Istorija apie viršūnę

 

Iš Elvyros istorijų, vieną šaltą žiemą papasakotų draugams studentų bendrabutyje

 

Pačiu laiku suskubau tapti vienu iš daugelio Andželos gerbėjų: dar keli mėnesiai, ir ji, nelauktai nusispjovusi į sėkmę ir šlovę, pasiuntė visus po velnių, tad jei būčiau ilgiau delsęs, būtų buvę per vėlu. Žinia apie jos sprendimą pasitraukti mane pribloškė ne mažiau nei visus kitus, bet mano balso nusivylimo atodūsių chore nebuvo. Aš jau buvau prie pat tikslo: prie Elizos kambarėlio durų. Iš Elizos ir sužinojau tai, ką jau žinau: labai daug ir tuo pat metu – beveik nieko.

Kaip man pavyko ten patekti – istorija ilga ir nelabai įdomi. Pasakysiu tik tiek, kad apsėstas aistros – ne aistros Andželai, o aistros pasiekti tikslą – nuėjau kryžiaus kelius, šniukštinėjau kaip tikras detektyvas, šypsojausi, užuot vožęs į dantis, bet galų gale ir man nusišypsojo – užuot vožusi į dantis – pirma tikra sėkmė: suradau Elizą ir ji net sutiko mane priimti.

Elizos kamarėlė kino studijoje buvo garsesnė už pačią Elizą. Mažas, jaukiai prišnerkštas užkaboris buvo pramintas „Atodūsių kambariu“, mat kaip tik čia Eliza guosdavo gausius Andželos gerbėjus. Pati Eliza – fantastiška būtybė: mažutė, bespalvė, šviesiaplaukė, protarpiais gaunanti tik epizodinius tarnaičių vaidmenis – ir tai tik Andželos dėka. Dar keliskart jai teko gulėti ant lavoninės stalo kriminaliniuose televizijos serialuose. Galiu tik spėlioti, kaip jautėsi vaidindama lavonus, bet išore idealiai priminė auką, sugundžiusią kokį maniaką ją papjauti. Vis dėlto ji turėjo begalinius neišnaudotos šilumos rezervus, o tos šilumos nuolat prireikdavo tai vienam, tai kitam dėl Andželos pametusiam galvą vyrui.

– Papasakok man apie Andželą, – paprašiau nugrimzdęs žemame senutėliame fotelyje ir patogiai atsirėmęs į keistų drabužių prigrūstą kabyklą.

Eliza atsakė ne iškart: užkaitė virdulį ant elektrinės viryklės, nejučia peršančios mintį apie kokio trisdešimties metų senumo filmo rekvizitą. Paskui pasiūlė man cigaretę. Jos stalčius – tikras cigarečių ir žiebtuvėlių sandėlis: kas nors čia nuolat palieka tai žiebtuvėlį, tai pakelį, o ir jai ką nors vis prireikia pavaišinti.

Eliza padavė man puodelį garuojančios kavos ir akimirką įsmeigė žvilgsnį tiesiai į akis. Aš iškart pralinksmėjau. Elizos žvilgsnis buvo kupinas išankstinės užuojautos, bet manęs tai nesuerzino, priešingai, pasijutau šilčiau.

– Ką tau papasakoti? – galiausiai paklausė ji švelniu, maloniu sopranu.

– Viską, – atsakiau. – Juk tu labai seniai ją pažįsti ir žinai visas jos paslaptis.

– Tu iš tų, kurie mano, kad įžūlumas – sėkmingiausia taktika? – paklausė truputį priekaištingai.

Nusišypsojau. Buvau tam pasiruošęs.

– Ne visai. Galėčiau pradėti nuo ilgos ilgos istorijos apie save. Spėju, tau neretai tenka klausytis vyrų, pasakojančių apie save?

Ji netikėtai nusijuokė.

– Tai jau taip. Tu kitoks. Užuot kamantinėjęs, kaip galėtum jai įtikti, ar pasakojęs apie savo širdies gelmes, klausi apie ją. Bet aš vis tiek norėčiau išgirsti bent vieną priežastį, dėl kurios turėčiau tau ką nors pasakoti. Juk žinai, kad su žurnalistais aš nesišneku?

Šito nežinojau, bet linktelėjau. Mano istorija nuo to nenukentės, teks tik trupučiuką ekspromtu paimprovizuoti. Nedaug. Nesunkiai.

Tai, ką pasakė Eliza, buvo ne visai tiesa: pasaulyje begalė žmonių nežinia ką atiduotų už galimybę dirstelėti į asmeninį Andželos gyvenimą. Bet tie iki Atodūsių kambario paprastai neatsikrapšto. Sugebėjusieji prasibrauti iki čia – jau visai kita lyga. Tie, kurie meldžia šanso patekti pas Andželą, ir tie, kuriems, jau kartą atstumtiems, reikia paguodos – arba antrojo šanso. Ką gi, aš tikrai nebuvau nei iš vienų, nei iš kitų. O argumentai, kuriuos buvau paruošęs Elizai, buvo beveik tobulas melas: didžioji dalis tiesos, atmiešta trupučiu prasimanymų.

– Mane domina neeilinės asmenybės, – pasakiau jai. – Turbūt niekam nekyla abejonių, kad Andžela – net labai ypatinga asmenybė. Susidomėjimas – asmeninio pobūdžio, bet psichologinės žinios man labai praverstų. Tiesą sakant, renku medžiagą, ketinu kada nors parašyti knygą. Kol kas dar nežinau, ar tai bus tikrais faktais paremtas romanas, ar dokumentinė apybraiža. Vieną dalyką tau tvirtai pažadu: kol Andžela bus gyva, knyga nepasirodys, o jei mano valanda išmuš anksčiau, rankraštis atiteks tam, kam pasakysi. Kad ir tau pačiai. Gali patikėti mano žodžiu, o jei nenori patikėti, pasižadėjimą galiu patvirtinti parašu. Šiaip ar taip, Andželos šlovė neabejotinai pergyvens ją pačią, ji ir po daugelio metų bus įdomi, bet niekas nebebus šitaip dėl jos pamišęs.

Eliza atsiduso.

– Vis dar manai, kad įžūlumas gali būti veiksmingas… – ir staiga nusišypsojo – tokia nelauktai gražia šypsena, kad akimirką net fotelis po manim susiūbavo. – Gal tu net ir neklysti. Nereikia man tavo parašo – kas iš jo? Negi manai, kad paduočiau tave į teismą? Neprireiktų jokio teismo, Andžela panorėjusi sunaikintų ir tave… ir mane.

Nuskambėjo lyg kokios egzaltuotos mergaitės pareiškimas, bet numaniau, kad tuo verčiau patikėti.

Manimi Eliza, regis, irgi patikėjo. O aš beveik ir nepamelavau. Prasibrauti iki jos, iškaulyti Andželos gyvenimo istoriją – tai buvo apsėdusi įkyri idėja, mane pirmyn stūmė kone sportinis azartas. Neketinau rašyti jokios knygos.

– Net nežinau, nuo ko pradėti, – sumurmėjo Eliza. – Andžela neturi paslapčių… na, bent jau tokių, kokias įprasta vadinti paslaptimis. Bet jos gyvenimas buvo… margas.

– Pradėk nuo pradžių, – pasiūliau. – O aš klausysiuos ir netrukdysiu tau pasakoti.

Paaiškėjo, kad klausytis ir netrukdyti jai pasakoti – ne tokia jau lengva užduotis. Eliza tikriausiai buvo neprilygstama klausytoja, bet ne pasakotoja, šiaip ar taip, jai taip dažnai tekdavo klausytis… Jos pačios pasakojimas išėjo su pertrūkiais ir su pasikartojimais, jausmingas ir nerišlus, bet aš žinojau, kad privalau sutelkti kantrybę, o kur jos sukrapštyti – mano paties bėda.

