…nerašyti…

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. Prieš trejetą metų pasirodė jo kultūrologinių esė knyga „…rašyti…“, kurioje, remdamasis asmenine, rašytojo ir kritiko patirtimi, apmąsto literatūrą, literatūros istoriją ir teoriją. Čia skelbiame baigiamąją minėtosios knygos esė.

Statistikos duomenimis, 2021 m. pasaulyje buvo išleista per du milijonai knygų. Pabrėšiu: kalbu ne apie tiražus, bet apie knygų pavadinimus (tiesa, tenka pridurti, kad nežinoma, kokią dalį iš šių dviejų milijonų knygų pavadinimų sudaro pakartotiniai leidimai arba mirusių klasikų kūrinių perleidimas, tačiau šis milžiniškas skaičius ne tik trikdo protą, bet ir veda į beviltišką aklavietę). Per kelias 2022 m. balandžio pradžios sekundes, kai buvo užrašyti šiedu pirmi sakiniai, worldometers.info (ieškoti grafos New book titles published this year) suskaičiavo, kad šiais metais paskelbtų knygų pavadinimų padaugėjo nuo 515 774 iki 515 790, t. y. per laiką, kol sugebėjau parašyti du savo knygos sakinius, pasaulyje išėjo 16 knygų, kurių nei pavadinimų, nei autorių pavardžių aš, ko gero, niekada nesužinosiu. Atimant 515 774 iš 515 790, idant žinočiau rezultatą – 16, naujų knygų skaičius padidėjo dar dviem. Kai parašysiu šią pastraipą, virtualių knygų lentyna bus pasipildžiusi 100 ar net daugiau knygų. Statistika neturi didelės prasmės: ji tik leidžia suvokti, kad bendras vaizdas apžvelgiamas, kad kažkur egzistuoja kažkoks „centras“, kuris aprėpia šią milžinišką tekstų generavimo veiklą, tačiau bendras vaizdas – absoliučiai iracionalus. Profesionalus skaitytojas – šis porūšis, manding, dar neišnykęs – visą gyvenimą gali klaidžioti po šią virtualiąją bibliografiją apžiūrinėdamas gundančius knygų viršelius, skaitydamas anotacijas, įsimindamas ir tuoj pat pamiršdamas rašytojų pavardes ir galų gale prarasdamas nuovoką, jog visos šios knygos jam prieinamos, bet nėra jėgų perskaityti bent mažą dalelytę iš to, ką jis norėtų perskaityti. Begalinė Borgeso Babelio biblioteka yra gana reali: nesvarbu, knygų skaičius begalinis ar „tiktai“ milžiniškas – kiekvieno konkretaus „eilinio“ skaitytojo akimis šie milijonai yra toji begalybė.

