Ji nusprendė tapti mama. Kažkuo fundamentaliai kitu, nei aš, nei ji pati buvo prieš tai. Ir tai viską keičia. Mus. Mūsų santykį. Mane! Žinoma, supratau, kad tai kvaila, juk negaliu jai už tai priekaištauti. Bet motinystė, jaučiau, mus atskiria negrįžtamai. Tai yra išdavystė, nes nemotinystė – mus anksčiau siejusi realybė – dabar atsirišo ir abi pabirome kas sau. Ant to paties laiptelio mes jau niekada nebestovėsime.

Susivokiu, kad autofikcinis filmas „Kaip man kando vampyrė“ jums turbūt nėra labai įdomus, todėl susizgrimbu ir tuojau pat kviečiu į trumpaprogramę filmų, paremtų Sheridano Le Fanu „Karmila“, peržiūrą-perskaitą. Romane vampyrė Karmila susimedžioja jauną ir laibą paaugliško amžiaus Laurą – dienomis vilioja saldžiais žodeliais, o naktimis vis siurbčioja jos kraują.

Kazys Saja Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Lietuvos Antigone. Visiškai suprantama, kodėl. Bet… o kas, jeigu Dalia yra Prometėjas? Kas, jeigu Daliai priskiriamas Antigonės vaizdinys ne iki galo atitinka jos fenomeną ir nurodo, kad mums priimtinas moteriškumas yra ribotas, jo rėmų peržengti nevalia, o gal ir sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma ar kam išvis to reikėtų.

…ar tas nepaliaujamas jaunos, seksualiai patrauklios ir pavydėtinų kūno formų moters atvaizdavimas, kuris gromuliuojamas ir pergromuliuojamas viešojoje erdvėje, tikrai yra išlaisvėjusios moters etalonas? O gal moters negražiu (ir senu) kūnu patogus buvimas sau ir yra ta laisvė?