Šiaip ar taip, bendrą paveikslą susidariau gana aiškų. Tik štai jis nieko nepaaiškino.

Andžela šiame gyvenime išlipo iš pačios juodžiausios duobės – ir padarė tai savomis jėgomis. Jai nepadėjo niekas, na, nepadėjo – dar švelniai pasakyta. Andželos tėvas paliko motiną, kai Andžela dar nebuvo gimusi. Regis, tą pačią dieną motina būtų mielai pametusi Andželą, bet to padaryti nebuvo įmanoma, teko palaukti, kol ji gims. Andžela – vardą ji gavo iš motinos, kuri tik tiek ir sugebėjo jai duoti, drauge su vardo pasirinkimą lėmusia ironija. Ir dar panieka visai vyriškai giminei. Šiaip ar taip, motinos Andžela nebeprisiminė, ieškoti niekada nebandė, niekad nematė ir jokių dokumentų, kurie jai nė trupučio nerūpėjo. Vaikystėje Andžela buvo blaškoma iš vaikų namų pas globėjus ir atgal, artimai pažino skurdą, badą, smūgius. Sulaukusi trylikos sugebėjo taip dingti iš visų valdiškų namų akiračio, kad niekas jos neberado. Gal nelabai ir ieškojo. Gal visi lengviau atsiduso atsikratę nepakenčiamos paauglės. Ką gali žinoti. Ar maža dingusių vaikų.

Kažkur pakeliui Andžela ir susidūrė su Eliza – panašaus likimo bendraamže, sprukusia iš namų, kai girtas tėvas užsimanė jos meilės, ir nė nenutuokiančia, ką daryti toliau. Andžela tuo metu jau labai gerai žinojo, kad visi vyrai – šūdžiai. Netruko paaiškėti, kad Andželai Eliza – tikras grobis: dabar Andžela turėjo kuo rūpintis ir ką globoti, saugoti, kad neperšlaptų kojų ir kad nebūtų nužudyta. Elizai Andžela irgi buvo lyg dangaus siųsta: dabar turėjo į ką atsiremti, kuo sekti, kam leistis išgelbėjama.

– Visko juk neišpasakosiu, – tarė Eliza. – O tau ir nebus įdomu. Kaip misdavome kavinių atliekomis, kaip sprukdavome nesusimokėjusios, kaip nusišypsojus sėkmei pernakvodavome kokiame studentų bendrabutyje, o kartą kitą – net ir viešbutyje… Daug visko buvo… visur… buvome labai užsiėmusios – kad išgyventume…

Joms daugybę kartų teko bėgti nuo vyrų, kurių globa pasinaudodavo, o atsilyginti už paslaugas nepageidaudavo. Dažniausiai vyrai likdavo nenukentėję, bet ne visada. Būdavo kur kas blogiau, jei tekdavo nuo to paties vyro bėgti antrąkart. Bet Andžela visada išlipdavo sausa iš balos. O tai reiškė, kad išlipdavo ir Eliza. Andžela būtų veikiau prikišusi kailį pati nei pametusi globotinę likimo valiai.

Bet tai buvo tik ilgo kelio pradžia.

Andžela gerai suprato, kad abi su Eliza – kaip ir daugybė kitų į gyvenimo patvorį nublokštų vaikų – yra duobėj, net pačiam jos dugne. Ji niekad nesvajojo kada nors tapsianti turtinga ir įtakinga. Svajoti buvo svetima pačiai jos prigimčiai. Ji tvirtai žinojo kada nors tapsianti turtinga ir galinga – ir kryptingai siekė tikslo. Kabinosi į gyvenimą dantimis ir nagais, visais įmanomais būdais, išskyrus santuoką. Kūrė sunkiai įgyvendinamus planus ir visada juos įgyvendindavo. Niekad nenusimindavo dėl kokios nesėkmės, visada atsitiesdavo, visada bandydavo iš naujo. Meluodavo kaip tikra profesionalė, bet niekad nepataikaudavo, niekad nesižemindavo. Nevengdavo muštynių, nei kumščiais, nei liežuviu, ir retai pralaimėdavo. Bet prireikus gebėjo bet kam bet ką įrodyti, įtikinti, išsisukti. Iš išstypusios paauglės išaugusi į pritrenkiančio grožio moterį, ji dirbo vyriškus darbus, berniokiškai kirposi vešlius juodus plaukus ir net užsiropštusi į viso geležinkelio depo viršininko postą nevengė susitepti rankų. Eliza visąlaik buvo šalia: pagalbininkė, sekretorė, virėja, Siamo dvynė – ištikimas ginklanešys visam gyvenimui.

Andžela buvo apdovanota nežmoniška jėga, bet veikiau griaunančia nei kuriančia. Uraganas, kuris plėšia stogus, o ne suka malūno sparnus. Aukšta, juodaplaukė, tamsiomis pašaipiomis akimis, ilgoka nosimi su kuprele, kokios bet kuri kita mergina drovėtųsi, bet Andžela žinojo, kokia įdomi jos nosis ir kaip jai tinka.

Eliza garbino ją besąlygiškai. Andžela jai buvo daugiau nei būdas išgyventi, daugiau nei gyvenimo būdas… Andžela ją, ko gero, iš tikrųjų mylėjo, o šito Eliza kaip gyva nebuvo patyrusi.

Atėjo tokia diena, kai Andželai pakyrėjo traukiniai, ji užsimanė tapti kino žvaigžde. Tad spjovė į darbą, tiesiai iš geležinkelio stoties miesto autobusu nuvažiavo į kino studiją ir tapo žvaigžde. Bent jau taip skelbė Andželos legenda.

Čia Eliza bene pirmąsyk nusijuokė.

– Ne visai taip… bet panašiai.

Andžela išbandė vieną sritį, priklausančią vyrams. Norėjo išsiaiškinti, ar sugebės užsiropšti į patį viršų, pakeliui vyrus pralenkdama – arba sutrypdama. Įsitikino: taip. Bet kino aktorės šlovė į jos planus neįsiveržė staigiai – buvo seniai. Iš darbo ji neišmovė per vieną dieną, nieko nepametė likimo valiai. Visi žinojo, kad Andžela nepakeičiama, bet ji bent jau paliko visus reikalus sutvarkytus, jos įpėdiniui reikėjo tik tęsti pradėtus darbus. Žygis į kino studiją taip pat nebuvo visiška improvizacija. Andžela seniai ieškojo pažinčių, šniukštinėjo, kas ką ruošiasi statyti, aiškinosi, ar kur nors nesimėto kaip tik jai tinkamas vaidmuo, pradžiai – gal net nelabai didelis. O kai toks pasipainiojo akiratyje, visa kita buvo technikos klausimas. Bet tai dar anaiptol nereiškė, kad Andželai užteko nuvažiuoti į studiją jo pasiimti. Tik kam tai įdomu? Legenda turi būti… legendiška.

Šiaip ar taip, Andželos pasirodymas ekrane prilygo supernovos sprogimui. Įspūdinga, nepažabojama, neprilygstamo grožio – jai negailėta skambių epitetų. Ne blondinė, ne nesitvardanti isterikė, ne kvaišelė, kuriai pasisekė, – nieko panašaus jai niekas ir nebandė prikabinti. Andžela buvo… Andžela, jai netiko kategorijos, ji pati buvo kategorija. Dabar ji, regis, turėjo viską: pinigų ir prabangius namus, pulką gerbėjų – ir užgriuvusios šlovės naštą. Ekranuose ir žurnalų viršeliuose spindėjo jos nenusakomas, pašaipiai tironiškas grožis.

