė man asocijuojasi su tokiais dalykais), nėra nieko neįmanomo. Regis, kuratoriai Darius ir Petras tokiai mano „grifadai“ (taip savavališkai ir diletantiškai, be jokio filologinio pasiruošimo pavadinau tarsi gerai žinomą, bet daugybe naujų atverčių pasižyminčią tiesą) neprieštarautų, juolab kad patys deklaravo: „Mene galime išskirti dvi kūrybinės praktikos kryptis: sistemingą konkrečios idėjos ar mąstomo konteksto vizualizaciją meno kūrinyje arba spontanišką, intuityvią, iš vidinės paskatos kylančią ir nuo racionalaus sprendimo atsietą raišką. Piešinys gali atstovauti abiem šioms kryptims – jis gali tapti eskizu būsimam projektui, išplintančiam į kitas medijas, tačiau gali ir likti savarankiška, nuo žanro ribų nepriklausoma meninės raiškos forma.“ Apie tai, tiesą sakant, ir yra aprašomoji paroda. Nes juk piešinys (beje, kaip ir fotografija) gali būti TIK priemonė arba NET tikslas. O gal atvirkščiai – NET priemonė ir Tik tikslas?
„Grifadose“ akivaizdžiai regime platų piešinio sampratos spektrą – nuo automatiškų pakraigaliojimų iki sąmoningų pastangų padaryti meno kūrinius – objektus, instaliacijas. Piešėjai (turbūt retas iš jų save laiko vien tokiu) čia tikrai įvairiai braižo visokeriopai pasirinktus paviršius (vis dėlto dominuoja klasika – popierius, bet yra ir drobė, fanera ar net galerijos interjero erdvė, mūsų tinklainė, smegeninė regos žievė…).
Tad kodėl trifidai, trogloditai ir trilobitai? Priminsiu, ką kiekvienas iš šių terminų reiškia. Trifidai – tai išgalvoti augalai plėšrūnai iš Johno Wyndhamo mokslinės fantastikos romano „Trifidų dienos“ (The Day of the Triffids, 1951). „Trogloditai“ – senovinis žodis, kilęs iš graikų trōglodytēs: trōglē – „ola, urvas“, dyein – „lįsti, nerti“. Pažodžiui tai būtų maždaug „urvų gyventojai“. Civilizuotos Antikos žmonės (graikai, romėnai) taip vadino įvairias tautas ar gentis, kurios, jų manymu, gyveno urvuose arba labai primityviomis sąlygomis. „Trilobitai“ – skamba panašiai, bet reiškia šiek tiek kitką. Taip vadinama paleozojaus eroje gyvenusi iš trijų skilčių sudarytų jūrinių nariuotakojų gyvūnų klasė. Apžiūrinėdamas parodą išmąsčiau, kad ne pačius autorius (turbūt tūlas įsižeistų, pavadintas kad ir trogloditu), bet jų piešybos taktikas galima suskirstyti remiantis šiomis kategorijomis.
Realybėje neegzistavę augalai (retas iš mūsų nėra skaitęs knygos ar matęs kurios nors ekranizuotos versijos), viena vertus, negali nežavėti savo išmanumu (gebėjimu vaikščioti, mąstyti) ir praktine jų panaudojimo aplinkybe (išgaunamu aliejumi), kita vertus – gąsdina žudikiškais instinktais. Man regis, piešinys, kaip ir bet kuri kita meninio mąstymo forma, irgi turi tokių savybių. Jeigu reikėtų besti pirštu, savo rodomąjį nukreipčiau kad ir į Aušros Andziulytės „Vabzdžių skrydžius trumpiausią vasaros naktį“ ar „Paskutinį praeinančios vasaros atodūsį“, „Žemės alsavimą vasaros rytą“ (visi – 2025, kalkė, mišri technika). Ne tik poetiški pavadinimai, bet ir nervingas piešimo priemonės prisilietimas prie pagrindo, tiesiog virpantis linijos pobūdis veikia geluoniškai, kaip trifidiška, ilga, botagą primenanti nuodinga ataugėlė. Taigi, piešinys gali būti nuodingas! Ar bent jau skatintina, kad jis geltų, nes tokiu būdu nepalieka mūsų abejingų…
