Nes iš tiesų būtų nepatogu, o ypač Vakarų pramoninių demokratijų kaubojams, pripažinti indėnų žemėse įvykusią katastrofą kaip pirmą masių visuomenės klyksmą: klyksmą, ataidintį sakytum iš pasaulio ateities, ir pripažinti ne kaip -izmą, o kaip žmogaus širdyje staiga atsivėrusią bedugnę, kuri, prarijusi sąžiningumą, gailestį, mandagumą, teisingumą ir šitaip pasisotinusi, vis dar demokratiškam išoriniam pasauliui prisistato kaip ganėtinai nepriekaištingas, monotoniškas paviršius.