Senienos ir naujienos (25)
Poezijos pavasaris 2026. Almanachas. Sudarė Vytautas Kaziela, Tomas Vyšniauskas.
V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2026. 384 p.
Labiausiai dėmesį atkreipę poetai: Rima Palubinskienė, Vaiva Grainytė, Dominykas Norkūnas, Birutė Grašytė. Mėgstu burbėti, kad visiems reikia keistis, bet šiemet įsitikinau: vyresnieji ir keičiasi, ir, laimei, lieka tokie patys (nustebino Antanas A. Jonynas). Gerai, kad įterpti prozininkių pasisakymai – pailsina nuo poezijos. Jūratė Sučylaitė jautriai atsimena Eleną Mezginaitę, Viktorija Daujotytė svarsto apie literatūrą, laisvai disponuodama filosofinėmis idėjomis. Austėja Jakas, Dovilė Bagdonaitė ir Nojus Saulytis turėtų reguliariai skaityti žurnalą „Metai“ – bent susipažintų, ką kritikai sako apie jų eilėraščių kalbą ir temas. Nors gal ir beprasmis siūlymas – kuris jau čia labai paisėme vyresniųjų patarimų. Vyresnieji savo ruožtu galėtų nueiti į parodą „Gen Z“ MO muziejuje ir pamėginti suprasti bent vieną objektą.
Šventoji Hildegarda Bingenietė. Iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė, Irena Daugirdaitė.
V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2022. 54 p.
Pernai reziduodama Vysbadene basčiausi Reino pakrantėmis, atrasdama mažų miestelių šventuosius (pvz., šv. Goarį iš Akvitanijos). O Bingeną sugebėjau pražiopsoti! Nuviliojo Lorelei. Knygelėje trumpa šventosios biografija ir, dar svarbiau, maldos mokytų mergelių globėjai. Benedikto XVI malda už drąsias moteris, malda prašant gebėjimo tinkamai naudotis savo talentais. Įkvepia, kad buvo pamokslininkė, didžiavosi aristokratiška kilme (iš bajorų). Nuo septynerių auginta vienuolyne, lyg kokiame internate.
Šv. Hildegarda Bingenietė. Laikų pradžios ir pabaigos vizijos ir kiti apreiškimai. Iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė.
V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2023. 149 p.
Rašytinis šios benediktinės palikimas turbūt jau nepadarys man tokio įspūdžio, kokį padarė poetei Patricijai Gudeikaitei – akivaizdūs motyvai knygoje „Kontaktas“. Bet susipažinti smalsu, kai kas netikėta – „Apie tai, kad mirusieji, kad ir kur būtų, prisikels visu kūnu, išlaikę savo lytį“ (p. 121). Draugystė su kita seserimi, Rikardis Štadiete, atrodo beveik kaip meilės ir pavydo istorija. Aiškesnis tapo ir vienuolystės pasirinkimas: gimdyvės juk dažnai mirdavo. Liudijimai apie Antikristą skamba kaip perspėjimas apie šių dienų politikus – tam tikra prasme jie matomi kaip „pozityvūs“, gal net šventi, bet tai yra melas.
Romuald Mieczkowski. Mano Fabijoniškės: Fabijoniškių gyventojams – buvusiems ir esamiems.
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė. V.: Slinktys, 2025. 143 p.
Autorius – žurnalo „Znad Wilii“ redaktorius, knyga – šių metų Vilniaus klubo premijos laureatė. „Vaikštinėjome į „mūsų mišką“. Jis glaudėsi prie Visorių (Wyszary). [...] Dabar čia augo grikiai arba rugiai, kartais – menkučiai kukurūzai“ (p. 11). Kalbama veikiausiai apie vietą, kurioje gyvenu. Pasakotojo tėvas Tomaszas Mieczkowskis karo metais iš sprunkančių vokiečių paliktos bibliotekos parsineša knygų. Senelis, bijodamas rūpesčių, jas sudegina. Tomaszas verkia – esu mačiusi panašią filmo sceną, tai taip jaudina. Pasakotojo seneliai Pietrowskiai išslapsto žydaitę Sonią Gołąb. Vėlesnieji pasakojimai, iš sovietmečio ir Nepriklausomybės, jau nebe taip sukrečia.
Arnas Ališauskas. Užkadrinis balsas. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2025. 71 p.
