Savo kūno gėda

 

„Šiaurės Atėnės“ – tai feministinis žvilgsnis į kultūros reiškinius, visuomenės tendencijas, aktualius ir nepopuliarius klausimus. Čia siūlysime skaityti apžvalgas, kritinius straipsnius, esė ir komentarus – tekstus, kurie ne visada bus patogūs.

 

Kartą sutikau moterį su barzda. Ne su keliais plaukeliais šen ar ten virš lūpų kampučių, bet su aiškiai matoma ir nė kiek neslepiama vešlia ožio stiliaus barzda. Moteris buvo „Dyke Books Inc.“ kolektyvo, taip pat įsteigusio ir „Long Breast Press“ leidyklą, narė. Leidykla leidžia prozą, poeziją, negrožinę literatūrą ir visa, kas tik parašyta baltųjų Australijos lesbiečių ar Australijos čiabuvių lesbiečių. Temos įvairios: meilė, aktyvizmas, rasizmas, santykiai su biologine šeima, lesbiečių suvažiavimai, amžėjimas būnant lesbiete, ekonominiai-teisiniai patarimai, ką daryti netekus gyvenimo partnerės, ir dar daug visko.

Kolektyvas taip pat organizuoja įvairaus pobūdžio veiklą: turi subūrusios chorą, cirką, rengia knygų pristatymus, viename buvau ir aš. Ten ir sutikau tą moterį. Ji buvo kokių 60-ies, stambaus sudėjimo, skardaus balso ir atrodė esanti linksmo būdo. Jos vardo nepamenu – matėmės senokai ir tik vieną kartą. Sėdėjau tada ir žiūrėjau į ją kurį laiką, negalėdama suprasti, kas ne taip. Lyg ir viskas gerai, bet kažkas kitaip. Kol pamačiau. Prireikė kitos minutės surikiuoti galvoje – stambi krūtinė, bet vešli barzda, tačiau moteriškas balsas, o ir lesbiečių (t. y. moterų) susibūrimas – na, gerai, tiesiog moteris su barzda. Tuokart nebegalėjau nuo jos akių atitraukti, o bandžiau apsimesti, kad nespoksau. Nekreipti dėmesio į socialines normas, grožio supratimą, tiesiog patį grožį (kad ir kas tai būtų), o gal kaip tik kreipti, bet to nepaisyti? O maniau, kad tai mano viešai matomi pažastų plaukai yra verti aplodismentų ir apdovanojimo… Gerai, suprantu, politiškai sąmoningos lesbietės ir feministės tikrai bus tos, kurios kritikuos moteriai primestus išvaizdos reikalavimus. Bet barzda? Moteriai? Kaip? Sunkiai ėjosi susiguldyti galvoje. Juk yra kažkokios ribos?..

Negalėjau patikėti, kad galima jaustis taip komfortiškai nesielgiant konformistiškai. Taip, kaip, rodėsi, jautėsi ji savajame kūne. Gėda. Pajutau gėdą dėl savęs. O ir dėl jos. Tokį spaudžiantį nepatogumą. Taip, aš irgi lesbietė feministė, kritiškai vertinu moters padėtį visuomenėje, jai primetamas socialines normas. Bet taip negalėčiau. Man būtų gėda. Būtų gėda ne tik pačiai tokiai būti, bet ir eiti gatve šalia žmogaus, kuris taip atrodo, – visi juk spoksotų. Ir tada darėsi dar labiau gėda. Nes kaip man ne gėda?! Moteris, nusprendusi priimti save, būti su savo pačios kūnu, iš tikrųjų apsigyventi jame, tokiame netobulame, dar ir susenusiame, bet nepaisant to turėti jį kaip vienintelius tikrus savo namus ir niekieno neklausti leidimo nei pripažinimo (nes per petį tikrai niekas nebūtų paplekšnojęs). Ir man dėl to gėda?

Dabar, po daugybės metų, svarstau: ar tas nepaliaujamas jaunos, seksualiai patrauklios ir pavydėtinų kūno formų moters atvaizdavimas, kuris gromuliuojamas ir pergromuliuojamas viešojoje erdvėje, tikrai yra išlaisvėjusios moters etalonas? O gal moters negražiu (ir senu) kūnu patogus buvimas sau ir yra ta laisvė?