Tai mūsų laikų skaitymo paradoksas: viena vertus, bet kuris tekstas yra laisvai prieinamas, kita vertus, dėl milžiniško tekstų skaičiaus pasirinkimo galimybė praranda prasmę. Tačiau kalba, žinoma, ne vien apie skaičius, kurie vargšui nekaltam, bet smalsiam skaitytojui aplaužo ragus. Šioje knygoje citavau daugelį rašytojų ir Nobelio premija vainikuotųjų: Camus, Hemingway’ų, Beckettą. Vadinasi – klasikus. Juos vienija ne tiek Nobelio premijos laurai, kiek faktas, jog bent dalis jų daugeliui kartų̃ buvo stabai ir autoritetai, juos garbino, mėgdžiojo, vertė nuo pjedestalų ir t. t. Jų kūriniai reprezentuoja XX a. literatūrą – jų ir dabartinės literatūros kokybinį atstumą (literatūrinių mitų, kurie stipriai įtakojo vertinimo kriterijus ir atitinkamo autoriaus arba teksto vertinimą, tema tegul lieka nepaliesta). Manding, XX a. mintis, kad klasikas yra tas rašytojas, kurio kūriniai įsitvirtino pasaulinėje literatūroje arba joje atskleidė kažkokį naują niuansą, kurį vėliau eksploatavo jo darbų tęsėjai, veikė vos ne kaip įstatymas. Šiuo metu genijų bendruomenė tapo įtartinai plati ir drauge skystoka. Literatūra maniakiškai profesionalėja – pasaulyje yra dešimtys tūkstančių iškilių rašytojų, gausybė meniškai nepriekaištingų tekstų. Maniakiškas profesionalizmas reiškia labai tolygų ir stabilų literatūros plūsmą, tekstus, kurie gali patikti arba nepatikti (o jeigu nepatinka, šiame plūsme galima surasti ir kokį kitą, patrauklesnį), kurių kokybę galima apibūdinti trumpai ir tiksliai: nėra prie ko prikibti. Arba, antraip tariant, pasaulyje per daug geros literatūros. Rašytojas iš stabo personažo profesionaliai persikvalifikavo: iš kūrėjo – į aranžuotoją. Rašytojas gali būti garsus, populiarus, jo kūriniai perkami, įdomūs, saviti, bet jis nepajėgus pakreipti literatūrą kita kryptimi, bent dalinai: eik kur nori, bet pakely tupės kitas rašytojas, okupavęs tą teritoriją ir pelnantis dividendus. Kaip anksčiau teigiau – pernelyg didelis persisotinimas. Liko nesibaigiančios refleksijos ir žaidimai. Literatūrai negraso „priešas iš šono“ – literatūra pati skęsta nesuvaldomame tekstų plūsme. Kiek skaitytojų, tiek rašytojų. Kiek rašytojų, tiek skaitytojų. Visai reali situacija, jog rašytojai išeis į gatves ir pradės piketuoti prie valdžios pastatų su šūkiais: „Kiekvienam rašytojui bent vieną skaitytoją!“ Tai labai realu netolimoje ateityje. Neaišku tik viena: kaip jų darbų tęsėjai suvaldys tokį tekstų plūsmą? Kur jie dės šias knygų šūsnis, nes mūsų dienomis saugomas ir archyvuojamas kiekvienas spausdinto žodžio puslapis? Ar atsiras bepročių literatūrologų, kurie neįtikėtinai užsispyrę rausis po tekstų tonas ir kubinius metrus, idant parašytų III tūkstantmečio pradžios literatūros istoriją? Tegul ši problema lieka literatūrologų žiniai.

