Nečiupinėtoji lituanistika (7)
Stasė Šakytė. Alkana žemė. Eilėraščiai. Brooklyn, N. Y.: Ateitis, 1967. 72 p.
Visus šiuos nelabai man girdėtus autorius pirmiausia gūglinu. Dėsninga, kad apie vyrus randu šį tą (dažniausiai enciklopedijose), o apie moteris – nebent knygų svetainėje sena.lt. Stasės Šakytės knyga šiek tiek primena Birutės Pūkelevičiūtės „Metūges“ (1952), gal ir iš tikrųjų yra jų paveikta. Tik, žinoma, silpnesnė. Yra eilėraštis „Vincent van Gogh“ (p. 65), minimas ir Georges’as Braque’as („Natiurmortas“, p. 66). Priešingai negu pas mus, už geležinės uždangos, išeiviai atsivėrė pasaulio kultūrai, godžiai ją vartodami ir paminėdami.
Alfonsas Gricius. Pažadinti sfinksai. Lyrika. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1961. 48 p.
Alfonsas Gricius taip pat rašo eilėraštį „Van Gogh“ (p. 36), netgi mini tą patį paveikslą – „Kviečių lauką su varnomis“ (1890) – kaip ir Šakytė. Yra ir eilėraštis „Haidi“ (p. 16), nesu tikra, kad nuoroda į vaikų literatūros klasiką, galbūt viso labo turėta omenyje Šveicarijos vietovė. Vaizdinija gan sudėtinga, į eilėraščius pridėta užuominų į mitologiją, bet tai poezijos nepagerina. Žemaitis, Vytauto Mačernio bendraamžis.
Mykolas Viltis. Neparašyti laiškai. Eilėraščiai. Brooklyn, N. Y.: American Foundation for Lithuanian Research, 1966. 56 p.
Kuo labiau gilinuosi į išeivių literatūrą, tuo labiau įsitikinu, kad egzodas irgi buvo trauma – gal ne to paties laipsnio kaip tremtis ar rezistencija, bet trauma. Grožinė literatūra aiškiai tą parodo. Poezijoje itin dažnai teigiama teisinga istorijos versija: smerkiama Lietuvos okupacija, apverkiami partizanai. Mykolo Vilties (akivaizdu, kad tai slapyvardis) knygelėje partizanams skiriama itin daug dėmesio. Pabaigoje – apibendrinantis straipsnis, pasirašytas J. B. (manykime, kad tai Jurgis Blekaitis). Pati poezija mėgėjiška.
Vytautas Janavičius. Pakeliui į Atėnus. Iliustravo Eva Kubbos. Sydney: išleido Henrikas Šalkauskas, 1962. 83 p.
Autorius kilęs iš dvarininkų; beje, jo senelis Vincas Janavičius finansavo Marxo ir Engelso „Kapitalo“ leidimą lenkų kalba. Vytautas Janavičius sovietų suimtas, kalintas, bandytas išvežti į Rusiją. Vilniaus universitete studijavo mediciną, Freiburge – ekonomiką, emigravęs į Australiją dirbo dažytoju. „Pakeliui į Atėnus“ vadinamas romanu, bet primena apybraižą iš graikų mitų. Geriau žinau jo jaunesnį brolį Jurgį Janavičių, kuris į „Š. A.“ siųsdavo atvirukus.
Ona Miciūtė. Pirmoji šakelė. V.: Vaga, 1972. 178 p.