Besižvalgydama po leidyklos knygų katalogą internete, pamatau vieną naujausių – čia pasakojami Australijos lesbiečių prisiminimai svečiuojantis Lesbo saloje, Sapfo gimtinėje, devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Knygos išleidimas sutapo su graikų režisierės Tzeli Hadjidimitriou dokumentinio filmo „Lesbija“ (Lesvia, 2024) pasirodymu, ir pati jį mačiau „Nepatogaus kino“ festivalyje. Tą lietingą ir tamsų spalio vakarą, išsikepusi moliūgų pyragą (be rafinuoto cukraus!), užvis labiausiai nenorėjau kelti kojos iš namų. Bet reklaminis klipas, žadėjęs saulę, jūrą ir krūvas besibučiuojančių moterų, išviliojo mane į tamsą. Numaniau, kad filmas greičiausiai bus širdį kutenanti šiltų prisiminimų virtinė, ir neklydau. Bet jis buvo ir apie šį tą daugiau – apie gėdą ir ne gėdą.

Filme viskas rutuliojosi maždaug taip – devintojo dešimtmečio pradžioje iš visų pasaulio pakampių į Ereso kaimelį, esantį Lesbo saloje, ir jo paplūdimį ima plūsti visokio plauko lesbietės. Vietiniai ne iš karto susigaudo, kas vyksta, – gražios, jaunos moterys, vien moterys. „O kur jų vyrai?“ – sako viena iš filme kalbinamų dabar jau pagyvenusių vietinių moterų, besijuokdama, kad nesusiprato anksčiau. Lesbietės po truputį ima okupuoti nudistų paplūdimį: iš bambukų prisistato palapinių, jose ir gyvena, rytais prie jūros ant lauželio verdasi kavą, dienomis vaikšto po miestelio kavines, iš atplaukiančių turistinių laivų žvejoja ką tik atvykusias lesbietes, popietėmis žaidžia įvairius sporto arba eroso žaidimus, naktimis – laužas, dainos ir tie anie žaidimai. Tokia lesbietiška vasaros vizija. Ir beveik visada jos ten nuogos – juk vasara, laisvė. Iš ekrano ataidi „tai apie saulę, jūrą ir flirtą“, „nusimesti drabužius“, „seserystė“, „vaikščioti susikibus“, „apsikabinus“, „laisvė“. Kūnų laisvė. Ir ne gėda.

Režisierė Tzeli Hadjidimitriou domisi atmintimi, ypač lesbiečių, todėl ir šiame filme veik vien iš asmeninių archyvų išluptose nuotraukose ir vaizdo įrašuose matome moteris tokias, kokios jos tuo metu ten ir rodėsi – įsimylėjusios, žaidžiančios, nuogos, ant smėlio begulinėjančios, besipliuškenančios deivių, dievų ir pusdievių kadais naršytoje Egėjo jūroje. Ir visi tie kūnai rodosi tokie gražūs, saulės ir laisvės numylėti. Brauki akimis per jų kontūrus ir lyg pati ten esi – rudeninėse kojinėse sugulę kojų pirštai ima trintis į smėlio smiltis, iš ekrano blyksintis vanduo akina. Ir tik ta viena moteris, tik tas vienas jos komentaras mane pažadina.

Ji prisimena, kaip vaikštinėdama po paplūdimį anuomet stebėjo besimaudančias nuogas moteris, kaip pati norėjo nusimesti drabužius ir pliūkštelti, bet nedrįso. Tik pamačiusi už save stambesnę moterį priėjusi pasakė: „Aš eisiu į vandenį kartu su tavimi, tada visi žiūrės į tave, o ne į mane.“ Gėda. Jai savo kūno buvo gėda.

Įvairius taškus galima masažuoti, pažiūrėjus šį filmą, – moterų erdvės svarbą, sąlytį su heteronormos hegemonija, savosios vietos tarp kitų žmonių radimą, atmintį, istoriją, bendrystę. O štai mane labiausiai kliudęs – buvimas sau, savo pačios kūne. Pati būdama pusnuogė esu ne kartą šėlusi su kitomis moterimis. Antai įvairūs lesbiečių vakarėliai („Pūtė dūzgė“), festivaliai („PiLeFe“ – Piktų lesbiečių festivalis, dabartinis „SapfoFest“). Bet tai vakarėliai – atmosfera, pateisinanti netobulumą, kvailiojimą, girtą, dūmuose paskendusį svaičiojimą. Tokiu atveju visad gali persikelti į performanso, teatrališkumo, netikrumo pusę. Bet kasdienybė, buitis be blizgučių ir aplodismentus dalijančios draugiškai nusiteikusios auditorijos yra kas kita. Ji pulsuojančiai įkyri. Joje viskas brutaliai tikra ir apsimesti darosi per sunku, o ir beprasmiška.

