Būti mielam / mielai
Giedrė Mačiulaitytė. Unlovable. 2025
Neproporcingai didelė galva, mažas apvalainas kūnelis su trumpomis galūnėmis, didelės akys, putlūs skruostai, maža nosytė ir burnytė – būtent šios savybės, kiek teko susidurti, žmonėms kelia mielumo pojūtį; infantilumo požymiai, būdingi kūdikiams, mažiems gyvūnėliams ir personažams, kaip žymioji antropomorfinė katė Hello Kitty ar triušytė Miffy. „Mielumo pojūtis kyla iš paprastumo“, – rašo Singapūro nacionalinio universiteto lektorius Joelis Gn straipsnyje „Miela metafora: apie mielumo afektą, kalbą ir dizainą“ (A lovable metaphor: On the affect, language and design of ‘cute’, 2016). Pasak autoriaus, paprastos, aptakios gyvūnėlių formos kelia simpatijos ir rūpestingumo jausmus. Tuo pat metu abiejų veikėjų antropomorfiškumas tampa ir indu vartotojų fantazijoms, lūkesčiams ar savirealizacijai. Abi veikėjos „gyvena“ itin žmogiškus gyvenimus – mezga socialinius ryšius, tvarko mielus reikaliukus, rengiasi žmonių drabužėliais ir panašiai. Jų mielas gyvenimo būdas persikelia ir už dvimačio pasaulio ribų – nešiodami veikėjų atributiką, atkartodami veikėjų rutiną žmonės ne tik išreiškia save, bet ir kuria tarpusavio santykius, mat mielumas yra labai efektyvus socialinis lubrikantas.
Tačiau mielumo sąsaja su infantilumu iš karto asocijuojasi su nenorimu dėmesiu, komentarais, klausimais, užgauliojimu, emocinių ir / ar fizinių ribų peržengimu. Aš ir tu, mes ir jos tikriausiai buvome mokomos būti gerutėmis, švelniaausėmis zuikutėmis. Mielas vaizdas ar būdas sukelia stiprų emocinį, dažniausiai teigiamą, atsaką. Šito (primestinai) išmokstama. Mielumas taip pat iš karto siejasi su moteriškumu, gal net labiau su mergaitiškumu. Gal dėl to, kad mielos prekės daugiausia reklamuojamos mergaitėms ir moterims ir pasižymi stereotipiniais moteriškumo bruožais – švelnumu, nuolankumu, rūpesčio siekimu ir davimu, pastelinėmis spalvomis. Mielos moterys iš karto laikomos infantiliomis, o mieli ar mielus daiktus mėgstantys berniukai, vaikinai ir vyrai iš karto nurašomi kaip nevyriški. Galbūt dėl to, kai mane pavadina miela, aš noriu staugti. Jaučiuosi ne miela, o kvaila. Jaučiuosi maža ir kvaila kaip niekad.
Pasak žodyno, miela – tai mylima, brangi; suteikianti pasitenkinimo, maloni; meili, mylimoji. Nieko blogo nereiškiančios, netgi pozityvios reikšmės. Tačiau angliškas cute kyla iš neigiamas asociacijas turinčio žodžio acute – ūmi (kalbant apie ligą) ar įžvalgi. Mieliau jau būčiau ūmi ir atstumianti. Noriu būti mylima, brangi ir maloni, bet persistengiu. Pamažu prarandu save mielume. Tampu tuščiagalviu pliušiniu žaisliuku. Mielumas perauga į rožinę meilumo pabaisą, pamažu šliaužiančią ir ėdančią viską savo kelyje. Drebu jį pajautusi, jis mane pasiglemš. Bijau tapti kvailu zuikiu ant pagalvėlės, laukiančiu kito paglostymo ir pagyrimo. Dėl šių asociacijų mielumas tampa lyg uždraustu vaisiumi, kažkuo, kuo negaliu džiaugtis savyje, kituose ir aplinkoje. Miela mergina kaip dailus indelis fantazijoms ar žalia veja galios žaidimams. Tačiau Rytų Azijoje, o ypač Japonijoje, mielumo judėjimas, vadinamas kawaii, siejamas su išsilaisvinimu iš griežtų socialinių normų ir reiklios visuomenės standartų. Kawaii išlaisvina per žaidimą su socialinėmis taisyklėmis ir lyties normatyvais ir, priešingai nei vakarietiška mielumo sąvoka, nenuneigia galimybės būti cool, būti mielai, kiek vaikiškai, žaismingai yra įgalinantys veiksmai.