Prieš keliolika metų, kai šis vaizdas dar neatrodė toks apokaliptinis, kalbindamas danų rašytoją Svendą Ågę Madseną paklausiau: „Įėjus į knygyną arba biblioteką ir pastebėjus tokias milžiniškas knygų rietuves, ar jūsų neapima neviltis? Tiek daug geros literatūros! Kokia prasmė kurti pačiam?“ Klausimas, žinoma, buvo provokuojantis ir ironiškas, tačiau Madsenas atsakė labai rimtai: „Esu dalyvavęs daugelyje knygų mugių, ir tenai mane išties ištikdavo toks negerumas. Negerumas nuo knygų. Bet tada bandai įtikinti save, kad tai, ką pats darai, yra kažkas kita. Esi nepanašus.“ Dar kartą pakartosiu: „Esi nepanašus.“ Tai ne pigūs paguodos žodžiai. Nesvarbu, kurioje lentynoje esti rašytojas, serijiniu būdu gamina šedevrus arba šlamštą, jis vienaip ar kitaip skiriasi nuo milijonų kitų rašytojų. Nors niuansai neesminiai, bet vis dėlto. Tai milžinų privilegija, kurią literatūros specifika suteikia rašytojui. Vienintelė ir nepakartojama. Būtent šiuo atveju ji kartkartėmis neleidžia nerti į krūmus, kai su protui neaprėpiamu knygų plūsmu ištinka beviltiškumas, galintis paralyžiuoti rašymo organus. Bet klausimas lieka. Kokia prasmė į virtualiąją pasaulio biblioteką įdėti dar vieną knygelę, kuri nieko nepakeis nei papildys, o tiesiog nuskęs ir pradings, tikriausiai visiems laikams? Gal todėl protingiau ne rašyti, o nerašyti? Tai labai paprasta – gyventi, bet nerašyti. Jau ne kartą šioje knygoje užsiminiau, kad nerašyti yra daug lengviau negu rašyti. Prieš kelerius metus diskusijoje apie Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos misiją ir prasmę Paulas Bankovskis, aptardamas amžinąją rašymo problemą, pareiškė tokią mintį: „Ne išmokyti [rašyti], bet padėti suprasti, kad tu niekad toks nebūsi. Ne išdresuoti integralus, o susikurti nuovoką, kad niekada nebūsi genialus matematikas. Ir dar? Nebūsi – dievai tavęs nematę. Abejoju, ar daug žmonių pajuto tarsi tragediją, kad jie niekada nebus genialūs matematikai. Kodėl reikėtų išgyventi dėl rašytojo talento trūkumo?“ Aš Paului viduje oponavau. Kitados išties pajutau, nesakyčiau, tragediją, bet egzistencinę dramą, kad po dvejų metų Fizikos ir matematikos fakultete suprasčiau: pasirinktoji profesija man jokių laurų neatneš, nes integraliosios problemos nesuradau, matematinės abstrahavimo idėjos taip ir liko svetimos ir nesuprastos. Vis dėlto Paulo mintis yra aiški. Jeigu negali rašyti, tai nekankink savęs ir, svarbiausia, kitų. Nerašyk! Ir baigta. Jokios tragedijos.

Latvių skaitytojams gerai pažįstamas ispanų rašytojas Javieras Maríasas 2014 m. paskelbė puikią esė „Septynios priežastys nerašyti romanų (ir viena – juos rašyti)“*. Ji artima šio skyriaus temai: kiek prasminga ir kiek neprasminga mūsų dienomis būti rašytoju. Esė gana ilga, todėl susilaikysiu nuo citavimo, tiesiog perpasakosiu, kelias temas pabandysiu adaptuoti Latvijos sąlygoms.

Taigi, septynios priežastys nerašyti.

Pirma, pernelyg daug romanų ir pernelyg daug rašančių žmonių. Rašymas tapo kasdienišku užsiėmimu, teoriškai prieinamas kiekvienam, kuris moka rašyti.

Antra, bet kas gali parašyti romaną. Rašymas prarado mistiškąjį slėpiningumo šydą. Pastarasis sietinas su neapibrėžtomis nežemiškomis sąvokomis, be kurių kūrybinis darbas neįsivaizduojamas – mūza, talentas, įkvėpimas. Kitaip sakant, rašymas tapo amatininkyste, o autorius – darbininku prie konvejerio.

Trečia, rašydami jūs nepraturtėsite. Absurdiška paskirti ne vienus metus rašyti romaną, suvokiant, kad finansiškai tie metai nebus atlyginti, ką jau kalbėti apie pensijos perspektyvą.

Ketvirta, jeigu autoriui pinigai nesvarbūs, romanas negarantuos šlovės, kokią, pavyzdžiui, pelno koks nors televizijos šou juokdarys. Geriausiu atveju rašytojas liks pažįstamas siauram žmonių ratui. Pagaliau kvaila rašyti romanus tam, kad taptum įžymus. Sulaukti šlovės arba bent populiarumo galima kur kas paprastesniu būdu – susituokti arba išsiskirti su vieša asmenybe, tarkime, su tuo pačiu šou juokdariu, arba išvirti gerą plačiai išreklamuotą muilą, tiktai pasisaugokite, kad jūsų veikla nebūtų sietina su ilga įkalinimo bausme.