Tik pradėjusi senti ėmiau taip aiškiai jausti, kiek daug to, kas esu, yra mano kūnas. Tiesa, jutau jį ir anksčiau, bet kitaip. Kai prasidėjo brendimas. Kūnas tuomet davė apie save žinoti nokauto smūgiu. Man dvylika, vasara, vienkiemis – lakstyk kur nori, tą ir darau. Užsimanau siusioti, pabėgėju į šoną, nusimaunu kelnes, pritupiu, apatiniai žydri, visai kaip dangus – kaip virš galvos, taip ir tarp kojų – nepavargstanti amžinybė. Bet dabar – juose kraujo dėmė. Viskas persimaino. Dangus nugriūva – niekšas kūnas mane išdavė. Dar vienu smūgiu persmelkia pilvo skausmas, taip pat ir supratimas, kad viskas, kas buvo, – baigėsi.

Prisimenu Vandą Juknaitę rašius: „Iki dvylikos metų nežinojau, kad esu mergaitė. [...] Po mažiuko reikalo iš manęs ant rugių stiebų, tarp jų žydinčių rugiagėlių ir kūkalių ištryško kraujas. [...] Ir dabar atsimenu iškritusį (išmestą?) iš lizdo rusvai rožinį varniuką. Didesnį už galvą jo snapą ir švelniai liečiančią delną, plakančią jo krūtinėlę. Įlipusi į medį bandžiau grąžinti jį į lizdą – nepavyko“ (Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, p. 13–14).

Taip ir aš pajutau savo kūno neatšaukiamumą. Pajutau, kad tai paskutinė mano laisvės vasara, kad aš nebebūsiu aš, kad mano kūnas priklausys kažkam, lyg gamtai ar kitiems. Neilgai trukus nuojauta pasitvirtino: dar tik kalantis krūtinei jutau manąjį kūną tyrinėjančius suaugusių vyrų žvilgsnius, gašlius komentarus. Ir gėda ėmė brandintis tose jau nebevaikiškose įsčiose. Gėda dėl savo kūno, kad jis toks, kam jis toks, norėjosi slėpti.

Dabar, praėjus 30 metų, kūnas mane vėl išduoda – žilstantys plaukai, paakiuose gilėjančios raukšlės, karstanti krūtinė. Sveika įstojusi į long breast press klubą! Bet šiuosyk esu pasiruošusi. Nors ir nežinojau, kad bus būtent taip ar kad tai iš tikrųjų nutiks man, bet nujaučiau. Ir keista, šįkart ne nokautas, o didėjantis komforto jausmas dėl to, koks tas kūnas yra, lėtai, bet užtikrintai atsėlinantis supratimas, kad jis yra mano, man.

Nors komfortas savame kūne ėmė augti, jis dar nėra toks, tikrai nėra toks, kokį savimi demonstravo barzdotoji moteris. Vis dar jaučiu, visais savo gyvaplaukiais, tą kūno nepatogumą. Antai sporto klube, persirengimo kambaryje. Ten, kur taip natūralu būti nuogai, su savo kūnu – nusiprausus, šluostantis rankšluosčiu, prieš apsirengiant rūbus. Tarsi ėjimas tų penkių ar penkiolikos metrų nuo dušo iki spintelės yra sąmoningas, didelių pastangų reikalaujantis sprendimas – dengtis ar nesidengt, jei dengtis, tai tik per klubus ar ir per krūtinę. O gal nepaisyti, gal sakyti: „Ai, nesikankink, dievaži, apsijuosk viską ir eik sau.“ Tokia buitinė scena, be jokių akinančių prožektorių ir kitų stebėjimo. Ir vis tiek – savo kūno gėda. Kartais pasvarstau, ar vyrų persirengimo kambaryje, už sienos, vyksta tokia pati drama. Ar jie gėdijasi, dengiasi, o gal tiesiog įgyvina buitį – vaikšto, prausiasi, džiovinasi, rengiasi, tiesiog būna sau.

Būti nuogai sau kažkodėl nėra normalu. Vizualumo teoretikas Johnas Bergeris jau kadais, kalbėdamas apie moterų nuogystės vaizdavimą, išskyrė: nude vs naked – būti nuogai ir apnuogintai. Būti nuogai sau ir būti nuogai ar apnuogintai kitų, būti žiūrėjimo objektu. Pati moteris išmoksta ir viena, ir kita – būti sau ir tuo pat metu stebėti save, kontroliuoti. Ir taip moters kūnas įsisuka amžinoje savęs netobulumo karuselėje. Jį visad reikia tai čia paraukti, tai ten patempti, truputį padažyti ir būtinai būtinai visiems šypsotis, kad patiktum. Netobulumus juk reikia slėpti. O kai tas netobulumas esi tu pati – pati ir pasislepi. Gėda ir moters kūno nepakankamumas – dvi viena kitą glostančios rankos.

