Reabilitacija pramaišiui su rekolekcijomis

 

Vietelė pooperacinei reabilitacijai sanatorijoje atsirado Didįjį penktadienį, reikėjo susitaikyti, kad Velykos be namučių, be svogūnlaiškių ir vaško kvapo; iš vaikystės kaitinamas vaškas ir deginama žvakė kvepėjo vienodai. Bet gal ir reabilitacija bus pramaišiui su rekolekcijomis, jei šią sąvoką vartosiu ir laisviau, literatūriškiau; ir kaip bandymą neprarasti vidinio ritmo, būsenų, atsiliepimų.

Pasiėmiau tris knygas – visas iš Ingos ir Jurgio bibliotekos: Zbigniewo Herberto poezijos rinktinę lietuvių kalba („Trapūs būties uostai“), ką tik Nobeliu pažymėto vengro László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholiją“ (labiausiai dėl pavadinimo, nors su melancholija labiau linkusi susigyventi negu jai priešintis) ir Oksanos Zabužko „Ukrainietiško sekso lauko tyrimus“.

Vengiu pirkti knygas, gyvenu jų fiziniame pertekliuje.

„Priešinimosi melancholija“, iš pradžių pritraukusi netikėtais rakursais, labai smulkiu vaizdų piešiniu, kreipiančiu į kažką kita nei jis pats, sanatorinei tikrovei pasirodė per sunki (ir šriftas per tirštas), teko atidėti. Oksana Zabužko, bauginusi papildomai seksualizuotu viršeliu ir akinamai rožiniais priešlapiais, netikėtai įtraukė, bandžiau netgi apie ją parašyti, pakeliui prisimindama Lesią Ukrainką, dar iš universiteto, iš bendravimo su Birute Baltrušaityte, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Salomėją Nėrį, Birutę Pūkelevičiūtę, Juditą Vaičiūnaitę. Ir Zbigniewas Herbertas vis grąžino prie poezijos, jo ponas Cogito giminiškas Marcelijaus Martinaičio Kukučiui; tos dvi poetinės personos atspindi lenkų ir lietuvių (ypač žemaičių) mentalinius skirtumus, įsispaudusius ir kalboje, ir literatūroje.

Trys knygos – tai jau biblioteka; trys sudaro kolegiją.

Lietuvių literatūra mintyse, atmintyje.

Rekolekcinius literatūros pasvarstymus atliepė „Šiaurės Atėnų“ (2026, balandžio 10) publikacijos apie knygas, jų skaitymą, kaupimą ir bandymus sankrovas mažinti. Tikrai – kodėl taip sunku išmesti knygas? Net ir neišmesti, o tik atsisakyti, net ir žinant, kad gal kažkam dar jų prireiks, kad yra knygynų, kuriuose ir pati esu atsisakytų, o man dar reikalingų knygų radusi. Ir kodėl iš anksto žinau, jei tik kurios atsisakysiu, rytoj arba po kelių dienų jos pasigesiu, tiesiog būtinai reikės, gailėsiuosi, net krimsiuosi. Ir gal tikrai nė kiek ne menkesnis už pašaukimą rašyti yra pašaukimas skaityti; jei dėl kurios priežasties ir neskaitai, tai ramiau, jei žinai, kad turi ką, tik ištiesi ranką ir pasiimsi. Net iš lentynos, kuri laikosi netvarka. Bet laikosi, nesugriūva. Paguodžianti anglų rašytojo Samo Sedgmano mintis, kad „tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos“.

Knygos nuo visiškos nuobodos apsaugančią netvarką man garantuoja.

 

●

 

Ir beprasmybė yra prasmė, nepasirenkama ir neatlyginama.

 

●

 

Esu mačiusi sunumeruotų rekolekcijų sąsiuvinį.

Atrodė mokiniškai, nors jau senyvo žmogaus.

Gal buvusio klieriko, pagalvojau.

 

Pirmoji: ir pirmoji Velykų diena

 

Pirmoji rekolekcija; pagal Zbigniewo Herberto eilėraštį „Pan Cogito a ruch myśli“ („Ponas Cogito ir minties judesys“).

Netvarkingi ir mano minčių spiečiai, lyg kokie sukiniai, ypač naktiniai.

Bet ir iš jų kartais išnyra aiškesni pavidalai – net sakiniai su tašku gale.

Žilvino Norkūno vertimas, palyginti tikslus.