Onos Miciūtės poezijos knygą buvau varčiusi, yra mamos bibliotekoje. Tą pavardę priminė Audrius Musteikis, prieš porą metų „Šiaurės Atėnuose“ rašęs apie „Pirmąją šakelę“. Neįtikėtinai įdomu. Už kilometro nuo aprašomos Vasaros gatvės prieglaudos – Čiurlionio mokyklos bendrabutis, kuriame už bausmę irgi negaudavai vakarienės, bet tarp vaikų atsirasdavo, kas slapta paimdavo papildomą porciją, atnešdavo į kambarį. Žinia, ne badmečiu, kurį taip įtaigiai vaizduoja Miciūtė. Kosciuškos gatvė apysakoje vadinama Antakalnio gatve. Fizinės bausmės, vaikų plakimas dilgėlėmis ir rimbu – anuomet legalus auklėjimo metodas. Jaudina mergaičių troškimas mokytis, pramokti bent jau skaityti ir rašyti. Knyga nepelnytai užmiršta.
Putinas. Kunigaikštis Žvainys; Raudoni žiedai. Petrapilis: „Lietuvių balso“ leidinys, 1916. 112 p.
Eilėraščiuose ypač mėgstamos priesagos -užė arba -užėlė (jūružė, gamtužėlė, saulužėlė ir kt.). 1921 m. išleistuose „Raštuose“ jau redaguoti, strofos grakštesnės. Karo metų nuotaikos, esama patriotinio patoso. Bet įdomiau poema „Kunigaikštis Žvainys“ – šiandien vargu ar kieno skaitoma. Eiliavimo pratybos: seminarijos pamokos liko neruoštos, nes pasislėpęs rašė. Nuo pat pirmųjų puslapių – apie kunigaikščio meilę lenkaitei Ragnedai. „Žvainios naktys“ – turbūt žvaigždėtos; ir kunigaikščio vardas tą patį reiškia. Panteistinis, politeistinis baltų pasaulėvaizdis turėtų konfliktuoti su kryžiuočių nešama krikščionybe, bet meilės apkerėtas Žvainys pamiršta visus dievus. Poemoje atsiranda dramos elementų: bajoro ir minios balsai. Krivis, vaikystėje mokęs Žvainį baltiškų papročių, reikalauja grįžti į tėvynę ir jai vadovauti. Žvainys atsisako, krivis jį prakeikia ir kunigaikštis krivį nužudo. Sakyčiau, labai užkoduotas kunigystės konfliktas. Seinų seminarijoje buvo įtempti santykiai su lenkais, bet Vinco Mykolaičio tėvo brolis gyveno Lenkijoje; su pusbroliu Putinas susirašinėjo gražia lenkų kalba.
Brazdžionis. Svetimi kalnai. Viršelį piešė dailininkas Adomas Varnas. Tübingen: išleido Antanas Urbonas, 1945. 190 p.
Priešlapyje – įrašas nuo Eichšteto lietuvių gimnazijos: knyga dovanojama moksleivei, išvykstančiai už Atlanto 1946-aisiais. Rinktinėje – įvairių metų Brazdžionio eilėraščiai, nuo ankstyvųjų ligi pačių naujausių. Meniškiausių tekstų nėra: autorius arba pats jų neatpažino, arba buvo paprašytas sudaryti populiarų rinkinį. Yra formos eksperimentų, pvz., „Meilės daina“ (p. 22) parašyta sapfiškąja strofa. Ilgiuosi Brazdžionio recepcijos atnaujinimo. Žinomas muzikos ir poezijos atlikėjas, radijo laidų „Pakartot“ ir „Kitas laikas“ vedėjas Domantas Razauskas kadaise bandė rašyti lituanistinį darbą apie Brazdžionio poeziją. Kaip norėčiau, kad jam šautų mintis jį pabaigti! Gal net pasitelkiant populiariosios muzikos teorijas.
Vytė Nemunėlis. Tėvų nameliai. Tübingen: Patria, 1947. 36 p.
Knygelė turbūt naudota inscenizacijoms, nes yra prierašų pieštuku. Viename eilėraštyje net perrašyta pritaikant, matyt, prie skaitovo – iš Saulutės į Sauliuką. Eilėraščiai sklidini krikščioniškos simbolikos, namų ilgesio, prisirišimo prie tautinių ir religinių simbolių. Šiandien – naivūs. Vakar – šilti, idealistiniai.
