LiteratūraVertimai
Poezijos vertimai
Bedugnės
Nežinai, kas tai yra. Tai ne žodžiai. Su žodžiais lengva. Žodžiai yra dekoratyvinis popierius, pigus arba prabangus, į kurį nepatogiai ar dailiai, lyg Trojos arklį, suvynioji, ką nori įsiūlyti. Reikia klausyti ir girdėti, įdėmiai sekti, uostyti kaip Reksas, kuris kas rytą, išėjęs į lauką, išuosto visą pievą.
Feljetonai
Viskas buvo ramu, viskas labai gera, ir staiga mūsų gerbiamoje geležinkelio S.–K. Gudermeso stotyje kažkas paleido gandą, atseit 18.00 traukiniu Nr. 12 iš Maskvos nuogi atvažiuos visi draugijos „Šalin gėdą“ nariai…
Luzitanija
1915-ųjų rugsėjo viduryje, prabėgus keturiems mėnesiams po „Luzitanijos“ paskendimo, ponas Teofilovičius išlipo į dienos šviesą iš vieno Belgrado neoklasikinio daugiaaukščio namo rūsio Karaliaus Petro gatvėje. Diena pasitaikė saulėta ir beveik be debesų, tad Teofilovičiui teko prisidėti delną prie akių, kad susivoktų, kur atsidūręs. Pastatas buvo aukštas ir puoštas reljefiškomis vyrų ir moterų figūromis, išdėstytomis tarp pompastiškų kolonų, raumeningose tų figūrų rankose puikavosi triūsu, teisybe ir išmintimi pasiektos pažangos simboliai:
Poezijos vertimai
Aš Džeremis Bendiksas, žmogus…
Kieme už namo pamačiau žmogaus šešėlį, bet paties žmogaus – ne. Žengtelėjau jo link, bet šešėlis atsitraukė atgal. Šešėli̇̀nis buvo aukštesnis už mane. Ir dar mėgdžiojosi. Man sumosavus rankom, ir jis mosavo. Man pasileidus bėgti, bėgo iš paskos. Man sustojus, ir jis sustojo. Ir visą tą laiką neišleido nė garso. Užtat jis negalėjo dainuoti, o aš – galėjau.
Poezijos vertimai
Milžinas; Marselietė
Tai buvo tikras menkysta: kiškio siela ir begėdiška darbinio gyvulio kantrybė. Kai likimas pašaipiai ir tulžingai metė jį į mūsų juodas gretas, mes kvatojome kaip pamišę: juk pasitaiko tokių juokingų, tokių absurdiškų klaidų. O jis – jis, žinoma, verkė. Aš niekada gyvenime nebuvau sutikęs žmogaus, kuris turėtų tiek ašarų, ir jos tekėtų taip noriai – iš akių, iš nosies, iš burnos.
Viena „Odisėjos“ eilutė
…jis sustoja prie suoliuko kūdros krante, kaire ranka atsiremia į medinę atkaltę ir deklamuoja Homero „Iliadą“ senąja graikų kalba. Jau yra išmokęs 189 eilutes ir, man atėjus, kas kartą atsistoja didvyrio poza, tarsi jam prieš akis vietoj kūdros būtų pilnas žiūrovų amfiteatras, iškelia dešinę ranką ir perskaito kokias penkias naujas eilutes, iškaltas, kol manęs nebuvo.
Frenofagijus ir Frenolestai
O ar skaitė geroji ponia Hėgelio filosofiją? Sakai, kad neskaitė?.. Ak! Kuo gi tad maloningoji užsiimi? Tikriausiai skaitai romanus arba mokai vaikus skiemenuoti, arba skuti bulves!.. Ai, ai, ai, kaip moteriai šiandien nežinoti Hėgelio! Nežinoti! Nežinoti! Nežinoti!.. Hėgelio!