Trogloditai, priešingai nei mūsų įsivaizduojami urviniai, Herodoto „Istorijos“ IV knygos 183 skyriuje aprašyti kaip iš visų žmonių greičiausi, ropliais besimaitinantys ir šikšnosparnių čirpimą primenančia kalba susišnekantys Etiopijos gyventojai. Tiesmukiausiai šį teiginį iliustruočiau Karolinos Latvytės-Bibiano komentaru apie jos pačios piešinius rašikliu, pavadintus „nieko negirdėjau“, kaip galima įtarti – užgimusius staigiai ir beveik netyčia, atsitiktinai, lyg tarp kitko: „Vaizdas keistai susilieja. Negirdžiu nei žodžių, tik linksiu galva. Kartais nesuprantu, kodėl viduje tokia įtampa. Kodėl taip sunku kalbėti. Ar net tylėti.“ Panašiai Roberta Dičkutė pasitelkusi biuro kėdės ratukus (kaip priemonę) ir batų tepalą (pigmentą) reflektuoja kasdien kartojamo judesio kuriamą saugumo iliuziją. Jis, esą, „pamažu slopina spontaniškumą ir kūrybiškumą“. Neironizuodamas pasakyčiau, kad ne vienas iš mūsų, net ir po mažo ar didelio reikalo intymioje erdvėje nuleisdamas vandenį, turbūt pagalvoja apie gyvenimo trumpalaikiškumą… Taigi, piešinys privalo šnekėti, tegul ir šikšnosparniško ultragarso diapazone ar net tylėdamas!
Paleozojiniai trilobitai gyveno vandenyje. Jie ropodavo po smėlį ir dumblą, rausdavosi nuosėdose (kažkodėl norisi prikergti – „kultūrinėse“), rinkdami organines liekanas ar medžiodami už juos smulkesnius gyvūnėlius. Galvoju (net ir nebūdamas Franciu Baconu, tačiau pritardamas jo empirinio metodo metaforai), kad dalies piešėjų (o ir šiaip menininkų ar net paprastų mirtingųjų, renkančių įspūdžius, kolekcionuojančių patirtis ar tiesiog mintis) elgsena yra labai panaši. Jie tūno savo asmeniniuose skysčiuose, kartais surietę chitino ir kalcito šarvais padengtus kūnelius, akumuliuodami juos ištinkančias būsenas ir su jais ar šalia įvykusias situacijas. Turbūt panašiausia logika yra būdinga Broniaus Rudžio kompozicijoms iš ciklo „Erotisme des nombres / Skaičių erotika“ (2023, popierius, mišri technika). Prisipažindamas, kad yra kamuojamas balto, tuščio lapo fobijų (o kas šiais laikais to nebijo?), deklaruodamas save kaip provokatorių (pritariu – piešti tikrai yra iššūkis), autorius savojoje kūryboje yra tiesiog pritvinkęs nuorodų, išnašų, citatų, parafrazių. Ir taip – piešinys nuo tikrųjų grifadų, tų lokiškųjų nagų įrantų, turi skirtis trilobitiškai kultūrinėmis įkrovomis. Net ir už vienos menkutės linijos slypi tūkstantmetė žmonijos istorija. Čia yra tikro piešinio stiprybė.
Piešinys (kaip ir ne viena abstrakti sąvoka) turi daugybę vardų, o labai konkreti veikla – piešimas – dar daugiau veidų. Tad ir veiklą, ir jos rezultatą galima pavadinti bet kaip, net ir „grifadomis“. Daugeliu atvejų tai tėra gražus žodžių žaismas, verbalinė, dėmesį atkreipti verčianti rinkodaros ekvilibristika. Bet juk svarbiausia yra ne tai. Mūsuose neretai padejuojant, kad piešinys nūdienos kultūros lauke yra nustumtas į nišinę poziciją (kaip ir džiazas, medalių menas ar kampanologija), ši paroda, kaip ir kitos panašios iniciatyvos, yra vertinga savaime. Juolab kad vardų (menininkų) ir jų produktų (piešinių) kolekcija surinkta atsakingai, solidžiai, tegul ir žiūrovams atgręžiant tik vieną – grifadišką piešinio veidą, bet, kaip matome, įstengiant įžvelgti ir kitus (trifidiškus, trogloditiškus, trilobitiškus) jo profilius.