O svarbiausia – nors turbūt visiems, įskaitant ją pačią, tai atrodė savaime suprantama – ji tebeturėjo Elizą. Atsitempė ją iš paskos į kino studiją – ne tam, kad padarytų žvaigžde, su tokia užduotimi, ko gero, nebūtų susidorojusi net Andžela. Tam, kad turėtų patikimą apsauginį sluoksnį. Jai buvo nusišvilpt į apkerėtus vyrus: partnerius, žiūrovus, personažus. Bet jie buvo tokia jėga, su kuria negalėjai visiškai nesiskaityti. Tad Elizai ir kliuvo priedermė juos nukenksminti.

Sumaigiau nebaigtą rūkyti cigaretę. Žvelgiau į švelnų Elizos veidelį, į šviesias akis po bespalviais antakiais. Ir nejučia šmėstelėjo mintis: ar tik ši tyli, kantri mergina nebus nukalta iš dar tvirtesnės geležies nei Andžela? Juk ji nuveikdavo iš tiesų milžinišką, nevertinamą, neapmokamą darbą. Kaip tik jos gležnus pečius užgriūdavo Andželos paniekintųjų sielvartas… apmaudas… galbūt pyktis. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad sulaukdavo ne tik maldavimų, bet ir grasinimų…

– Turbūt žinai: mes visai baigiame filmuoti, – netikėtai tarė Eliza. – Liko vos kelios dienos…

Šito nežinojau, bet ir nesupratau, kodėl tai turėtų būti svarbu. Baigiamas dar vienas filmas… tai kas? Bus kitas. Ir dar kitas…

Elizos akys skvarbė mano veidą. Nesupratau jos žvilgsnio: lyg ir tyrinėjančio, lyg ir maldaujančio. Nutariau verčiau palaukti, ką dar pridurs pati.

– Tu ir tikrai kitoks negu visi čia buvę iki šiol, Henrikai, – galiausiai vėl prašneko ji. – Ar bent numanai, į kokią bėdą galėtum mane įstumti išgirdęs tai, ką tuojau pasakysiu?

– Jei nenori – nesakyk, – tariau netikėtai pats sau. – Nenumanau, kokių dar galėčiau pasiūlyti tau garantijų.

Eliza žvelgė į mane, dabar jau gailiai.

– Norėjai Andželos paslapčių… Tai kad neturi ji tų paslapčių. O štai planais nesidalija, su niekuo, taip pat ir su manim. Kai sužinau aš, sužino ir visi kiti, ir viskas jau būna padaryta. Ji niekad su manim nesitaria. O su kuo pasitarti man? Kartais taip norėtųsi… kad kas išklausytų ir mano nuomonę, bent išgirstų, jei ir nepasinaudotų…

Dabar jau suklusau. Šiuolaikinio demono pavergta būtybė, ištikimas šuo, nuosavybė, daiktas… vis dėlto paieškojus joje galima aptikti ir lašą pagiežos… Tikriausiai, nė pats to nesuvokdamas, kaip tik šito ir tikėjausi.

Matyt, ji kažką pastebėjo mano veide.

– Tu nemanyk… – prasižiojo.

– Ko?

– Nemanyk, kad Andžela – kokia pabaisa, – regis, ji pasakė ne tai, ką ketino sakyti. – Ir nemanyk… nemanyk, kad ji laiminga. Tiesiog… ne taip lengva būti Andžela. Kitiems būti savimi paprasčiau. Nori dar kavos?

– Tu nepaprastai geros širdies, Eliza, – pasakiau tiesdamas puodelį. – Žinai tai?

Ji šyptelėjo.

– Beveik kiekvienas, sėdėjęs čia, yra tai pasakęs… Tik kas iš to.

Tik dabar pagalvojau, kad iš viso to sėdėjusiųjų čia pulko kas nors galėjo patikti ir pačiai Elizai. Bet argi kam rūpi Elizos jausmai? O kaip reikėtų pasakyti Andželai, kad širdis veržiasi pas kokį nors vaikiną? Kaip reikėtų ištverti Andželos panieką? Apie jos netektį sunku net pagalvoti.

Eliza įsipylė kavos ir sau, atsisėdo, gurkštelėjo, įbedė žvilgsnį tiesiai man į akis ir vėl prašneko:

– Pasaulis priklauso vyrams. Na… beveik. Geležinkelis priklauso vyrams. Kinas priklauso vyrams. O tai, kas priklauso vyrams, pirmų pirmiausia turi priklausyti Andželai… vyrams užteks ir to, kas liks. Bet… niekada nemaniau, kad Andželą domina režisūra… ar kuri kita sritis, tradiciškai priklausanti vyrams. Pagaliau kino žvaigžde gali tapti ir netapusi aktore, o režisieriai, operatoriai… juk jie turi… mokytis?

Nieko nesupratau, ką ji čia šneka. Galiu patikėti, kad Andžela – visai niekam tikusi aktorė, bet kam tai rūpi? Minios vis tiek plaukia į ją pasižiūrėti…

Regis, Eliza pati susigaudė, kad aš nesuprantu.

– Kaip jau sakiau, visai baigiame filmą, – pradėjo ji iš naujo. – Iki šiol, būdavo… na, baigiam vieną, peršokam į kitą, ji jau turėdavo bent kelias sutartis metams į priekį. Dabar…

– Dabar?.. – jau pasidarė įdomu.

– Nori tikėk, nori – ne, bet ji pasistengė nieko neįžeisti. Jau kuris laikas visus jai siunčiamus scenarijus mandagiai grąžina atgal neskaitytus. Aš nežinau, ką tai reiškia. Tai yra… galbūt žinau, tik nenoriu žinoti. Jei ji pabandė… įsitikino, kad gali… o kas, jeigu jai nusibodo?

– Vadinasi, imsis ko nors kito, – leptelėjau nepagalvojęs.

Eliza žiūrėjo į mane netikėdama savo akimis.

– Kaip tu gali šitaip ramiai tai sakyti?.. – Ji atsiduso. – Aš taip pavargau… nebenoriu jokių permainų. Jau verčiau guosti čia visus belaimius nei…

– Belaimių aplink Andželą bus visada, – pasakiau aš. – Jų nebūtinai turi būti aplink tave. Galbūt dėl tavęs nieko neištiks beprotybės priepuolis, bet tu esi tas uostas, apie kurį svajoja audroj paklydęs laivas…

– Nekalbėk man tokių dalykų, Henrikai.

Jos akyse šmėkštelėjo išgąstis… o gal ir nuoskauda. Tau išties metas ištrūkti į laisvę, mergyt, galvojau eidamas namo. Juk nesi jos vergė, tiktai pačiai reikėtų tai suprasti. Ji negali uždrausti tau pamilti, o tu neturėtum paisyti jos paniekos. Manai, esi jai skolinga? Ar kada pagalvojai, kiek ji skolinga tau?

Bet vos įžengusį į namus mane pasitiko ant sienos kabantis didelis Andželos portretas, ir iškart supratau, kad, būdamas atokiau nuo jos, gali galvoti ką tik nori, bet išsaugoti blaivų protą jos akivaizdoje – jau visai kas kita. Po šimts, ji visus paverčia savo vergais. Lyg ir be jokių pastangų. Lyg beveik netyčia. Gal jai tiesiog nesiseka sutikti savęs verto varžovo?

Nuo sienos į mane žvelgė juodaakė gražuolė tamsiai žalio šilko suknia. Ir mintys galvoje išsyk ėmė jauktis. Vargšė Eliza. Šiltas jaukus uostas… ramybė… tyla… kapinės vidurvasarį.

Ar kam nors skirta užkariauti tą karalienę žaliu apdaru? Ar kas nors visame pasaulyje gali priversti ją atsiklaupti?

Ilgai neįstengiau atplėšti žvilgsnio nuo portreto, ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo aštriau jutau jos vienatvę, turbūt baisiausią iš visų įmanomų, – tikrą valdovo vienatvę…

Praėjo pora savaičių, ir Andžela, surengusi spaudos konferenciją, viešai pranešė, kad ką tik užbaigtas filmas – jai paskutinis, kad ji pasitraukianti iš kino ir veikiausiai niekada nebegrįšianti.

