Antigonė – Dalia – Prometėjas

O kas, jeigu Dalia yra Prometėjas?

Kazys Saja Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Lietuvos Antigone. Visiškai suprantama, kodėl. Bet… o kas, jeigu Dalia yra Prometėjas? Kas, jeigu Daliai priskiriamas Antigonės vaizdinys ne iki galo atitinka jos fenomeną ir nurodo, kad mums priimtinas moteriškumas yra ribotas, jo rėmų peržengti nevalia, o gal ir sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma ar kam išvis to reikėtų.

Vis dėlto, prieš vaizduotei pasileidžiant kūliais, reikėtų pasakyti, kad jau vien mintis apie moteriškos figūros nepakankamumą skelia žiežirbą ten, kur ugnis jau ir taip rusena. Ar siūlymas pakeisti Antigonės vaizdinį Prometėju neskamba šiek tiek antifeministiškai? Tuo juk teigiu, kad moteriškumas ne šiaip yra nepakankamas, bet ir kad jis yra priešingas vyriškumui, t. y. toliau palaikau jau esamą sociokultūriškai priimtiną hierarchiją tarp lyčių.

Toliau pabandysiu padėlioti šio mitų sąmyšio mozaiką.

Mintį apie Dalios ir jos rašytų atsiminimų fenomeno permąstymą per skirtingų lyčių mitologinius personažus įžiebė keletas įžvalgų, perskaitytų Viktorijos Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (Vilnius: Alma littera, 2001). Pirma, Daujotytė ima klausiamai žiūrėti į Dalios moteriškumą, netipiškumą: „[...] Dalia iš vaikystės turėjo įgimtą stiprumą, drąsumą, ugnį, kuri gal ir baugino vyresnį brolį, „kenkė“ jam, darė jį silpnesnį jo paties akyse“ (p. 419). Ir, antra, nežinia, ar sąmoningai, ar netyčiom Daujotytė, apmąstydama Dalios aprašytą lentų vogimo ir teismo už tai epizodą, sako: „Už pavogtą ir vagiamą ugnį“ (p. 424). Frazė, kuri, rodos, banaliau jau ir negali vesti prie Prometėjo. O vis dėlto nuščiūvu – skubomis ir apgraibomis bandau susidėlioti, ar tikrai.

Dalios tapatinimas su Antigone yra akivaizdus – per tapačius veiksmus ar demonstruojamą charakteristiką: nepaklusimas neteisybei, tikėjimas viršesne tiesa, o svarbiausia – pasiaukojimas ir drąsa, nepaisant pasekmių. Herojiškas elgesys. Su tuo nesiginčiju, ši sąsaja yra akivaizdi ir tiesioginė. Kita sąsaja – ugnies vogimas – tam tikra prasme taip pat yra tiesioginė, bet kartu ir neakivaizdi. Neakivaizdi, nes peržengia įprastinį, konvencionalų supratimą apie fundamentalius skirtingoms lytims priskiriamus vaidmenis. Kiekvieną kartą, kai tai sakau pati ar girdžiu tai sakant kitus, suabejoju – na, ar tikrai? Juk nebegyvenam Žemaitės laikais. Veik kiekviena šiuolaikinė marti, išvadinusi Joną lūzeriu, gali išsikraustyti, įsidarbinti pardavimuose ir penktadieniais eidama drinksų su naujomis savo bendradarbėmis vargo jokio nebematyti. Manytum, lyčių socialiniai konstruktai mūsų jau nebekankina, niekas moterų į moteriškus vaidmenis nebespraudžia, turime laisvę rinktis, kaip norime būti.

O vis dėlto 2027-uosius Seimas paskelbė nepalūžusių moterų, tarp kurių ir Dalia Grinkevičiūtė, metais. Leisdama sau suabejoti tokiu Dalios apibūdinimu, imuosi jos fenomeną apibrėžti per ne visai moterišką Prometėjo mitą.

O būtent – siūlau pasižiūrėti į „ugnies vagystę“ Dalios istorijoje kaip į vietomis tai susiglaudžiančius, tai išsiskiriančius du skirtingus sluoksnius. Vieną jų pavadinu lokaliu tiesioginiu – tai Antigonės personai priskirtas sluoksnis. O kitą, priskirtąjį Prometėjui, – išplėstiniu simboliniu.

Patyrinėkime nuodugniau.

