Menai

Ne­ži­no­mas knyg­ri­šys

RŪ­TA TAU­KI­NAI­TY­TĖ-NAR­BU­TIE­NĖ Knyg­ri­šys Zig­mas Ma­la­šaus­kas ne­ži­no­mas dėl ke­lių as­pek­tų. Jį sa­vo mo­nog­ra­fi­jo­se mi­nė­jo Gied­rė Jan­ke­vi­čiū­tė ir Le­o­nas Gu­dai­tis, ta­čiau jo veik­la iki šiol ne­bu­vo nei ty­ri­nė­ta, nei ap­ra­šy­ta. Jis dir­bo knyg­ri­šiu ir su di­de­liu už­si­de­gi­mu pro­pa­ga­vo me­ni­nę knyg­ri­šys­tę Kau­ne ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je

Rimo Tumino „Dė­dė Va­nia“ Lon­do­no kri­ti­kų aki­mis

Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo te­at­re Mask­vo­je Ri­mo Tu­mi­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Dė­dė Va­nia“ lap­kri­čio 5–10 die­no­mis bu­vo še­šis kar­tus pa­ro­dy­tas Lon­do­no Noëlio Co­war­do te­at­re – tai pro­gra­mos „Ru­sų se­zo­nai Vest En­de“ ren­gi­nys, įvy­kęs pro­diu­se­rės Ok­sa­nos Nem­čiuk ir ke­lis Vest En­do te­at­rus val­dan­čio se­ro Ca­me­ro­no Mac­kin­tos­ho ini­cia­ty­va. Lon­do­no spau­da spek­tak­lį pa­ly­dė­jo gau­sio­mis re­cen­zi­jo­mis – ke­le­tą jų siū­lo­me „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jams.

Ne­ma­lo­nu žiū­rė­ti. Ar spek­tak­lis pra­stas?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Ar ka­da nors prie kū­ri­nio – pa­veiks­lo ar skulp­tū­ros – esa­te pra­lei­dę sep­ty­nias­de­šimt mi­nu­čių vi­są­laik jį ste­bė­da­mi? Pri­si­pa­žin­siu, ma­no re­kor­das – dvi­de­šimt. Ne­sa­kau, kad per dvi­de­šimt mi­nu­čių įžvel­giau vi­sas ga­li­mas jo pras­mes.

Vie­no pa­veiks­lo iš­šū­kis

„Šiau­rės At­ėnų“ kū­ry­biš­kas eks­pe­ri­men­tas – vie­no pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­sas – bai­gia­si. Kvie­čia­me jus įsi­žiū­rė­ti į pas­ku­ti­nį kon­kur­so pa­veiks­lą iš Mo­der­naus me­no cen­tro ko­lek­ci­jos. Šį kar­tą – Gin­ta­ro Zna­mie­row­skio pa­veiks­las „Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tras“.

Tur­ne­rio premija 2012

RY­TIS RA­DA­VI­ČIUS J. M. W. Tur­ne­ris bu­vo iš­ki­liau­sias an­glų dai­li­nin­kas. Pir­mo­je XIX am­žiaus pu­sė­je jo pui­kiai nu­ta­py­tus, bet įpras­tus pei­za­žus pra­dė­jo keis­ti vos ne iki abst­rak­to iš­blu­kin­ti vaiz­dai, ku­rių ta­da dar nie­kas ne­va­di­no im­pre­sio­niz­mu ir ne­daug kas su­pra­to.

Vieno paveikslo iššūkis

Bai­gė­si dar vie­nas, prieš­pas­ku­ti­nis, pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­so „Dvie­se su pa­veiks­lu“ eta­pas. Šį kar­tą Mo­der­naus me­no cen­tro pri­zas – nau­jas ir pui­kus Kos­to De­reš­ke­vi­čiaus al­bu­mas – ati­ten­ka Jo­nui Ki­ri­liaus­kui už teks­tą „Apie rau­do­nas kel­nes ir nuo­tai­ką“.

Kaip pro­jek­tai apie pro­jek­tus pro­jek­tą su­kū­rė

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Pa­ro­da „Baltic Ex­pro. Jau­nie­ji me­ni­nin­kai apie švie­ti­mo pro­jek­tus“ Fra­zė „Pa­ra­šyk pro­jek­tą, ta­da pa­kal­bė­sim“ mums tam­pa to­kia pat įpras­ti­nė kaip pra­šy­mas „Pa­skam­bink man, bū­siu kaž­kur mies­te“.

Ry­to šach­ma­tai, Ry­to ke­lias

JU­LIUS KE­LE­RAS Pa­klau­siu pa­pras­tai: ar aš no­riu mąs­ty­ti apie tai, ką nu­ta­pė Ry­tas Jur­ge­lis? Taip. Ko­dėl? Nes no­riu: tai tar­si at­ra­ki­na ma­ne ir lie­pia pa­si­rink­ti fi­gū­rų spal­vą – nors šis žai­di­mas nė­ra ma­no, nie­ku bū­du. Tai Ry­to ke­lias – jo kvė­pa­vi­mas da­žais, jo pra­ra­di­mų, at­mi­ni­mų ir nu­švi­ti­mų marš­ru­tas

Ką reiš­kia bū­ti tau­tiš­kam?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ „Fol­klo­ras ne­su­de­ri­na­mas su po­stmo­der­niz­mu“, – ne­se­niai iš­gir­dau vie­na­me Vil­niaus ba­re. Ka­žin ar tai ne­pa­nei­gia­ma, ta­čiau fak­tas – tau­tiš­ku­mo ap­raiš­kos šiuo me­tu ne­ma­din­gos. Bent Lie­tu­vo­je.

Nau­ji Pi­cas­so rū­bai

Ne tik me­ni­nin­kai, ku­ra­to­riai, bet ir dai­lė­ty­ri­nin­kai šian­dien ieš­ko nau­jų kal­bė­ji­mo bū­dų ir po­žiū­rių. Juk įdo­miau­sias da­bar­ti­nės dai­lės po­slin­kis yra ne for­ma­lios ino­va­ci­jos, o po­žiū­rio pa­si­kei­ti­mas. Nau­ji yra ne ob­jek­tai, o jų re­gi­my­bės. Net to­kios kon­ser­va­ty­vios ins­ti­tu­ci­jos kaip mu­zie­jai at­si­sa­ko is­to­ri­nės rep­re­zen­ta­ci­jos ir for­muo­ja pa­ro­das, ku­rio­se svar­biau­sia – nau­jas žvilgs­nis ar nau­ji kon­teks­tai.