Lyg ir buvau perspėtas iš anksto… ir vis tiek žinia trenkė kaip perkūnija iš giedro dangaus. Pasijutau tiesiog… apviltas. Nesiimu spėlioti, kokie jausmai apniko jos gerbėjus. Girdėjau kalbų, kad Andželos pareiškimas – tik gudriai sumanyta nelabai vykusio naujausio filmo reklama. Bet aš neabejojau Elizos žodžiais, ir tai nebuvo reklama.

Norėjau jai paskambinti, bet nežinojau, ką sakyti. Kamantinėti, kas bus toliau, – nelabai gražu. Galbūt Eliza ir pati dar nežino. Be to, ji šiaip ar taip veikiausiai nespėja kilnoti ragelio… arba išvis nekelia.

Bet po kelių dienų ji paskambino pati.

– Henrikai… – ištarė. – Aš dar neišsikrausčiau iš savo kambarėlio kino studijoje. Gal galėtum užeiti?.. Skubiai.

Jos balsas taip virpėjo, kad vos supratau, ką sako. Kas galėjo atsitikti?

Kai įėjau, Eliza net nepakilo manęs pasitikti. Atrodė tokia priblokšta, kad dabar jau aš pasiūliau jai cigaretę. Ji paėmė ir, matyt, nutarė, kad naujieną geriausia iškloti be jokių įžangų:

– Andžela nutarė įkopti į Ararato kalną.

Aš sureagavau būtent taip, kaip ir reaguojama į tokias žinias:

– Ką?

– Andžela nori įkopti į Ararato kalną, – pakartojo Eliza.

Nenorėjau jos užgauti, bet sutramdyti juoką buvo ne taip lengva.

– Araratas, – sušvogždžiau tvardydamasis. – Kodėl ne Everestas?

– Sako, būtent ten Nojaus laivas užplaukė ant seklumos, tad galbūt liko kokių pėdsakų…

Patylėjau valandėlę. Aprimau. Susitvardžiau.

– Tokia užmačia – absurdiška net Andželai, Eliza. Norint kopti į kalnus reikia šio to daugiau nei vien užsimanyti. Reikia specialaus leidimo… vizos… vedlio… ką ir sakyti apie fizinį pasirengimą…

– Ką tu kalbi, Henrikai, – sumurmėjo Eliza. – Žmonės kopia į kalnus. Tai nėra neįmanoma. Juo labiau Andželai.

Prisiminiau kažkur girdėjęs sparnuotą Andželos frazę: „Jei vietoj to nupiepėlio Kaligulos būčiau buvusi aš, Mėnulį jau turėčiau savo rankose!“ Nenumanau, ar ji tikrai yra taip sakiusi, ar kas nors sugalvojo. Bet jeigu sugalvojo – gana taikliai.

Tik štai Mėnulio jai, ko gero, nereikia… Jai reikia pamatyti, kas ten, Ararato viršūnėj…

Ko gero, uždelsiau. Eliza sukaupė drąsą, prasižiojo ir tėškė:

– Henrikai, norėčiau, kad ir tu koptum su mumis.

Dabar jau neištvėriau neprapliupęs juoktis.

– Man rodos, turiu geresnį pasiūlymą: gal norėtum ir tu nekopti drauge su manim ir visais kitais, kurie nekops?

Eliza papurtė galvą. Rodos, mano juokeliams neturėjo ūpo.

– Tu kitoks negu visi kiti, kurie veržėsi pas Andželą ir kuriuos man teko guosti. Todėl tave kviečiu asmeniškai. Todėl tavęs prašau: prisidėk prie mūsų. Visi kiti man nerūpi.

– Kokie „visi kiti“? – sunerimau aš.

Eliza liūdnai šyptelėjo.

– Dar niekas nežino. Prieš gerą valandą nežinojau ir aš. Bet netrukus visi sužinos. Šitą turiu pakabinti ant savo kambario durų… – ji padavė man popieriaus lapą, – o šitą tiesiog laikyti ant stalo. – Ji atsiduso. – Gali net neskaityti. Skelbimą ji suformulavo gana mandagiai. Pranešdama apie sumanymą man, nebuvo tokia mandagi…

Puikiausiai galėjau tai įsivaizduoti. Kažin kiek zuikių vienu šūviu – Andželai išties turėjo patikti toks sumanymas. Vienas iš zuikių – visi tie apsiseilėję vyrai pasmėlusiomis akimis. Nagi, bičiuliai, pažiūrėsime, ar daugelis iš jūsų su kiaušiais.

Eliza šyptelėjo.

– Maždaug taip, tik šiek tiek sūriau. Andžela iš tiesų smaginosi nesirinkdama žodžių. Ei, visi tie, kurie veržiatės pas mane, o paskui raudate Elizos glėbyje, – ko jūs iš tiesų norite? – meiliai šypsodamasi kreipėsi į įsivaizduojamą publiką. Tik pasidulkinti? Ar mane vesti? Gal jūs norite su manim gyventi? O gal draugauti? O jeigu paprašyčiau dėl manęs atlikti žygdarbį – sutiktumėt? O jei pakviesčiau į žygį ne dėl manęs, o su manim? Ne žygdarbių atlikti – tik įkopti į kalną. Jokių drakonų pakeliui, tik – galbūt – nelabai sąžiningi žmonės ir – neabejotinai – nedraugiškos gamtos jėgos. Nagi? Rikiuokitės į eilę, nesipeškit! Priimsiu visus!

Eliza ištiesė man antrąjį popieriaus lapą. „Visus norinčius kopti su manim į Ararato kalną prašome užsirašyti čia. Visi užsirašiusieji per savaitę galės keliauti kartu, po savaitės nauji nariai nebepriimami. Užrašykite tik savo vardą, kontaktinius duomenis palikite Elizai.“

– Visi norintys… – vyptelėjau aš. – O ką ji darys su visais nupiepėliais, girtuokliais, širdininkais ir šiaip trenktais? – Dievaži, tarp karščiausių Andželos gerbėjų tokių tikrai nestigo.

– Turbūt pastebėjai: vaikų, kaip, beje, ir moterų, ji nekviečia, – atsakė Eliza. – O suaugę vyrai turėtų sugebėti už save atsakyti. Jeigu nesugeba – jų pačių bėda, ar ne? – Ji dėbtelėjo į skelbimą, kurį, ko gero, išeidamas pats ir pakabinsiu ant išorinės durų pusės. – Žygis suplanuotas po šešių mėnesių. Andžela apsiima sutvarkyti visus formalumus, dokumentus, leidimus ir panašiai. Treniruotėmis, brangieji, galite pasirūpinti ir patys. Patys susižinoti, kokios įrangos reikia, patys galite nueiti ir pas daktarą pasiklausti, ar nekrisite negyvi, vos išvydę kalną. Tokia jos pozicija.

Ką gi – aš bent jau sportinę formą palaikau visada ir gydytojų nebijau… Šitaip mano vardas sąraše atsirado pats pirmas. Būgštavau, kad gali likti vienintelis… ir to paties slapčia vyliausi.

Pakeliui į namus gerokai aprimau. Suvokiau, kokia iš esmės ydinga visa užmačia. Taip, žinoma, žmonės kopia į kalnus… bet ne šitaip. Baigsis tuo, kad Andžela privers mus pasijusti paskutiniais liurbiais… bet galų gale kelionė neįvyks.

Tačiau vos peržengus namų slenkstį nuo sienos į mane pažvelgė žaliarūbė deivė, ir supratau: žygis į kalnus įvyks, ir aš jame dalyvausiu.