 

           Mintys sukasi galvoje

           taip skamba kasdienis posakis

 

           kasdienis posakis

           pervertina minties judesius

 

           dauguma jų esti nejudrios

           vidury nuobodaus

           pilkų išdžiūvusių medžių

           peizažo

              retkarčiais jos pasiekia

              kliokiančią

              svetimų minčių srovę

              stovi jos krante

              vienakojės

 

              nelyg alkanos gervės

              su liūdesiu prisimenančios išdžiūvusius šaltinius

 

              suka ratus

              ieškodamos grūdo

 

              nevaikštinėja

              nes nėra pas ką užeiti

 

              nevaikštinėja

              nes nėra kur

 

              sėdi ant akmens

              grąžydamos rankas

 

              po žemu

              apsiniaukusiu

              kaukolės

              dangum

 

Rekolekcijos kelias, pasisukęs pagal eilėraščio kryptį. Skausmo ir suvaržyto judėjimo apribotos mintelės menkai tesisuka, darosi nejudrios, nevaikštinėja, nes „nėra kur“, „nėra pas ką“, sėdi ant akmens, jei ir tik atsimenamo ar įsivaizduoto:

 

           pod chmurnym

           niskim

           niebem

           czaszki

 

●

 

Golgota, Kaukolės kalnas.

Prisikėlimo varpai – atrodo, kad iš toli.

Menkai teminantiems viskas toli.

 

Antroji: su Jurgiu Baltrušaičiu

 

Linos Brogaitės-Kažemėkienės balsas: Aleliuja! Zarasų, Dusetų krašto kultūros skleidėjos, organizatorės, sutartinių giedotojos. Ir Velykos, ir pranešimas, kad perskaičiusi „Toks paprastas“, radusi ir savo dabartiniam gyvenimui svarbių minčių. Atsidūstu.

Lino Brogos, Jurgio Baltrušaičio poezijos vertėjo, jo mąstymo skleidėjo, dukterėčia, su vyru Gintautu jiedu atstatė, atkūrė Pačiaunę, Lino gimtinę, joje ir gyvena. Prisiėmė vidinę pareigą rūpintis Lino Brogos dvasiniu paveldu, kuris vis plečiasi, aprėpdamas ir Romaną Dambrauskaitę-Brogienę, ir Dusetų padangę. Pačiaunė (ant Čiauno kranto) ne kokia vasarų sodyba, o namai. Klausausi Linos ir matau to gražaus aukštaičių krašto Velykų rytą, žvarboką, bet saulėtą. Aukštus medžius, ramų ežerą. Eiklioms kojoms kelias nuo Bileišių iki Pačiaunės nueinamas (vis apie kojas sukasi mintelės). Bet ir apie Jurgį Baltrušaitį. Dar mano disertacinio kelio (ir mūsų dalykinės, literatūrinės pažinties) pradžioje Linas Broga paklausė, kas iš lietuviškos Baltrušaičio lyrikos man patinka. Atsakiau, kad gal „Nemigas“, ir lyg ką sau užsibrėžiau, kad vis daugiau bus tų naktovidžio bylų:

 

           Per dieną nesukrovęs kraičio

           Nei labui artimo, nei sau,

           Aš, liūdnas širdimi našlaičio,

           Naktovidžio bylos klausau…

 

Lina, kurios laiko didžiumą dabar užima Zarasų krašto kultūros vadyba, sako, kad pagaliau baigusi perrašyti Romanos Dambrauskaitės-Brogienės dienoraščius; apie 1 000 kompiuterio puslapių. Įdomu, turininga – ir apie mane vis kas esą parašyta. Gali taip būti, bendravome – nuo kad ir trumpo darbo „Pergalės“ (dabar „Metų“) žurnale iki paskutiniojo tarpsnio. Iš kurso draugų laiškų, atvirukų Lina susidariusi nuomonę, kad Roma turėjusi tarp savųjų didelį autoritetą. Taip, sakau, buvo kurso seniūnė, ir Justinas Marcinkevičius bendrame susiėjime kartą ištarė: „Roma, kai manęs nebebus, tu pažymėk žurnale, kad esu…“ (Kurso seniūnė ar seniūnas dekanato išduotame žurnale turėjo žymėti paskaitų lankomumą…) Per Justino šermenis šaltą žiemos vakarą prie Lietuvos mokslų akademijos durų Romana su kurso draugų grupe stovėjo ilgoje eilėje, atsisakė praleidžiami.

Lina sako, kad dėsią pastangų Romos dienoraščius išleisti. Pritariu jai. Jei ne Romana, ir Lino Brogos palikimas, jo viešumas, prieinamumas būtų daug menkesnis. Ji, Jurgio Lebedžio disertantė, padėjo pamatus Ievos Simonaitytės recepcijai, parengė jos „Raštus“. Buvo kvalifikuota redaktorė, tekstų rengėja. Prisidėjo prie Vinco Mykolaičio-Putino „Raštų“ leidybos, sudėtingesniais atvejais gynė savo atskirąją nuomonę. Ėjėja, tiesi, aukšta, atkakli. Viešai kalbėti apie Liną pradėdavo fraze: „Aš, kaip Lino Brogos našlė…“ Su panašiu sunkios prasmės jutimu našlystę, 1998-ųjų pavasarį pasirašydamas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Girią žaliąją“, man buvo ištaręs Vladys Zubovas. Abiejų našta, ištikimai nešama vieno, vienos. Ir jau gilioje senatvėje Romana kiekvieną mėnesį iš Vilniaus tebevažinėdavo į Dusetas, lankė Lino kapą, pėsčia (man taip reikia, sakydavo) pareidavo iš Dusetų į Pačiaunę.

Saulė, aštri, vėjinga. Imuosi lazdą (atsargiau ir ramiau), palei Nemuną iki Ratnyčėlės. Žali, apsamanoję upelės akmenys – kiek laiko per juos tas skaidrus (vis dar) ir amžinas vanduo. Jau girdėtis tas gerasis vandenų bėgimo garsas – iš atminties kartoju Joną Juškaitį, Skirsnemunės Paantvardžių kraštą, vandenų muziką – ir Nemuno.

Kyla kraujospūdis ir tankiai muša širdis.

 

Trečioji: iš gryno pamatymo

 

Sanatorijos pietūs, didelė, jau pilna valgykla. Prie durų, susiglaudusios, viena per kitą ištiesusios kaklus, trys, viena į kitą panašios, savosios, artimosios. Dar jaunyva moteris su dviem paauglėm dukrom. „Priėjo prie karštų patiekalų, žiūrėkit, ji jau kažką dedasi į lėkštę, va, eina toliau, daržovių renkasi“, – kužda ta, kuri iš krašto, geriau mato. „Gal ir pabus, gal ir pajėgs, – atsidūsta vyresnioji, – gerai, kad dantis sutvarkėme, pavalgys, – nusišluosto akis. – Gal jau eikim, šeštadienį atvažiuosim.“ Mažesnioji dar atsigręžia, bet valgytojų vis daugiau, daugiau lazdų, ramentų, vežimėlių.

Bandau pamatyti ją, tą laimingąją, kurios kelią su lėkšte virpančioje rankoje nuo durų seka trijų akys. Palieka vieną, gal ir pirmą kartą, graudinasi, ar pajėgs, ar nueis, ar susiras, ar pavalgys.

Atrodo, kad ją matau.

Atsisėdo kuo arčiau, kad būtų lengviau lėkštę ar puoduką prisinešti. Pilkšva galva. Tokio pat pilkšvumo treningai, dargi su kapišonu. Kurios – pagalvoju. Visos vienodo ūgio, sudėjimo. Parinko, aprengė.

Tokia lyg sanatorijos uniforma.

Kad ir jų močiutė neišsiskirtų.

Kai neišsiskiri, lengviau.

 

Ketvirtoji: su „Nemunu“

 

Su „Nemuno“ Redaktore, išlaikančia žurnalo lygį, „veidą“, iš kurio atpažįstame žmones, daiktus, reiškinius. Netikėta, sakau, buvo viršelyje išvysti Donaldą, kažkaip džiaugiausi. Taip, bet kiek reikėjo įkalbinėti, tikinti, kad reikia. O juk norinčių yra, daug yra, netgi pasisiūlančių. Kur ta riba, kaip ją matyti? Ko reikia kitiems ir kas tik pats nori?

Kaunietė, dabar dzūkų krašto gyventoja. Parašiusi disertaciją apie Vytautą P. Bložę, pagalvojau apie jį ir eidama pagal Ratnyčėlę. Bet daugiau apie Nijolę Miliauskaitę. Norėjau aplankyti Švendubrę, bet sunkiai pasiekiama, neturiu nuosavybės nei Švendubrėje, nei Raigarde, pasienio ruožai. Daugiaaukščiuose žmonių pėdsakų nelieka. Bet aplankėme ženklą Justinui Marcinkevičiui, Paukštį. Šalta, žvarbi diena, šaltas ir ženklas. Kur ir iš ko yra ta Galia, kuri sušildo, apjungia, sujungia? Kuo tai Galiai nusikaltome, nusikalstame? Atidengiant ženklą buvo daug žmonių, atvažiavusių, susirinkusių, iš žmonių, iš jų stovėjimo, kalbėjimosi, klausymosi ta šiluma, – sako Erika. Taip, iš žmonių, iš jų viskas. Yra ta nepaaiškinama galia, kurią antikos Vergilijus apibūdino kaip aura popularis. Pažodžiui verstume populiarumo aura, bet gal ir tiksliau tą galią vadinti žmonių palankumu. Justinas Marcinkevičius tikrai ją patyrė, jautė, brangino, jautėsi esąs jos įpareigotas, kai ryžosi ir jam pačiam nelengviems sprendimams.

Ne vienas iš tų, kurie ėjo šalia, buvo arti vienas kito, dabar tolsta, traukiasi, atsiskiria, užsidaro, – kalba pasisuka į nelengvas temas. Bet juk kai tolsti, prie kažko ir artėji; ne, nebūtinai, kartais tik užsidarai, visada yra išeinančių į dykumą, į vienuolyną, užsisklendžiančių savyje. Negerai, kai jų daugėja. Bet ką reiškia „savyje“ – juk ir tavyje dar savieji, dar medžiai, gėlės. Visa, kas iš žemės, ko šaknys žemėje, kas pastovu, tad ir patikima. Nemunas, kuris teka ir teka. Kai įsižiūri, juk ir šviesiose žmogaus akyse tekėjimas, didelio vandens, kažko amžino. Ir ankstyvosiose „Nemuno“ nuotraukose juk yra to gyvo dvasios tekėjimo.

Vaikai labai svarbu, – sako Erika, užauginusi tris.

Kuo mažiau vaikų, tuo mažiau ir gyvenimo, – taip, tiesa, skaudi tiesa.

O vaikų vis mažiau, keista, vaikų mažiau, o mokytojų trūksta. Ne, už pinigus vaikų nenusipirksime. Vaikų reikia labai norėti, geisti. Silpsta mūsų gyvybiniai instinktai, giminės pratęsimo, mūsų pačių prasitęsimo. Taip, lyčių lygybė, bet ir atskirybė, nesuniveliuojama. Moters glėbys yra jos stiprybė. Apglėbti ir išlaikyti. Galima sėsti ir ant žirgo, ir su ginklu galima, bet nebūtinai. Marija Gimbutienė pagal savo pasirinkimus nebuvo feministė, o kokią įtaką darė feminizmui, kiek naujų impulsų suteikė.

Gal iš tiesų feminizmui reikia moterų, kad veiktų ne tik iš ideologijos, menkai beatsinaujinančios, o daugiau iš savo unikalios patirties, kad ir glėbio, impulsų. Gal to ir to.

Ir krikščionybės šaltiniuose dar daug nepermąstyto, iš moters patirties neįžvelgto. Marija Magdalena su prisikėlusiu Kristum, prašančiu jo nelaikyti. Nedarė to, suprato daugiau, nei atrodo įmanoma. Apokrifų Evangelija pagal Mariją Magdaleną, „apaštalų apaštalę“.

 

●

 

Atskirojo atskirumas, ne visada laiku tesuvokiamas.

Taip apie Romualdą Rakauską, vartydama ir skaitydama „Nemuno“ išleistą knygą – albumą „Nemuno“ veidai. 24 maišto metai“ (2025). Tik dabar supratau, ko nebuvau supratusi rašydama knygą „Kėlimas švieson. Fotografija“. Tikrai veikė atskiroji Kauno „Nemuno“ fotografijos mokykla. Ir jos vedlys buvo Romualdas Rakauskas.

„Nemuno“ veidai“ Romualdui Rakauskui, žurnalo iliustracijų skyriaus redaktoriui, ir dedikuoti.

Teisinga ir garbinga.

 

Tęsinys kitame numeryje