Nesipriešinimo melancholija
Balandžio 2, trečiadienis. 11.30. Žiauriai saulėta. Atėjo į galvą sąvoka „plėvelinis auksas“: labai išploninta aukso plėvelė, kuria viduramžiais aptraukdavo vieną smaltos kubelio, iš kurių būdavo dėstomos mozaikos, šoną. Tad: šiuo metu visi saulės apšviesti objektai, kuriuos matau pro savo langą arba (išėjęs) iš balkono, atrodo aptraukti plėveliniu auksu. Net ir mėlynosios scylės, dvigubu apskritimu juosiančios šviespilkius pernykščius apačioje styrančio didžiulio hortenzijų krūmo stagarus.
Bet manyje, vis dėlto, įsitaisiusi melancholija. Todėl scylių mėlynumas man kur kas artimesnis už plėvelinį auksą. Pajutau, kad ji (melancholija) sklidinai pripildžiusi visą mano vidaus akvariumą nuo pat labo ryto. Nors vakare deklamavausi Jono M. pirmąją iš „Semeniškių idilių“ ir dar pakirdęs be žodžių kartojau ne pačią melancholiškiausią josios eilutę: „apie geltonus miežių, avižų laukus“. Todėl ėmiau dairytis po knygų lentynas melancholiškų bičiulių. Užkliuvau už Austėjos J. knygelės „Mėlynieji malonumai“. Koks puikus pavadinimas. Ir viršeliai mėlyni! Atsiverčiu bet kurią vietą. Skaitau: „mėlynas garlaivis baloj yra mano tėvas“…
Melancholija… Labai gražus žodis… Ji (ne žodis) lanko mane kiekvieną pavasarį. Vaikystėje ateidavo ne viena: ją atlydėdavo mažakraujystė. Kaip gražiai atrodydavo pro blyškutėlę odą mėlynos rankų ir kojų gyslutės! Cha, mažakraujystė… O gal, man nežinant, pavasariais ji įsėlina manin kasmet? Tad šiemet būtų – aštuoniasdešimt ketvirtas kartas. Skamba visai neblogai: aštuoniasdešimt ketvirtoji mažakraujystė…
Balandžio 3, ketvirtadienis. Skaitau puikų Mishimos apsakymą „The Flower Hat“. Protagonistas sėdi San Fransisko skvere ir stebi saule besilepinančius aplinkinius. Tuomet prisimena, kad vaikystėje turėjo žaislinę sodybą su namu, medžiais ir anglo bei anglės figūrėlėmis. Mėgdavo ją pastatyti saulėje ir žiūrėti, kaip nuo negyvų sodybos objektų krenta ir slenka „gyvi“ šešėliai. Ir štai dabar, pažvelgęs į aplinkinius, staiga išvysta juos sustingusius kaip tos figūrėlės jo vaikystės žaisle. Kalba: „My contentment arose, I was convinced, from the fact that I have confronted the end of the world. The world had ceased right in front of me, and I just happened to have been there at the time!“
Vaikystėje mano namuose buvo skaitoma Sabos karalienės Mikaldos pranašysčių knyga. Matyt, ji ir padarė, kad aš nuo mažumės buvau įsitikinęs, jog savo akimis išvysiu pasaulio pabaigą. Kaip mane galėtų palikti abejingą cituotoji Mishimos apsakymo vieta?
Balandžio 6, sekmadienis. 7.50. Saulėta, bet lauke –2. Iškeliaujanti žiema grįžtelėjo pasižiūrėti į atkeliaujantį pavasarį. O vakar net snigo. Mano mėlynosios scylės apsirengė ne plėvelinio aukso drabužėliais, o smulkiu sniegučiu. Joms, spėju, nebuvo labai malonu. Bet man – be galo patrauklus ir jaudinantis vaizdas. Štai ir puikus pavyzdys, kaip estetinis žvilgsnis skiriasi nuo praktinio. Labai, labai man patinka gėlės su sniegu. Ypač – mėlynosios. Net visai pakenčiamą eilėraštuką kažkada esu parašęs: „Jūsų žvilgsniai, žibuoklės, – ilgi, ilgesingi, ligoniški mėlyni žvilgsniai – / bedžias tiesiai savęsp po baltai nulakuotu blizgiuoju vasario sniegu.“
Balandžio 7, pirmadienis. Vėl saulėtas rytas. Bet naktį buvo –3. Scylės veikiausiai nušalo. Literatūra koreguoja gyvenimą (manąjį – daugybę kartų), bet gyvenimas koreguoja literatūrą. Štai ir dabar. Vietoj Austėjos J. knygelės pavadinimo „Mėlynieji malonumai“ mano galvoje jau žiebiasi šiek tiek romantiškas, šiek tiek saldokas, šiek tiek kičiškas įsivaizduojamo kūrinėlio įvardijimas: „Mėlynųjų scylių mirtis“. O šįryt kaip tyčia dar parašiau į „Goodreads“ apžvalgėlę apie Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“.