 

●

 

Po pusmečio oro uoste mūsų susirinko šešiasdešimt keturi. Dvi moterys ir šešiasdešimt du vyrai – iš beveik trijų šimtų užsirašiusiųjų. Kažin, šmėstelėjo mintis, ar daugelis pasprukusių bent pranešė apsigalvoję, ar patyliukais nėrė į krūmus?

Andžela neparodė nei nusivylimo, nei nuostabos. Nors gal ir nusivylė, kad būrys toks aptirpęs. O gal nustebo, kad pasiryžusiųjų keliauti vis dėlto liko tiek daug? Skristi šiaip ar taip turėjome užsakomuoju reisu, tikslus keleivių skaičius nebuvo labai svarbus. Panorėjusi Andžela galėjo skristi ir viena… su Eliza… su manim. Truputį nustebau pagalvojęs, kad ji tikriausiai neturi piloto licencijos. Gal bus kitas etapas?

Per visą skrydį Andžela nepratarė nė penkių žodžių. Sėdėjo prie lango ir žvelgė į erdvę. Viena. Niekas iš jos gerbėjų – palydovų? bendražygių? kas mes išvis tokie jai? – nesėdo šalia. Manytum – vieta šalia Andželos turėjo būti ypatinga… skirta kam nors ypatingam. Matyt, nė vienas nesijautė toks ypatingas. O gal baiminosi nežinosiąs, ką sakyti (turbūt ir nežinotų). O gal baiminosi, kad ji neatsakys (turbūt kaip tik taip ir atsitiktų). O gal baiminosi užimsiąs Elizos vietą. Ką aš žinau. Pati Eliza blaškėsi po lėktuvą. Vis bėgdavo į galą paverkti. Paskui grįždavo suėmusi save į nagą, paraudusiomis akimis, bet netrukus vėl dingdavo. Dabar jai pačiai reikėjo paguodos, bet nė vienam iš šešiasdešimt dviejų vyrų tokia mintis neatėjo į galvą. Tiesa, vienam atėjo. Man. Bet ne iš karto.

Vos pakilus į kreiserinį aukštį, kai mums leido atsisegti saugos diržus ir pasiūlė kavos, šešiasdešimt du vyrai sušurmuliavo, ėmė kalbėtis tarpusavyje, pokštauti – matyt, kad nejustų įtampos. Šešiasdešimt vienas. Aš tylėjau. Stebėjau Andželą – pasistengiau atsisėsti taip, kad gerai ją matyčiau. Ir staiga supratau, kad tik dėl jos esu čia, šiame lėktuve. Nesvarbu, kad Elizos paprašytas. Aš čia – tiktai dėl Andželos, dėl to blyškaus marmurinio veido ir tamsių skvarbių akių, dėl tos moters, kuri žvelgia pro langą į slenkantį apačioje jai priklausantį pasaulį. Ir kodėl mes nesusitikome prieš gerą dešimtį metų, kai tu buvai tik valkataujanti paauglė, drąsi ir savarankiška, bet dar nepatyrusi, kad šiame pasaulyje – viskas tavo, užtenka panorėti? Gal vis dėlto buvo tokių akimirkų, kai slapčia ilgėjaisi švelnumo, galbūt laiku ištartas žodis būtų tave atšildęs ir kartu ištirpdęs tavo jėgą?

Žiūrėjau į ją ir jutau, kaip pamažu ima jauktis protas, kaip šita moteris vien pačiu savo buvimu užvaldo tiek smegenis, tiek širdį. Sutelkęs ryžtą ir jėgas, nukreipiau žvilgsnį į šalį. Aš negaliu padėti Andželai. Turbūt niekas negali. Ir užvis mažiausiai – šešiasdešimt dviejų nupiepėlių svita, liurbių, kuriuos ji niekina, ir visai pelnytai.

Vis dėlto kai kam galbūt dar galiu padėti. Kai ką galbūt netgi galėčiau padaryti laimingą. Staiga man dingtelėjo, kad Andžela net nesugebėtų būti laiminga. Jos smegenyse net nėra jungties „laimės“ sąvokai suvokti.

Nuslinkau į lėktuvo galą. Elizą suradau įsispraudusią į kamputį prie tualeto. Net nebūčiau pamanęs, kad ten įmanoma sutilpti. Eliza kiūtojo užsidengusi veidą rankomis ir, matyt, stengėsi garsiai nekūkčioti, bet ašaros sruvo pro pirštus.

– Eliza… – sukuždėjau atsitūpęs prie jos.

Ji krūptelėjo.

– Eliza… neverk.

Jos pirštai susigniaužė į kumščius, bet tik tam, kad dar stipriau užspaustų akis.

– Nebegaliu… – sukuždėjo vos girdimai. – Man gaila… visų… ir net savęs. Kam visa tai… visa šita užmačia? Juk tai ne šiaip… pasivaikščiojimas… Kas nors gali ir užsimušti… ar susižaloti… ir kas iš to? Kodėl?

– Galbūt kas nors iš jų tikrai nori kopti į kalnus? – tai ištaręs vos nenusikandau liežuvio. Ir ateik tu man tokiai kvailystei į galvą.

– Juk niekam šito nereikia! – kūkčiojo ji. – Kas iš to bus? Ko jie visi iš tikrųjų nori? Ko tikisi? Gauti Andželą? Kaip prizą? Juk ji niekam nieko nežadėjo! Visa tai tik… tik…

Iš ten, kur tupėjau už galinės sėdynės, Andželos nemačiau, bet neabejojau: tebesėdi priekyje tokia pat rami, šalta ir nepasiekiama kaip ta viršūnė. Klausimai „kas iš to“ ir „kodėl“ jai nekilo, o jei kam kilo – ne jos bėdos. Ji įsigeidė – ar tai ne pakankamai svari priežastis?

Ir nė vieno juk nesitempia jėga… – pagalvojau. Visi – savanoriai. Įskaitant net Elizą. Netgi Eliza panorėjusi būtų galėjusi pasilikti namie. Bet nebūtų galėjusi. Mane apėmė bejėgiškas, beviltiškas įsiūtis.

– Eliza… na neverk, neverk. Tikiu, mes laimingai sugrįšim. Galbūt kas nors dar sukliudys kopti į tą kalną… o gal ir užkopsim, kas žino. Šiaip ar taip, jei laimingai sugrįšim… kai sugrįšim, aš tave išvaduosiu. Mudu susituoksim ir išvažiuosim kur nors toli toli, kur visą ligšiolinį gyvenimą galėsi prisiminti tik kaip etapą, kurį turėjai įveikti… ir įveikei.

Ji giliai įkvėpė ir sustingo. Nekvėpavo gerą pusę minutės, nekrustelėjo. Paskui iškvėpė, patraukė rankas nuo veido ir atsimerkė.

– Tikrai?

Prieš kokias dešimt minučių man net tokia mintis nebuvo atėjusi į galvą. Bet staiga suvokiau, kad kalbėjau visai rimtai. Galbūt aš vienintelis – o gal mudu – išties turėjome tikslą leistis į šitą kelionę.

– Taip.

Ji stvėrė mane už rankos, taip įnirtingai, kad tupėdamas siaurame tarpe vos negriuvau atbulas.

– Tuomet… – karštligiškai sukuždėjo ji, – tuomet viską galime išspręsti daug paprasčiau. Oro uoste bus daugybė žmonių… kai tik pereisime pasienio kontrolę, juk galime nemačiomis išnykti… Mūsų vizos galioja dvi savaites, aš turiu šiek tiek pinigų… Galėtume paatostogauti kur nors… prie jūros… o paskui grįžtume kitu lėktuvu…

– Galėtum palikti Andželą? – paklausiau. – Dabar?

– Galėčiau, – tvirtai atsakė ji. – Jei tik turėčiau į ką atsiremti.

Kelias sekundes žvelgiau į ją.

– Tai būtų išdavystė, Eliza, – tariau. – O aš nenorėčiau, kad išdavystė būtų mūsų laimės kertinis akmuo. Ne, brangioji, mes turime įkopti į tą viršūnę, tik tada išsivaduosime. Visąlaik būsime kartu ir mums pavyks. Niekas nebegalės stoti mums skersai kelią: nei Andžela, nei viršūnė, nei dar kas nors. Sutinki?

– Jeigu tu taip sakai…

– Pakentėk dar truputytį, brangioji. Tik truputį.

Nusileidome nuostabiai sklandžiai, nė vienas neužkliuvome ir muitinėje – stebuklai neregėti. Net ir man neatėjo į galvą mintis, kad ilga Andželos ranka siekia ir čia. Išnirome iš oro uosto į svetimais kvapais persisunkusią kaitrą, čia mus paėmė autobusas. Vienas autobusas, o sulipus paaiškėjo – net nelabai pilnas. Mūsų liko dvidešimt aštuoni. Matyt, Elizos mintis ne vienai Elizai atėjo į galvą. Viza galioja dvi savaites, paplūdimiai čia, sako, nuostabūs, o viešbučiuose visada rasi atostogaujančių vienišų alkanų moterų… kartais – net pinigingų. Ar tikrai verta ropštis į kažkokį kalną?

Ar Andžela buvo tai numačiusi? Šito niekada nesužinosiu. Ji nekalbėjo su niekuo, net su Eliza. Vieninteliai, girdėję jos balsą, buvo įvairūs aptarnavimo sričių darbuotojai, bet jiems pokalbiai su Andžela nebuvo koks nors reikšmingas įvykis.

Mudu su Eliza irgi nesišnekėjome. Kartais, vogčiomis, persimesdavome žvilgsniais. Abu galvojome apie ateities planus, abu žinojome, kad ir antrasis galvoja apie tai, bet nepratarėme nė žodžio.

Dar kartą suskaičiavau būrio narius, kai įsikūrėme pirmojoje stovyklavietėje, Ararato kalno šlaite. Buvome jau gana aukštai kalnuose, bet užkopę – dar nelabai aukštai, snieguota viršūnė vis dar bolavo padangėje, o aplinkui buvo vien akmenys, sniego – nė ženklo. Skaičiuoti šįsyk buvo visai nesunku. Septyniolika. Mūsų buvo septyniolika, vienas iš jų – vietinis vedlys, dar du – mudu su Eliza, dar vienas – pati Andžela. Vadinasi, iš visų kitų liko vos trylika. Kur ir kaip dingo tie, kurie dingo, – taip niekad ir nesužinosiu. Tikriausiai net nepradėjo kopti. Tikriausiai nemačiom smuko į kokią užeigą dar papėdėje, gal tebemirksta ten iki šiol, sveikindami save laiku sėkmingai išnešus kailį.

Vyrai sėdėjo aplink kunkuliuojantį ant laužo katiliuką, protarpiais kuris nors mestelėdavo kokį juokelį, bet niekas nesijuokdavo. Vedlys įsitaisė per žingsnį atokiau, supaisysi – meditavo ar nuobodžiavo. Tasai vedlys buvo vienintelė Andželos nesėkmė – ar veikiau vienintelė detalė, kurios Andžela nesugebėjo įveikti. Iš pat pradžių ji kategoriškai atsisakė palydovo. Jai buvo paaiškinta, kad kopti į kalnus be vedlio – labai neatsargu, neapdairu, neprotinga ir taip toliau. Andželai, savaime aišku, tokie argumentai buvo nė motais. Tad šiek tiek vėliau – ir gerokai tyliau – jai buvo paaiškinta, kad kopti į kalnus be vedlio iš tikrųjų labai neapdairu. Mat kalnas maitinąs daugelį vietinių gyventojų. „Lydėti turistų grupes kai kam – vienintelis pragyvenimo šaltinis.“

Matyt, Andželos kerai taip toli nuo namų nebuvo tokie veiksmingi, ir jai teko nusileisti.

Vyliausi, ji nežino, kad aš girdėjau šitą pokalbį. Šiaip ar taip, jokios kitos pašalinės ausys tikriausiai negirdėjo. Negaliu pasakyti, ar Andžela liko labai nusivylusi. Užtat man nuo širdies nusirito akmuo, didumo, ko gero, sulig pačiu kalnu.

Lydėti turistų grupes? Turistų? Grupes? Gal tas kalnas nėra toks užkietėjęs gyvybių rijikas, kaip manė Eliza? Galbūt tikimybė grįžti gyviems ir sveikiems – netgi didesnė, nei jai žadėjau aš?

Bet apie tai neprasitariau niekam – net Elizai. Nepasakė ir Andžela.

Ne iš karto sumojau, kad Andželos nėra prie laužo. Nebuvo ir Elizos, bet žinojau, kur ji – tūno palapinėje. Išlįs užsrėbti viralo – ir vėl smuks atgal. Kur Andžela? Vis dėlto įdėmiau apsidairęs pamačiau ją: sėdėjo ant akmens prie pat laužo šviesos rato ribos, bet vis dėlto už jos. Ją pasiekdavo vos vienas kitas atšvaitas. Tada ir sužioruodavo oranžinės akys. Ką ji galvojo šitaip sėdėdama rankomis apglėbusi kelius, juodus plaukus paslėpusi po gobtuvu, žvelgdama nežinia kur? Užmiršau, kaip pavojinga ilgiau į ją žiūrėti. Nė pats nepajutau, kaip ėmė veikti kerai. Nė pats nepajutau, kaip pakilau ir priėjau prie jos. Nežinau, ar spėjau pagalvoti: Eliza vis tiek nemato. Norėčiau manyti, kad spėjau. Bet turbūt ne.

Kad ir kaip keista, Andžela atplėšė žvilgsnį nuo tolių, pasuko galvą, pažvelgė į mane. Tik kas iš to. Nebuvo jos akyse šilumos, net laužo atšvaitas jose atrodė atvėsęs. Tikslas arti, sakė man jos akys. Tu atsekei paskui mane iki čia. Na ir kas? Dauguma jau išsilakstė. Na ir kas?

– Andžela… – ištariau net nenutuokdamas, koks turėtų būti kitas žodis.

– Kuo tu vardu? – paklausė ji.

Jos balsas. Kur man pasisemti jėgų?

– Henrikas, – pasisakiau. Nejaugi ji nežino net bendražygių vardų? O gal užmiršo tik manąjį? – Andžela… aš važiavau čionai su tavimi įkopti į viršūnę. Ne visai taip. Aš važiavau čionai su tavimi. Tu – mano nepasiekiama viršūnė. Jeigu sutiktum eiti su manim, su manim vienu, kad galėčiau tave saugoti…

Nežinia, ko dar būčiau jai prišnekėjęs. Ji buvo čia, priešais mane: akys iš nuotraukos, tik gyvos laužo atšvaitais, balta ir mėlyna striukė su gobtuvu vietoj žalios suknelės, bet vis tas pats neįtikėtinas, neužvaldomas, kvapą gniaužiantis grožis.

Ji nusišypsojo. Vos vos, lūpų kampučiais. Akys nesišypsojo.

– Ačiū, Henrikai, – ištarė paprastai, tada nuslydo nuo akmens ir nužingsniavo prie laužo.

Kitą rytą mūsų liko vos aštuoni. Kad mūsų būrys sumažėjo – pastebėjau iškart, prireikė valandėlės suvokti, kad taip smarkiai. Liko stovėti ir dvi palapinės, taip pat ir ta, kurioje nakvojau aš. Toli gražu ne iš karto sumojau, kad kai kurie vyrai bendravo tarpusavyje, gal spėjo ir susibičiuliauti. Tik aš vienas buvau atsiskyrėlis… tik aš vienas kopiau į kalną dėl Andželos. Ne, dėl Elizos. Vis dėlto – dėl Andželos. Dėl Andželos… bet dėl Elizos. Dėl to, kad įveikčiau Andželą, dėl to, kad išvaduočiau Elizą…

Žinau, kad pats nė kiek nesiveržiu kopti į tą viršūnę. Bet užkopsiu.

