Literatūra
Nesipriešinimo melancholija
Tarsi stovėjau kažkokioje labai lygioje švariai apsnigtoje plynėje. Visur lygut lygu, baltut balta ir tuščia, tuščia. O dangus – tirštai mėlynas. Staiga pastebėjau, kad tolėliau sniege dūluoja moters veidas. Einu prie jo. Priėjęs matau, kad akys tamsios, gyvos, žvelgia į tą mėlyną dangų. Plaukai juodi. Kakta balta, bet kitokio baltumo nei sniegas. O skruostai ir lūpos padažyti raudonai. Mane suima didelis gailestis.
…nerašyti…
Literatūra maniakiškai profesionalėja – pasaulyje yra dešimtys tūkstančių iškilių rašytojų, gausybė meniškai nepriekaištingų tekstų. Maniakiškas profesionalizmas reiškia labai tolygų ir stabilų literatūros plūsmą, tekstus, kurie gali patikti arba nepatikti (o jeigu nepatinka, šiame plūsme galima surasti ir kokį kitą, patrauklesnį), kurių kokybę galima apibūdinti trumpai ir tiksliai: nėra prie ko prikibti.
Iš „Trieilių“
Žiūriu į save
Kaip į šulinį gilų
Praėjusio laiko…
Pasaulio byrėjimas
Kai iš krosnies ištraukiu meduolį,
O už lango ryto čiulbėjimas,
Man atrodo, kad visa čia amžina,
Tarsi vėjo bežodis kalbėjimas…
●
Mes išskrendam, galbūt po mūsų, kaip po lėktuvo,
liks tik gaudesys ir baltas dryžis
melsvam danguje – ir tai pranyks, ištirps
tarp debesų. Gaudesys kartais
gyvena ilgiau, jis atsimuša, ataidi
nuo sienų, miškų ir kalnų šlaitų, o paskui
nejučia virsta virpančia tyla…
Istorija apie viršūnę
Kaip man pavyko ten patekti – istorija ilga ir nelabai įdomi. Pasakysiu tik tiek, kad apsėstas aistros – ne aistros Andželai, o aistros pasiekti tikslą – nuėjau kryžiaus kelius, šniukštinėjau kaip tikras detektyvas, šypsojausi, užuot vožęs į dantis, bet galų gale ir man nusišypsojo – užuot vožusi į dantis – pirma tikra sėkmė: suradau Elizą ir ji net sutiko mane priimti.
Iš apstybės širdies
Prie krikščionybės, be kitų sunkiau permanomų dalykų, tave iš naujo patraukė suopratis, kad krikščionybė yra apstybės religija, iki pašaknių persmelkta meilei būdingo paradoksalumo: kuo daugiau duodi – tuo daugiau turi.
Humanitarės kelionė
„Mąstau, vadinasi, esu“, – sakė René Descartes’as. Aš nesu René Descartes’as. Aš nesakau dabar nieko, aš tyliu. Apšvietos epocha praėjo, dabar lauke tamsoka. Žinios, žinios, žinios – ką naujo sužinojau šiandien universitete? Žinios, žinios, žinios – ką sužinosiu šiandien pažiūrėjusi panoramą?
Žirklės
Važiuoju traukiniu Klaipėda–Vilnius. Tuo, kuris ne greitasis, nes jame yra kupė. Pasirenku vietą kupė, nes visada įdomu, su kokiais žmonėmis toms kelioms valandoms teks susėsti lyg į mažą ekosistemą.
Duonos šventinimas
Sena močiutės maldaknygė tebedvelkia smilkalais, tarp lapų vietoj žymeklių – baltų nėrinių atraižos. Močiutė siūdavo bažnytinius rūbus, siuvinėdavo juos karoliukais ir blizgučiais. Iš jos parsiveždavau medžiagų atraižų savo lėlių suknelėms. Tėvo būgštavimas, kad tapsiu davatka kaip močiutė, nepasitvirtino. Bet išsaugojau visas jos maldaknyges ir rožančius.