Lokalus tiesioginis sluoksnis – tai mano jau minėtas lentų vagystės ir teismo epizodas. Lokalus jis tiesiogine prasme – veiksmas vyksta čia ir dabar, konkrečioje geografinėje apibrėžtyje – Trofimovsko saloje. Jame dalyvauja nedidelis ir fiksuotas skaičius žmonių. Lokali yra ir Antigonės veikimo sritis. O štai išplėstinis simbolinis sluoksnis konkrečių ribų neturi. Ugnies vogimas čia – tai Dalios rašyti atsiminimai. Atsiminimai, kaip žinojimas, nušvitimas, supratimas, – tai simbolinė ugnis, kurią Dalia vogė (rašė, ne vieną kartą) ir dalino (ieškojo, kaip juos platinti) žmonėms, kad ir jie sužinotų. Šiame sluoksnyje ugnies vagystės aktas nėra apribotas nei baigtinis. Ugnis nušviečia, kol atsiminimai yra skaitomi, prisimenami. Jei vis dėlto reikia nusakyti locus, tegu tai būna tauta, o laikas, kairos, – tuomet, kai apie tai kalbama, mąstoma, kol tai gyva ir keičia sąmonę. Kitaip sakant, simbolinis Dalios ugnies nešimas išplėstiniame sluoksnyje – tai tautos sąmoningumo budinimas. Toks pat laiko ir erdvės neribojamas yra ir Prometėjo veikimo laukas – ugnies davimas žmonėms ir tuo negrįžtamas jų permainymas.

Ugnies vagystė kaip įsimbolintas nepaklusimas ir suglaudžia abu mitus.

Antigonės mite nepaklusimas rutuliojasi per dviejų pusių konfliktą – žmogaus įsakymas priešpriešinamas dievų įstatymui. Antigonė, atsidūrusi tarp tųdviejų, neabejoja, kad dievų įstatymas yra viršesnis, todėl teisingas ir amžinas, amžinesnis nei ji pati.

Dalia atsiduria panašiame konflikte – tarp sovietinės valdžios, kaip žemiškojo įsakymo, ir dievų, kaip moralinio įstatymo. Ji nepaklūsta vietos valdžiai ir vykdo žmogiškumo priesakus. Nes žino, kas yra teisinga, viršiau.

Prometėjo nepaklusimas nukreiptas į aukščiausiąją, dievų, tvarką. Konfliktas čia ne tarp aukštesnės ir žemesnės tvarkos, o tarp pažinimo, kaip iš(si)laisvinimo, ir aklumo, kaip priklausomybės. Jei priešinantis dievams griaunama pati aukščiausia tvarka, kur tuomet tiesa? Jei sistema griūna iš esmės – į ką atsiremti? Prometėjo nepaklusimas per sistemos griovimą kviečia susikurti naująją.

Dalios atsiminimų rašymas ir jų skleidimas turi analogišką simbolinę prasmę ir efektą – tai yra sistemos griovimas pamatant save kaip pavergtą, išnaudojamą tautą. Ir tik sugriuvus senam gali rastis nauja.

Prometėjas ugnimi įduoda žmonėms viltį ir „protą“, dalykus, lengvinančius sunkų jų gyvenimą, dalykus, anksčiau priklausiusius dievams. Tačiau šį dievų žinojimą įgiję žmonės dabar patys tampa atsakingi už save. Žinojimas ne tik išlaisvina, išsilaisvinimas taip pat ir apsunkina, nes laisvė ir nepriklausomybė nuo dievų atima struktūrą, pagrindą, į kurį galima remtis, žmonės atranda save kaip ribotas būtybes, kurių galų gale niekas nebegelbės, nes didesnių nėra. Belieka vaikiškas mokymasis būti nepriklausomiems, skaudžiai savarankiškiems. Tokia yra laisvės ir nepriklausomybės kaina. Ugnies vogimas, kaip nepaklusimas, su visam perkeičia sąmonę, nes kelio atgal į nežinojimą nėra. Daujotytė apie Dalią sako: „Stipri, ugninė prigimtis silpnina išorinį moteriškumą; jis ilgai nepasirodo, o ir pasirodo kitokiomis, neatpažįstamomis formomis“ (p. 419). Koks tas kitoks, neatpažįstamų formų Dalios moteriškumas? Gal toks, kuris nėra subordinuotas, bet ir nepamestas kaip nepakankamas, o pasipildęs kitų, tariamai nemoteriškų savybių, netampantis dėl to vyriškas. Veikiau pasipildęs ir nebijantis savęs kitokio. Tai ne Dalios moteriškumas yra kitoks, tai mes negalime jo tokio pamatyti. Jis ir įkūnija tą virsmą, mitų sąmyšį ir prašosi perkūrimo.

Dalia turėtų būti įvardijama ne kaip nepalūžusi, bet kaip sistemą nulaužusi moteris.

Beje, jei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2027-aisiais, minint Dalios 100-ąsias gimimo metines, sumanytų pagaminti marškinėlių su jos atvaizdu, įsigyčiau.