Iš pradžių dar pagalvojau apie tuos, nutrupėjusius. Paskui – jau nebe. Bet iš pradžių dar pagalvojau. Pirmojoje stovyklavietėje pakankamai saugu, jie be vargo pratūnos čia porą dienų, kol sulauks mūsų grįžtančių.

Matyt, tyras kalnų oras paveikė juos blaivinančiai. Nebuvome dar taip aukštai, kad ką nors suriestų kalnų liga, – ir vis dėlto pakankamai, kad daugelis suvoktų, kokie atitrūkę nuo žemės paviršiaus buvo iki šiol. Kam jiems visa šitai? Kaip atsitiko, kad pasidavė šitai aistrai, juk tai tik keistas sportas: pasiekti tai, kas nepasiekiama, ir dar negauti už tai jokio prizo. Galbūt galų gale jis susimąstė, ko iš tikrųjų nori? Andželos? Ką jie veiktų su Andžela? „Aš užkopiau su Andžela į Ararato kalną“? Pasikabini ir nešioji kaip kokį medalį? Turistai… tasai palydovo ištartas žodis įkyriai skambėjo ausyse.

Be vedlio, mūsų liko vos septyni: Andžela ir Eliza, ir keturi vyrai, matyt, dar nespėję kaip reikiant išsiblaivyti. Ir aš. Apniktas nenumaldomos aistros užsiropšti į viršūnę pirmas, tada ištiesti ranką Andželai. Ne kalną aš noriu nugalėti – tai išvis absurdas, kalnai nenugalimi, jie gali nebent įsileisti tave trumpam pasisvečiuoti – jei būsi vertas ir pasiruošęs. Noriu nugalėti Andželą. O nugalėta ji bus nebereikalinga. Tada mudu su Eliza grįšime namo.

Andžela tikriausiai manė kitaip. Vos vieną kartą nužvelgė visus bendražygius. Nieko nepasakė, tik vos įžiūrimas šypsnys nuslydo veidu. Tikriausiai tik dar kartą įsitikino, kad niekas šiam pasauly nėra jos vertas. Eliza net susigūžė nuo to šypsnio, lyg tai ji būtų kalta.

Vakare buvau per daug pavargęs, kad įtarčiau ką nors pikto – netgi tuomet, kai keturi vyrai sulindo į vieną iš dviejų mūsų palapinių, palikdami man garbingą vietą miegoti drauge su Andžela. Ak taip, ir Eliza. Ir dar vedliu. Nebenorėjau nieko, tik kuo geriau pailsėti, kad rytojaus rytą pasitikčiau pasiruošęs viskam, kad ir kas būtų. Jei nesubjurs orai, viršūnę turėtume pasiekti per kokias penkias valandas. Vos pagalvojus apie tai, kažkodėl užgniaužė kvapą.

Jau buvau belendąs į miegmaišį, bet pajutau į delną įslystant Elizos pirštus.

– Henrikai… – kvėptelėjo ji bemaž liesdama lūpomis mano ausį. – Vis dar tiki, kad laimingai sugrįšim namo?

Aš linktelėjau:

– Taip, Eliza.

 

●

 

Rytą pabudęs net pastėrau: palapinėje buvau vienas. Bet rimtai supanikuoti nespėjau – išgirdau balsus. Galbūt kaip tik jie mane ir pažadino. Tiesiog, matyt, miegojau kaip akmuo ir net nepajutau, kaip kiti pabudę išsirangė laukan.

– Tokios kalnų taisyklės, – sakė mūsų vedlys, man kažkodėl pasirodė – nebe pirmą kartą.

Kokios?

– Oras puikus ir iškeliauti galime tuojau pat, – Andžela. – Niekas tau nepranešė apie orų permainas. Tau išvis niekas nieko nepranešė.

– Jeigu bent vienas iš grupės suserga, grįžti tenka visiems, – vėl vedlys. – Tokios kalnų taisyklės. Gal tai ir skamba neteisingai, bet būdamas kalnuose privalai laikytis kalnų taisyklių. Arba būsi nubaustas.

– Kas iš mūsų serga?

– Vienas iš anų vyrų šįryt pasijuto prastai. Aš nežinau jo vardo.

– Ir aš nežinau, – pasakė Andžela.

– Ką?

– Nežinau, kad kas nors būtų susirgęs, – tarė Andžela. – Oras puikus. Tau sumokėta už žygį iki pat viršūnės. Jei kas nors apsigalvojo, gali likti čia.

– Kalnuose reikia laikytis taisyklių. Jei nors vienas nebegali kopti aukštyn…

– Jie pažadėjo tau primokėti, jei iš čia tuojau pat nuvesi juos žemyn? – pertraukė jį Andžela.

Man nė nereikėjo matyti vedlio veido: iš stojusios nejaukios tylos buvo aišku, kad ji atspėjo. O po to išgirdau ją juokiantis, tyliai ir taip pašaipiai, kad net kraujas gyslose sustingo.

– Gerai. Nešdinkitės. Aš kopsiu į viršūnę – jei kas norės, galės kopti drauge, jei ne, užkopsiu ir viena.

– Kalnuose ne vieta užgaidoms! – pasipiktino vedlys. – Kalnų taisyklės…

Rodos, iš kažin kur staiga išniro tikroji Andžela.

– Tai nukelk mane iš čia, bičiuli. O jeigu negali, užsičiaupk ir dink iš akių. Aš einu pusryčiauti, tada kopsiu į viršūnę.

– Palauk… – išgirdau po pauzės, užpildytos tik sušalusių akmenukų gurgždėjimu po kojomis. – Jeigu jau pasilieki čia, pabūk iki rytojaus. Rytoj rytą mano pusbrolis atlydės kitą grupę, galėsi prisijungti. Primokėti nereikės…

Daugiau nieko nebegirdėjau. Gulėjau susirietęs į kamuoliuką miegmaišyje, karštai trokšdamas, kad mane visi tuojau pat užmirštų. Reikia manyti, vedlys jau spėjo pajusti panieką šitai kompanijai mulkių, nežinia ko užsigeidusių ropštis į kalną, nežinia ko panūdusių sukti atgal, kai tikslas ranka pasiekiamas… Tikriausiai šitokiems nesusitupėjėliams kalnuose gresia didžiausias pavojus.

Dabar jau aišku, kodėl tie keturi susimetė į vieną palapinę. Taigi, maištas laive. Nebenorėjau nė vieno jų matyti. O paskui pagalvojau, kad visą dieną – ir visą naktį – teks praleisti tik su Andžela… ir Eliza? Juk Eliza neišduos jos dabar, kai išdavė visut visi? Ar kuri nors bent pastebės, kad manęs nėra tarp žemyn traukiančių vyrų?

Matyt, nepastebėjo. Kai sutelkęs drąsą išlindau iš palapinės, suvokiau likęs vienui vienas. Kvailys aš kvailys. Negi tikrai maniau, kad Andžela lauks rytojaus, kito vedlio, dar ko nors?

Nejaugi Eliza pamanė, kad palikau ją – neišdrįsęs net atsisveikinti?

– Andžela, palaaaaauuu… – žiojausi rėkti, bet laiku suskubau užsičiaupti. Kalnuose niekas nerėkauja. Niekas nerėkauja kalnuose, kvaily. Tokios kalnų taisyklės.

Ką man dabar daryti? Laukti? Ko? Rytojaus? Ir kopti į viršūnę su kita grupe? Man nusispjauti į viršūnę, jei neužkelsiu į ją kojos akimirka anksčiau nei Andžela, viskas neteks prasmės. Kur ji? Kur Eliza? Juk negalėjo labai toli nueiti?