Balandžio 9, trečiadienis. Vakar trumpai snigo kruopom. Pati keisčiausia sniego forma. Ne didelės snaigės, ne smulkios, ne miltai. O stambios kruopos. Kadangi sniegą laikau itin minkšta medžiaga, tai man tasai kruopiškumas – tarsi koks oksimoronas: medžiagos (minkšta) ir formos (kieta) prieštara…
Gal todėl šiąnakt sapnavau labai keistą sapną. Vieną iš tų vienkartinių, bet sukrečiančių sapnų, kurie aplanko tik sykį ir daugiau niekada nepasikartoja, tačiau kuriuos paskui atsimeni visą gyvenimą. Tarsi stovėjau kažkokioje labai lygioje švariai apsnigtoje plynėje. Visur lygut lygu, baltut balta ir tuščia, tuščia. O dangus – tirštai mėlynas. Staiga pastebėjau, kad tolėliau sniege dūluoja moters veidas. Einu prie jo. Priėjęs matau, kad akys tamsios, gyvos, žvelgia į tą mėlyną dangų. Plaukai juodi. Kakta balta, bet kitokio baltumo nei sniegas. O skruostai ir lūpos padažyti raudonai. Mane suima didelis gailestis. Lenkiuosi, norėdamas tą veidą pakelti. Tuomet suvokiu, kad jis nėra tikras, kad man tiktai taip pasirodė, kad iš tiesų veidas užpurkštas ar nutapytas ant sniego. Bet vis vien mėginu jį paimti. Tačiau to padaryti, pasirodo, neįmanoma: tiek balto, tiek raudono, tiek juodo sniego miltai vis išbyra man pro pirštus. Pasidaro neapsakomai, neapsakomai liūdna. Atsiduriu tarsi neįsivaizduojamai gilaus liūdesio šulinio dugne…
Balandžio 10, ketvirtadienis. 10.00. Oras drumzlinas: šiurpu, vėjuota, apniukę. Pro langą matau kiemelyje augančios magnolijos pumpurus. Prieš maždaug savaitę jie buvo glotnūs, gražiai įskilę, su jau gerokai prasikalusiais baltais žiedlapiais. Standžiais, sultingais, šilkiniais. Šiandien – jie suskurę, parudavę, susigūžę. Nežinia, kiek juose belikę gyvybės, jie atrodo besyviai, lyg pakąsti mažakraujystės. Taip juos apniokojo galingesnė už juos jėga – minusinės temperatūros naktys ir šiurkščiarankis vėjas. Ką jie, jau mažakraujai, gali padaryti? Absoliučiai nieko. Tik pasiduoti ir žiūrėti, kas bus toliau. Beje, panašiai jaučiuosi ir aš. Galva drumsta. Raidės, į kurias dabar rašydamas žiūriu, – aptrauktos rūko. Maudžia stuburą, raumenis. Traukia viršugalvį. Sunku į ką nors susikoncentruoti. Ką aš darau? Iš visų jėgų likučių stengiuosi pasiduoti. Sutapti su tomis galvos drumzlėmis. Su tuo kūno mausmu. Su sutrauktu viršugalviu. Su regą apsėmusiu rūku. Ir – šis tas išeina. Kur kas sėkmingiau negu aname prieš daug metų sapnuotame sapne, kai iš visų jėgų stengiausi numirti, bet taip ir nenumiriau. Palengvėja, tikrai palengvėja, kai pasiduodi aštuoniasdešimt ketvirtai pavasario mažakraujystei. Nesipriešinimo melancholija…
Balandžio 11, penktadienis. Šį rytą pasaulio dalis, matoma pro mano langą, – pražilusi. Pražilusios pernykščių surfinijų virkščios balkone. Pražilusi eglutė prie kaimyno Antano namo. Pražilusios Mazūrų eglės ir tujos. O suskurdusieji magnolijų pumpurai, gavę po žiupsnį smulkaus sniego, neva ima žydėti. Deja, tai tik makiažas…
Balandžio 14, pirmadienis. 