Galvodama apie savo santykį su mielumu prisimenu prieš metus vykusią parodą „miela, gražu, žavu / Cuuute!!!“. Parodoje mielumas įgavo dantis, aštrias iltis ir giliai dreskiančius nagus. Tarp rausvų tonų įsiterpė ir juodos voro kojos po saldaininiu drugeliu (Ievos Marijos Andrulytės „Beyond the Ken“), neapdirbtų šakų struktūros (Gabijos Pernavaitės kūrinių ciklas „Jei netapai vandenynu, pašauk kaip laikosi marios paraudus“) bei įsibrovimas į nepažintą asmeninę erdvę (Nojaus Juškos „Už tavo kambario sienų: apie paslaptis“). Dar tarp švelnumo aštriai į atmintį įsirėžė Juliaus Jančausko kūrinys „Tai dirgina“. Gyvius primenantys, tarsi prisilietimo laukiantys pakaušiai su lygiu sklastymu ir pirštais, lyg bandančiais perplėšti skalpą. Nors kūrinys apie savo kūno, šiuo atveju – plaukų spalvos kontrolę, man jis susisiejo ir su nuolankumu. Kitos pakaušį matai tik būdamas aukščiau. Aukščiau mielos ir nusižeminusios, patvirtintos tik per Kitą. Prisimenu, kad priėjusi arčiau išgirdau pro apvalius garsiakalbius sklindantį skrebenimą. Kiek ilgai gali ištverti klūpėdama ar pasilenkusi?
Žiaurus Nancie Naive kūrinys „Jane“ priminė apie opią feminicido problemą. Dvi įmautės nusikaltimo ataskaitos tonu atpasakojo neatpažintos merginos – vadinamos Jane Doe – nužudymą. Paliepimai „būk miela“, „šypsokis“, „nesiraityk“ aidi galvoje, bet – „prisimink: kai tave nuskriaus, tai irgi tavo kaltė“. Tuomet ateina perspėjimai – „būk atsargi“, „neik iš namų vėlai vakare“, „nekalbėk su nepažįstamais“, „visada pranešk, kur eini“. Tik tu esi atsakinga už savo saugumą. Kitoje įmautėje įdėta sidabrinė grandinėlė su raidės J formos pakabuku. Ji galėjo būti tavo draugė, sesuo, mama arba tu pati.
Mielumas atsiranda ir kasdienybės sėkmės ritualuose. Onos Barboros Šlapšinskaitės kūrinys „double yolk“ – širdelės, kruopščiai išgvildentos iš kiaušinių lukštų ir lyg atsitiktinai sudėliotos ant lengvai peršviečiamo audinio. Dvigubas trynys simbolizuoja sėkmę. Kūrinio anotacijoje menininkė aprašė idilę obsesiškai sutvarkytame sode. Pagalvojau ir apie savikontrolę – kruopščius, apskaičiuotus judesius lukštenant kiaušinio lukštą į nedidelę trapią širdelę, atsargius delnus nešant jas iki ekspozicijų salės, švelnų prisilietimą jas dėliojant. Prisimenu savo nedrąsius žingsnius aplink kūrinį bijant įskelti širdutes.
Atsiimdama apdovanojimą aktorė ir dramaturgė Pheobe Waller-Bridge prisiminė mamos palinkėjimą – be outrageous. Margaret Atwood įvardytas vyras vujaristas, gyvenantis kiekvienos moters galvoje ir stebintis, taip pat ir kontroliuojantis, sakytų priešingai – būk miela ir mandagi. Vidinis diedo ir išorinis visuomenės balsas įskiepija baimę prasižengti. East Asian Journal of Popular Culture numerio, skirto mielumo tyrimams, sudarytojas ir mielumo tyrėjas Joshua Paulas Dale’as įvade rašo, kad mielumas – tai pakvietimas draugauti, bendradarbiauti ar žaisti per emocinį atsaką. Atpažindami, kad objektas yra mielas, reaguojame į jo siekį būti suvoktam kaip mielam, nesvarbu, tai objekto dizaino dalis ar savęs pateikimo elementas. Mielumas tampa į išorę nukreiptu ir į kitus orientuotu performatyviu veiksmu. Pasak Dale’o, taikant tokį požiūrį galima išplėsti mielumo reiškinį už pasyvaus infantiliškumo ribų ir perkelti jį į veikimo sritį. Taigi, mielumo galia ateina su pasirinkimu būti ar atrodyti mielam / mielai. Sąmoningame sprendime yra galia, agentiškumas. Noriu norėti atvirai ir drąsiai, noriu nebijoti konfliktų ir konkurencijos, noriu tikėti savo sakomais ir rašomais žodžiais, o ne kritikuoti kiekvieną savo žingsnį. Noriu būti miela ir drąsi.
