LiteratūraVertimai
Trys apie M? [Edson, Collins, Simic]
Tu esi duona ir peilis,
krištolo taurė ir vynas.
Tu – rytinės žolės rasa
ir liepsnojantis saulės ratas.
Tu – balta kepėjo prijuostė
ir purptelėję pelkių paukščiai.
Padorumo katedra
Egiptiečių, graikų ir romėnų dievai buvo žmogiško dydžio. Jėzus taip pat pasirinko gimti žmogumi, kad mums būtų lengviau suprasti, kaip Jis tvarkėsi su didžiu Tragiškumu, numatytu Jo Tėvo plane.
Šiais laikais viskas yra atvirkščiai. Šiandien visi menki, žmogaus masto reiškiniai aiškinami atsižvelgiant į labai didelius dalykus, tokius kaip galaktinės dulkės, pirmykštė sriuba, Didysis Sprogimas (nužeminantis Kosmosą nuo kažko būtino, fundamentalaus iki paprasčiausio, istorinio, atsitiktinio įvykio); arba jie aiškinami pasitelkiant labai mažus dalykus: molekules, DNR grandines, atomus, kvarkus… visus tuos dalykus, kurių egzistavimas įrodytas eksperimentais, bet nepatiriamas, nebent tarsite, kad ką nors įrodyti eksperimentu, netgi įsivaizduojamu, yra lygu patirti.
Iš „Holokausto“
Mes esame civilizuotieji –
arijai;
taigi ne visada nužudome tuos, pasmerktuosius mirti,
vien dėl to, kad jie žydai,
kaip pasielgtų ne tokie civilizuoti:
mes naudojame juos mokslo labui
kaip žiurkes ar peles…
Sniegas
Ir kai tu jau miegi, ima snigti.
Sniegas išnyra iš tamsos,
randasi tarsi iš niekur,
iš juodo šnabždėjimo,
iš naktinio regėjimo,
ateina iš visų keturių pusių,
lenda iš visų plyšių.
Retrospektyva
Kartais jis pasidairydavo po galeriją: ir ieškodamas pažįstamų veidų, ir norėdamas įsitikinti, ar būsimoji žmona Martina kartais nenusprendė nusileisti iš antro aukšto. Ji tikrai neprieštarautų dėl jaunos draugijos, bet pačiam Silvanui nebūtų malonu sukiotis tarp jaunų merginų Martinai esant šalia. Galų gale savotiškai ją myli ir netrukus ketina vesti.
Kvadratūrinas
Va tada ir prasidėjo: ranka ilgai grabinėjo orą: nei laikrodžio, nei stalo nebuvo. Sutulinas tuoj pat atmerkė akis. Po akimirkos jis sėdėjo lovoje ir sutrikęs žvalgėsi po kambarį. Stalas, įprastai stovėdavęs čia, prie galvūgalio, buvo nuslinkęs į kažkokio pusiau pažįstamo, erdvaus, bet nedermingo kambario vidurį.
Visi daiktai buvo tie patys: ir kilimėlis, nutrintas bei striukas, pašliaužęs į priekį įkandin stalo, ir fotografijos, ir taburetė, ir geltoni tapetų raštai, – bet visa tai ištįsusio kambario kube buvo išstatyta neįprastai plačiai.
Užkalbėjimas
Pasaulio ašie,
geležies ašmenie,
nušluok virusus plunksna.
Degink baimę ligi gelmės,
paukštele ugnies.
Kilk į padangių šachtą,
liepsna aštriaake.
Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]
Jo senatvė sutapo su skalsos metais.
Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.
Rodės, jog išsilygina metų laikai,
Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.
Net atokiausios provincijos nekariavo.
Kartos augo artimiesiems paslaugios.
Niekas nesišaipė iš gerosios žmogaus prigimties.
Žiūrėti į tavo veidą…
Žiūrėti į tavo veidą,
tau pasirengus išeiti,
tai lyg besaulę dieną
priklaupus prie seno paminklo
bandyti įskaityti baltam akmeny
iškaltą eilėraštį.
Šuns senis
Saugokis šuns, tarė šeimininkas, nereikia jo erzinti, jis visiškai laukinis, ir nors pririštas, per daug prie jo nelįsk.
Ir prie senelio nelįsk, sušuko jo žmona, jis nepririštas, tarė ir nervingai išsišiepusi pasigręžė į svečius.