Kitados iš garsiosios trijulės – Ališauskas, Ivaškevičius ir Stankevičius – Arnas man atrodė stipriausias. Žavėjo surimuoti siurrealizmai, grakštus eilėraščio karkasas, Stankevičiui nebūdinga ironija. Keistai susiklostė Arno likimas. Tikriausiai reikšmingas yra ne vien talentas, bet ir psichiniai resursai, atsparumas politinei tikrovei. Naujos knygos be galo laukiau. Mėgavausi eilėdara, nors ji, atrodo, dabar paprastesnė. Ne bet kas žodį „šuo“ surimuotų su „Periušo“. Išpažintiniai verlibrai patiko ne tiek, bet yra gražių dalykėlių.
Emilija Brontė. Vėtrų kalnas. Vertė Č. Rimkus. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 347 p.
Mėgstu senus vertimus, kuriuos skaitydama mintyse ir paredaguoju, ir pasižaviu archaizmais. Kaip gerai aprašyti vaiduokliai! Šiuolaikiniai autoriai taip šiurpiai nesugeba – pats gyvenimas netekęs senovinio manieringumo. Mums, vėluojantiems „atmetėjams“, šiandien jau kliūva Kazio Binkio poemėlė „Jonas pas čigonus“, o „Vėtrų kalnas“ Britanijoje turėjo būti seniausiai atmestas (veikėjas – romų kilmės, vaikystėje ujamas). Prisiminiau kadaise matytą filmą apie skurdų seserų Brontë gyvenimą: jos man atrodo geležinės ledi. Naujai romano ekranizacijai nesiryžau, kažkur išvydusi epitetą „kičinė“. Žvelgdama į kadrų nuotraukas, tuo nesuabejojau. Girdėjau, jie užtempti ant naujo leidimo viršelio.
Jūratė Čerškutė. Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema. V.: Lapas, 2025. 491 p.
Jūratės Čerškutės magnum opus: labai įtraukia mąstyti apie Ričardo Gavelio palikimą. Ne paslaptis, kad šiandien „Vilniaus pokerį“, kaip ir Jurgio Kunčino romanus, perskaitome jau kitaip negu paauglystės metais – kliūva moterų vaizdavimas, kuris anuomet atrodė norma. Monografijoje nagrinėjama egodokumentika parodo ne pačius simpatiškiausius Gavelio asmenybės rakursus. Bet nagrinėjama kruopščiai, su išmanymu ir įsigilinimu. Sudomino LRT „Panoramos archyvai“ – 1995 m. Gavelis prie „Vagos“ leidyklos pastatytoje palapinėje prekiauja savo knygomis. Egzistuoja du rašytojų tipai: vieni tą daryti galėtų, kiti negalėtų.
Aleksandra Kasuba. Pakeliui į Ameriką. Sudarė Elona Lubytė, iš anglų k. vertė Aida Martinaitytė.
V.: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2025. 102 p.
Stilius panašus į „Tiksinčio vaiko“, kai kurie sakiniai nutvilko: „Susitelkimas į atliekamą darbą gali taip pat pasotinti, kaip kasdienė duona“ (p. 29). Pasakojamos karo pabėgėlių patirtys Vokietijoje: atsisveikinimas su tėvais, alkis, slėpimasis nuo bombų, darbai, benamystė, meilė, gimdymas, motinystė skurdžiomis sąlygomis. Pasakotojai būdinga modernaus žmogaus laikysena, emancipacija, stojiškas žvilgsnis į priekį; niliūniškojo tėvynės ilgesio nėra arba juo neužsižaidžiama. Prieš Kalėdas akvarele piešė atvirukus su sniegenomis ir juos parduodavo kanceliarinių prekių parduotuvėje; pavyko įsidarbinti mozaikų dirbtuvėje, atlaikyti tėvynainių patyčias dėl nepraktiško būdo.
Mantas Balakauskas. Ferrum. Eilėraščiai. Justės Gadliauskaitės nuotraukos, Gretos Ambrazaitės dizainas.
V.: Baziliskas, 2026. 84 p.
Saugi knyga – kaip vizitinė kortelė, turinti informuoti apie gerą skonį. Saugi, nes pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu aiški, bet nėra pozicijos dėl visų kitų karų. (Čia ne priekaištas, labiau konstatavimas: mano knygoje irgi nėra.) Autorius matęs Europos, skaito angliškai, klausosi melomaniškos muzikos. Nieko per daug, lakoniškas. Netrokšta sužavėti ironija kaip Sigito Parulskio kartos poetai. Ambicijos adekvačios, bet „Romoje“ ir „Apmaude“ manifesto buvo daugiau. Patiko dizainas, nuotraukos rezonuoja su eilėraščiu „Plovykla“.