Viešoji erdvė yra pritvinkusi nuogų / apnuogintų (?) moterų atvaizdų. Tad nuogas moters kūnas (visoks) lyg turėtų būti pažįstamas, gal nuobodus ar net nuvalkiotas, lyg ir galėtume nekreipti dėmesio, koks jis. Galėtume tiesiog būti sau. Bet taip nėra. Tuomet kyla klausimas: kam skirti yra moterų kūnai? Jeigu sau – kodėl gėda? Jei kitiems – tai dėl ko? Žiūrėti, vartoti? Ir reprodukuoti? Idėjas, kad moters kūnas nepriklauso jai pačiai.

Ima rodytis, kad tik vyresnio amžiaus moterys gali leisti sau būti sau. Ar tai ir yra laisvės sąlyga – suamžėjimas? Ir nekeista tada, kad tos nuogos, pagyvenusios, moterų paplūdimyje saule ir jūra besimėgaujančios jos nuo seno yra pašaipų objektas. Nebe žiūrėjimo (nude vs naked), o pašaipų. Dar iš vaikystės prisimenu tuos juokelius (beje, pasakotus ir pačių moterų). Mizoginija par excellence. Jos jau nebeatitinka heteronormatyvinio priekaišto, jų saulė nusileido, jos dabar tegali būti gąsdinimo įrankis toms, jaunoms, – tu stebima, nebūk kaip jos, būk geidžiama (gėdykis!) – ir taip mokaisi stebėti save, nuo mažens įsikurdini stebėtoją. O toms moterims, cha! Joms jau seniausiai long breast press! Neseniai, per festivalį „Open Books“, susipažinau su viena rašytoja. Kelios vėliau nuėjome į barą ir prakalbome apie kūną. Ji sakė, kad perkopus tam tikrą amžiaus ribą vyrai nustoja į tave žiūrėti. Klausiau, kaip dėl to jaučiasi, sakė „puikiai, galiu būti sau“.

Čia prisiminiau Mykolo Saukos skulptūros padegimo incidentą. Ne, ne todėl, kad atvaizduotas senas ir nepatrauklus moters kūnas, o antai turėtų būti demonstruojamas tik jaunas, gražus. (Nors tai irgi tiesa, bet man atrodo, kad skulptūra būtų buvusi padegta, net jei ji vaizduotųsi esanti lipniąja juosta prie sienos priklijuotas bananas.) O prisiminiau dėl to, kad viename iš interviu išgirdau kūrinio autorių sakant: „Jokios minties, paslėptos žinutės skulptūroje nėra.“ Kiek moterų, svarsčiau, taip galėtų pasakyti apie savo kūną, amžinai netobulą. Tokį atstumą su kūnu (kad ir atvaizduotu) gali turėti tik tada, kai tokio kūno neturi. Turi kitokį ir pasaulis tau veriasi kitaip.

Prieš gerus dešimt metų dalyvavau slaptame tarptautiniame feminisčių suvažiavime. Buvo vasara, karšta. Jau pirmosiomis dienomis (suvažiavimas vyko aštuonias) kai kurios moterys begulinėdamos pievelėje tarpuose tarp paskaitų ėmė nuogintis krūtinę. Gulinėjo sau, į krūveles sukritusios, kažką bediskutuodamos ar nusijuokdamos – nuogais papais! Ir ne šiaip sau nuogais papais, bet ir apvalainais pilvais! Štai pasiremia kita alkūne – krūtys ir pilvas gulasi pãskui, stojasi rankomis į žemę pasiremdamos – tosios pakimba, nes nelengvos, keliauja kažkur savais reikalais – o jos liumpsi iš nežinia iš kur užplūdusio džiugesio. Nieko nesigėdydamos. Tos krūtys ir kūnai visokie, baisiausiai netobuli. Ir tokie savi. Kad nuogi, kad laisvi.

Tokį nerūpestį dėl savo kūno prisimenu tik iš vaikystės. Kaime, pirtyje, su kitomis moterimis, mamomis, tetomis, iš gretimų kaimų atvažiavusiomis viešniomis. Pirties juodume boluojančios figūros, pilnos šlaunys, meduolių formos klubai, plaukuota gakta (rodosi tokia minkšta). O aš vaikas – nei plaukų, nei krūtinės. Bet kažkodėl esu priskirta prie jų – tų didelių, plaukuotų, galingų moterų. Nesvarsčiau tuomet, kad užaugsiu ir būsiu tokia kaip ir jos – savo kūno turėtoja.

Po keleto dienų tame suvažiavime jau ir aš vaikštinėjau nuogais papais, saulei plieskiant persimetusi marškinėlius per pečius, kad nenusvilčiau. Praeidama su kažkuo pasisveikinu – moterimi irgi nuoga krūtine, kartu su keletu šalia spenelių įsitaisiusių ir linksmai man mojančių plaukų.

Ir ne gėda.