11.10. Užplūdo šiluma. Prasidėjo velykinė savaitė. Bet penktadienis dar tolokai. Tad Evangelijų dar neskaitinėju. Skaitinėju Bradbury „The Martian Chronicles“. Vakar kaip tik perskaičiau „The Silent Towns“. Ir iš karto į galvą atėjo vaikystėje skaitytų karalienės Mikaldos pranašysčių epizodas. Ten pasakojama apie pasaulio pabaigą. Sakoma, kad, jai vykstant, Žemėje bus likę be galo mažai žmonių. Taip mažai, kad žmogus, išvydęs kitą žmogų, ims verkti iš džiaugsmo. Ir štai Bradbury knygos fragmentas. Jame Walteris Grippas eina per apleistą atvykėlių iš Žemės pastatytą Marso miestą, kuriame buvo įsikūrę žmonės. Deja, jie visi išvykę atgal į Žemę, nes ten vyksta atominis karas. Miesto vaizdai – irgi į tą, į karo pusę: „The town was empty. No one moved in it. Lonely lights burned in the stores all day. /…/ The town was dead. Its beds were empty and cold. The only sound was the power hum of electric lines and dynamos, still alive, all by themselves. /…/ In the dark theatres gum under the many seats began to harden with tooth impressions still in it.“ Išgirdęs kažkur skambantį telefoną, Walteris kaip patrakęs puola ton pusėn. Deja, atsiliepti nespėja. Tai pasikartoja dar sykį. Tuomet, paėmęs abonentų knygą, jis ima ilgai ir kantriai pagal abėcėlę skambinti pats. Galiausiai susisiekia su nepažįstama moterimi. Džiaugsmas neapsakomas! Deja, deja… Sutiktu žmogumi tenka nusivilti. Įdomu, ar, vykstant tikrajai pabaigai, bus tokių scenarijų? Manau, turėtų būti…
Balandžio 16, trečiadienis. 9.20. Nors apie pusę šešių rytinis dangaus pakraštys raudonavo, dabar apniukę, lynoja. Maloni permaina po vakarykščio spindesio ir visų plėvelinių auksų. O scylės beprotiškai mėlynuoja toliau, lyg prieš kelias dienas nieko nebūtų nutikę. Magnolija irgi skleidžiasi, bet jos žiedai tikrai nebus tokie, kokie būtų buvę, jei nieko nebūtų buvę…
Sapnavau, kad stovėdamas levituoju virš žemės su kažkokia moterimi. Kaip jaunikis su jaunąja Chagallo paveiksle. Na, šiuo atveju – tai nieko labai nuostabaus. Mat manasis stalo kalendorius šiais metais – su Marco Chagallo reprodukcijomis. Mėgstu šitą tapytoją. Viena priežasčių – kad jis melancholiškas. Tą jo bruožą ir pastebėjau, ir pamėgau labai seniai. Štai 1987 metais, apžiūrinėdamas Ch. parodą Maskvoje ir šį tą užsirašydamas į lapelius (turėjau tokią madą), esu pakeverzojęs: „Liūdnasis gyvulių skerdikas! Liūdnumas kyla iš formų anemijos, glebumo (atrodo, kad iš jų išleista dalis oro), iš kažkokios bedžiaugsmės žmonių ir gyvulių bičiulystės (kokios liūdnos gyvulių akys! gal todėl, kad kai kurie jų bus paskersti?), bet labiausiai – iš šagališkos mėlynos… Neretai ji – sunki, lipni, beviltiška. Ir visuomet – melancholiška.“ Aišku, puikūs ir tie Chagallo paveikslai, kuriuose dominuoja kitos spalvos. O iš šių mane labiausiai žavi „Baltasis nukryžiavimas“. Jo tuomet Maskvoje nebuvo. Šiame kūrinyje kryžius su gelsvu bejėgiu prikalto Jėzaus kūnu keistai svyra erdvėje. Nuo jo į tris puses bėga žmonės. Tik viršuj kairėje grupė personažų žiūri į Jį ir tarytumei rauda… Vienas namas pavaizduotas „aukštyn kojomis“. Matyti du įsiplieskę gaisrai…
Marc Chagall. Baltasis nukryžiavimas. 1938
Vėl braunasi Bradbury „The Martian Chronicles“ (beje, kaip juokingai tai beatrodytų, tačiau šio leidinio viršeliai – sodriai mėlyni su nemaža doze raudono). Priešpaskutinė novelė pavadinimu „There Will Come Soft Rains“ (joje veiksmas vyksta 2026 metų rugpjūtį). Štai ištraukėlė iš josios: „The sun came out from behind the rain. The house stood alone in a city of rubble and ashes. This was the one house left standing. At night the ruined city gave off a radioactive glow which could be seen for miles.“
Poryt – Didysis penktadienis. Skaitysiu, kaip ir kasmet, Evangelijas. Penktadienį – apie Jėzaus kančią. Sekmadienį – apie prisikėlimą. Kaip šiuos įvykius aprašo visi keturi evangelistai. Įdomu, ar bus dar ir kiti metai, kitos Velykos, kitas Prisikėlimas?
