Menai

Marlene Dietrich, arba Kodėl blogai, kai teatre viskas „per gerai“

RIMA POCIŪTĖ Rygos Dailės teatre (Dailes teātris) ypatingo žiūrovų dėmesio tebesulaukia miuziklas „Marlena“ (premjera – 2011 m. lapkričio 26 d.), skirtas garsiai vokiečių kilmės Holivudo aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Jį sukūrė Raimondas Paulas (kompozitorius), Evita Mamaja (libreto autorė), o pastatė – Inesė Mičulė (režisierė)

Apie ką kalbasi skulptūros?

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Tą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės.

Viktorija Rekašiūtė: jei ne menas, būčiau kosmonautė

Šį ketvirtadienį, vasario 21 dieną, B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ (A. Vienuolio g. 12–1, Vilnius) atidaryta jaunos fotografės Viktorijos Rekašiūtės-Ragganos paroda, skirta moteriai. Nebūtinai Beatričei.

Maža skulptūra, kuri veikia

Pasivaikščiojimai su dailės kritiku KRISTINA SADAUSKIENĖ Klaipėdoje yra peliukas. Mažas, kuklus, nepretenzingas. Tupi šalia „Kurpių“, nosytę iškėlęs. Lyg uostinėtų, lyg kažko lauktų. Jis net nėra gyvas (mat bronzinis). Nors ką aš žinau, gal turi bronzinę širdį, gal mėgsta muziką ar sentimentalius romanus.

Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos.

Pažadėtosios žemės paieškos

MATAS MAKAUSKAS Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.

Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?

MONIKA JAŠINSKAITĖ Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina.

Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.

Apie krikš­čio­niš­ką „Ka­ted­rą“ ir pa­go­niš­ką de­mok­ra­ti­ją

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Kai at­gal pa­žiū­riu, tai ir ne­di­de­lis džiaugs­mas at­ro­do tar­tum ste­buk­las, ku­riuo ti­kė­ti imu. Gal ir vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­nin­te­lis, vie­nas di­džiau­sias ma­no ste­buk­las, ne­pa­pras­tas pa­pras­tu­mu. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys