LiteratūraVertimai
Ant sraigtinių laiptų
Tylėdami pereina tiltą. Miškas vilioja, apačioje į du vakaro svečius žiūri sraigtiniai laiptai, nuo viršaus – vingiuoti Vasiluvės takeliai ir keleliai. Apsikabinę, sunėrę rankas už nugarų, jiedu išdidžiai žengia laiptais. Valandėlę sustoja ir stebi miestą: kaip jis tįso pavargęs, juosiamas kranto ir upės, tie glosto jo ūžesį, o žmonės, žmogeliūkščiai, atrodo kaip maži juodi vabalėliai. Vėlyvi svečiai kopia vis aukščiau ir aukščiau. Naktis gilėja, užsižiebia žvaigždės, sumėlynuoja Nemunas.
Žmogaus provincija. 1942–1972 metų užrašai
Blandi tyla
Poezijos vertimai
Esu paskutinė rudens gėlė.
Esu mirusio pavasario jauniausia sėkla,
tokia lengva, kaip ir prieš mane numirus;
mačiau nuostabų žydrą ežerą,
girdėjau mirusios vasaros širdies dūžius,
mano žieduose tik mirties sėklos, nėra jau kitų.
M., šimtmečio sūnus
Lazda
Jis pribėgo prie veidrodinės spintos, ištraukė stalčių ir čiupo dėdės Emilio lazdą. Ant lakuoto medžio koto, apjuosto auksiniu lankeliu, užmauta pageltusi kaulinė rankena vaizdavo buldogo snukį. Sorbjė niekad nė neįtarė, kad lazda dešinėje rankoje galėtų padėti žmogui geriau suvokti savo orumą. Grįždamas pas saviškius, laukiančius jo priešais namus, jis nesileido palaužiamas piktų žmonos išvedžiojimų. Atkirto griežtai, kaip laisvas žmogus ir šeimos galva, nusprendęs apginti vyrišką atsakomybę, kuri buvo jo pareiga:
Stilius
Poezijos vertimai
Rondo
Šitam keturkampy, rašo jis, tarp tų lentų ji mane pagimdė. Kojomis į priekį. Štai apie ką aš tuo metu pagalvojau. Antklodė buvo atklota, paklodė nešvari. Matėsi gulėjusio kūno įdubimai. Ant pagalvės – kraujo pėdsakai. Kraujo iš nosies likučiai tikriausiai, susimaišę su sudžiūvusiu sekretu. Buvau, rašo jis, priverstas kovoti su atsiradusiu pasišlykštėjimu, kuris, atrodo, darėsi stipresnis už meilę motinai. Su pasibjaurėjimu. Su antipatija, kurią jis tik didelėmis pastangomis galėjęs nuslėpti nuo motinos. Oras buvęs troškus. Slegiantis ir alsus. Pritvinkęs vaistų kvapo.