Penkta, romanas nesuteikia nemirtingumo, nes nemirtingumas nebeegzistuoja (Maríasas apie nemirtingumą mąsto taip: autoriaus vardas bus žinomas po šimtmečių ir tūkstantmečių – kaip mes žinome Homerą ir Šekspyrą). Romano amžius – maždaug vieni metai. Po to jis dings iš knygynų lentynų ir internetinių svetainių, nebent patrauks vieno kito skaitytojo dėmesį ir, kas be ko, išnyks su šio skaitytojo mirtimi.

Šešta priežastis: romano rašymas net trumpam netenkina ego. Kitaip nei muzikantai ir aktoriai, kurie mato žiūrovus ir klausytojus, girdi aplodismentus (arba švilpimą), rašytojas nemato skaitytojo ir nejaučia jo reakcijos į rašytojo asmeniškai išgyventą ir iškentėtą romaną, neskaičiuojant retokų susitikimų su skaitytojais apytuštėse erdvėse.

„Septintuoju atveju“ Maríasas pažeria visą šūsnį priežasčių; dalis jų subtiliai apžvelgtos šioje mano knygoje. Tai izoliacija, kurioje dirba rašytojas, jo kančios kovojant su žodžiais ir sintakse, jo saviti santykiai su realybe, kuri leidžia maišyti tiesą su melu, „titaniška kova“ su veikėjais, kurie dažnai trokšta gyventi savo gyvenimą ir nori pabėgti nuo autoriaus, alkoholio, nežinia kodėl rašytojo vartojamo, gausa… Ir taip toliau – kad nerašytum, galima surasti daugiau priežasčių nei šios magiškosios septynios.

Pabaigai – vienintelė priežastis nemesti rašymo. Romanų rašymas leidžia rašytojui praleisti didžiąją laiko dalį pasaulyje, kurį jis pats sugalvoja ir kuris jam atrodo priimtiniausias. Maríasas taip aiškina savo mintį. XVII a. pradžios Ispanija, apie kurią mes kai ką žinome, yra Cervanteso „Don Kichoto“ Ispanija. XVII a. realybė išnykusi, mums ji nebeegzistuoja, užtat realiai egzistuoja ta Ispanija, kurią sugalvojo Cervantesas. „Nors tai neturi jokio ryšio su asmeniniu nemirtingumu, tai reiškia, kad kiekvienas romanistas turi galimybę – nepaprastai niekingą, bet galimybę – savo rašymu formuoti, netgi kurti ateitį, kurios jis niekada neišvys.“

Prisipažinsiu, ši vienintelė Maríaso priežastis, kodėl reikia rašyti, man atrodo gana abejotina, greičiau primenanti nuoširdžiai padovanotą lazdą raišajam; be to, joje įžvelgtina idėja apie literatūrą kaip bėgimą arba tolinimąsi nuo realybės, ir ji, manding, taip pat poleminė. Vis dėlto ši poetinė priežastis yra puiki paguoda prieš septynias racionalias priežastis nerašyti.

Rodos, aš kokių trylikos ar keturiolikos metų pirmąkart rimtai pabandžiau rašyti. Neturėjau jokios nuojautos, kas yra literatūra ir į kokį liūną įklimpsiu, jeigu pradėsiu profesionaliai ja užsiimti. Dabar puikiai suprantu įklimpęs iki ausų, ir vanduo kasdien sunkiasi burnon, o juokingiausia – nebenoriu iš to liūno išlįsti. Aš nenoriu rašyti. Aš nesimaivau ir neblefuoju – išties labai gera nerašyti, bet nors nerašyti lengviau nei rašyti, nerašyti man nesiseka.

…rašau… Kartais net patariu tai daryti ir kitiems.

Iš: Guntis Berelis. …rakstīt… Rīga: Orbīta, 2022

Vertė Arvydas Valionis