Apsidairiau. Iškeliavusiųjų žemyn nebebuvo matyti. Bet viršuje, ties pačia riba, kur prasidėjo sniegynas, išvydau raudonuojant dėmelę. Eliza. Elizos striukė raudona. Andželos nebuvo matyti, bet jos balta ir mėlyna striukė tikriausiai susiliejo su aplinka. Kaip keista, šmėstelėjo mintis. Eliza – ryški dėmė baltame fone. Andžela – bemaž nematoma. Kaip viskas kartais apsiverčia aukštyn kojom. Šitaip juk negali būti.

Nė pats nežinau, kokie kalnų dievai mane sergėjo, kai paknopstomis puoliau vytis moterų. Maždaug penkios valandos kopti iki viršūnės, galvoje dūzgė mintis. Penkios sunkiausios žygio valandos, paskutinis etapas, kai reikia iš tikrųjų kopti apledijusiais šlaitais. Penkios valandos – su patyrusiu vedliu, rodančiu kelią, su visa įranga, su… Ar Andžela bent pagalvojo apie tai? O gal ji tikisi, jei nepavyks kitaip, užskristi į viršūnę skriste? O kas, jei ji pražudys man Elizą?

Pavijau jas net greičiau, nei tikėjausi. Nebuvo jokio pažymėto tako, kuris vestų į viršūnę. Takus žinojo vedliai… arba reikėjo nuspėti patiems. Ar Andžela ryžtųsi sustoti ir prisipažinti, kad nežino, kur eiti toliau? Net jeigu – tik Elizai? Net jeigu tik sau pačiai? Staiga prisiminiau, kad vedlys pats užsikorė mums ant sprando, Andžela jo paslaugų neprašė. O tai tikriausiai nereiškė, kad ji tokia beatodairiška, jog tik žingsnio trūksta iki pamišimo. Veikiausiai tai reiškė tik tiek, kad ji tikrai gerai pasiruošusi. Vis dėlto be vedlio kopė gerokai lėčiau.

Išvydau ją stovinčią ant siauros atbrailos ir žvelgiančią aukštyn. Eliza – kaip simboliška! – tūnojo ant gerokai platesnės atbrailos tiesiai jai po kojomis. Prisispaudusi prie beveik statmenos apledijusios uolos. Ar ji išdrįstų pasakyti: Andžela, aš negaliu? Nejaugi Andžela vis dar veikia ją stipriau net už panišką baimę?

Buvau tik truputį žemiau už Elizą ir šiek tiek šone, dar kelios minutės – ir būčiau užsiropštęs ant jos atbrailos. Bet Andžela prašneko, ir aš sustojau. Kalbėjo negarsiai, bet aš buvau pakankamai arti, kad girdėčiau kiekvieną žodį.

– Pasakyk, kai atsipūsi, Eliza, – tarė ji. – Kitas atokvėpis negreit. Negalėsim dažnai ilsėtis.

Eliza sulinksėjo. Turbūt jai ir į galvą neatėjo, kad Andžela nemato – būtų per daug pavojinga nuo jos atbrailos dairytis tiesiai žemyn.

– To ir reikėjo tikėtis, – po valandėlės tarė Andžela. – Likau viena. Ir vėl.

– Aš su tavim, – pasakė Eliza, net nemėgindama slėpti nuoskaudos.

– Likom vienos, – pasitaisė Andžela.

– Kaip visada, – atsiliepė Eliza.

Man užgniaužė kvapą. Ar tik nebus ji nejučia dviem žodžiais išsakiusi pačios esmės?

– Dar pirmojoje stovyklavietėje vienas saikstėsi mane saugosiąs nuo visų negandų… jei tik sutikčiau būti su juo, – po valandėlės vėl prašneko Andžela. – Kažin, kur jis dabar?

Čia! – norėjau šūktelėti, tuo pat metu be garso melsdamas, kad tik Eliza nepaklaustų: kuris?

Nepaklausė.

– Kas iš to, jei tave garbina visa minia? – tęsė Andžela nesulaukusi atsakymo. – Mane garbinti būtų kur kas patogiau, jei realiame pasaulyje išvis neegzistuočiau. Būtų taip paprasta, ar ne? Štai ko verti pulkai gerbėjų. Galų gale vis tiek lieki viena.

– Aš su tavim, – pakartojo Eliza.

– Taip, liekam vienos, – vėl pasitaisė Andžela. Bet tuojau tęsė, lyg iškart užmiršusi, ką pasakė: – Visąlaik maniau, kad nėra tokios viršūnės, į kurią neįstengčiau įkopti. Kad nėra nieko, ko panorėjusi negalėčiau gauti. Galbūt. Tik štai ne ką nors gauti man visąlaik reikėjo… kai ko atsikratyti.

– Ko? – paklausė Eliza.

– Vienatvės.

– O aš?

– Norėčiau, kad kas nors eitų šalia… o ne iš paskos, – pasakė Andžela.

Dabar jau nė už ką negaliu išsiduoti, kad girdėjau jų pokalbį. Galbūt kalnai tikrai paveikia žmones? Ar Andžela yra kada kalbėjusi su Eliza šitaip? Iš kur man žinoti?

– O aš jau buvau beveik patikėjusi, kad su vienatve baigta, – netikėtai pareiškė Eliza. – Vienas iš jų žadėjo mane vesti, jei laimingai sugrįšim…

Jei laimingai sugrįšim… staiga sumojau, kad nebesuprantu, ką šitie žodžiai reiškia.

Rodos, nesuprato ir Andžela. Neįtikėtina – galima Elizos išdavystė jai, regis, prasprūdo pro ausis.

– Sugrįšim? – pakartojo ji.

– Na taip. Kai sugrįšim. Namo.

Andžela tylėjo.

– Jei užkopsim… kai užkopsim į viršūnę, – truputį sutrikusi vėl prašneko Eliza, – juk nesėdėsim ten kažin kiek? Kas toliau? Aukščiau kopti nebebus kur, tada leisimės žemyn.

Andžela pavojingai palinko į priekį, kad pažvelgtų į ją.

– Žemyn? Tu tikrai taip manai? Leisimės? Žemyn?

Jos balse suskambėjo tokia neviltis, kad man sustingo kraujas gyslose. Užtat pajudėjau aš pats. Žengiau žingsnį artyn. Dar vieną. Ir dar. Prasisprausiu tarp stačios uolos ir dar statesnės ledo sienos – ir atsidursiu greta Elizos.

– Nuo viršūnės reikės leistis žemyn, – sušnibždėjo Andžela.

– Taip, – pasakė Eliza. – O ką tu manai? Pastovėsim viršūnėje ir tada leisimės atgal… žemyn. Sako, žemyn dar…

Sakinio taip ir nepabaigė. Kalnas atsilošė ir atitrūko nuo Andželos peties. Kol atitrūko ir nuo kojų, ji dar spėjo plačiai išskėsti rankas.

– Andžela!! – suspiegė Eliza užmiršusi, kad nieku gyvu nevalia rėkauti kalnuose. Jutau, kaip jos balsas persmelkia man visą kūną… pasirodė, kad jaučiu ir sniegynų virpėjimą.

– Eliza… Eliza… – pripuoliau kaip tik laiku, kad suskubčiau sugriebti ją, klumpančią, į glėbį.

– Henrikai! – aiktelėjo ji ir įsikniaubė man į krūtinę. – Tu čia… – sumurmėjo vos girdimai. – Vis dėlto tu čia…

Laikiau ją apglėbęs abiem rankomis laukdamas, kol pasaulis nustos svyruoti. Ir žvelgiau į atbrailą, ant kurios dar ką tik stovėjo Andžela. Žinojau, kad nepakaks drąsos ant jos užsiropšti. Juo labiau – pažvelgti žemyn.

Nuostabiai giedrame danguje bolavo artima, nepalytėta viršūnė.