Menai

AINĖ JACYTĖ

Stop-motion

Šįkart mano urbanistinius prisiminimus sužadino apsilankymas Marijos Griniuk parodoje „Konstrukcija“. Tapybos restauraciją Kijeve ir Vilniuje studijavusi menininkė didžiąją laiko dalį leidžia archyvuose, ieškodama medžiagos tyrimams apie miestų architektūros kaitą, veikiančią individualią ir kolektyvinę žmogaus atmintį. Personalinės parodos tema susiformavo autorei gyvenant įvairiuose Europos miestuose. Apsiriboju gyvenimu skirtinguose vieno miesto rajonuose, tačiau parodos tema paskatino „atgaminti“ prisiminimus apie Kauno Vilijampolę (ji…

AURELIJA AUŠKALNYTĖ

„Kino pavasaris“: filmai apie tai, kas yra

Festivalį pagal atidarymo filmą pažinsi, sako liaudies išmintis. „Kino pavasario“ organizatoriai į tą išmintį įsiklausė ir atidarė festivalį charakteringai – Xavier Dolano filmu „Mamytė“. Toks pasirinkimas taikliai atspindi sėkmingą visos programos balansavimą tarp eksperimento ir kažko lengviau virškinamo. „Mamytė“ apskritai yra filmas-žvaigždė, nors dalis jo spindesio kyla ne iš paties filmo, o iš jaunojo kanadiečio Xavier Dolano asmenybės. Šis režisierius…

AINĖ JACYTĖ, PRAKTIKA

Du žvilgsniai

Kiekvienas savyje turime „žvalgą“, kuris kritišku žvilgsniu „skenuoja“ praeivius gatvėje, kaimynus pro daugiabučio langą ar sutiktus pažįstamus…

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Manyje klausia manęs

Autointerviu po personalinės parodos „Judesiai“ VDA parodų salėse „Titanikas“

AINĖ JACYTĖ

Akistata su šiukšlių baime

Pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusio Aido Bareikio kūrybą Kaune pirmą kartą pamatyti galima tik dabar (tiesa, tai galioja tik tiems, kurie retai pakelia sparnus į sostinę, nes joje menininko darbus buvo galima išvysti Nacionalinėje dailės galerijoje, „ArtVilniuje ’14“ ir keliose kitose galerijose). Personalinę menininko parodą ironišku pavadinimu „Atkakliai įsiėdęs“ galima aplankyti galerijoje POST. Niujorke gyvenantis A. Bareikis kuria meną iš šiukšlių,…

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

Saugus biografijos atkūrimas palatoje

Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyvenime, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi skirtingos kategorijos vis dažniau…

AINĖ JACYTĖ

Riba yra egzistavimas be savo valios

Girdžiu tiek, kiek man leista girdėti. Atpažįstu tik tuos garsus, kuriuos manyje įmontuota sistema perskaito. Vaikštau. Mano judesiai fiksuoti. Regiu pasaulį, bet jis nebe toks, koks buvo anksčiau. Akyse migla. Dažnai žiūriu į daiktus ir jų neatpažįstu, užmirštu jų pavadinimus. Aš neturiu atsiminimų. Sausi praeities faktai seka man iš paskos. Mano dabartis – sąlyginė. Nebeatskiriu vakardienos nuo rytojaus. Mano mintys…

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Ar reikia uždusinti po dvasingumo gaubtu

Nuojauta yra sunkiai apčiuopiamas ir dar sunkiau iš savo daugiasluoksnio kiauto išlukštenamas dalykas. Ji atsėlina pamažu, tampa atpažįstama tik po kurio laiko – jeigu galiausiai tampa. Jau gana seniai kamuoja nuovoka (taip, verta fiksuoti vykstančią transformaciją, jeigu ją pripažįstame), kad teatras siunčia žiūrovui nejaukią žinią. Ši nuovoka palaipsniui išsigrynina į supratimą, kad nejauka ir yra toji žinia. Žinoma, visuomet lieka…

AINĖ JACYTĖ

Personalinis tyrimas: išvietė kaip pašaipa

Geras menas, blogas menas, profesionalų, mėgėjų, rimtas, pašaipus – klasifikacijų yra daug, bet apibrėžti meno kūrinį vienu sakiniu labai sunku. O kada kūrėjas yra laikomas tikru menininku? Gal tada, kai baigia akademiją? Ar tada, kai jo darbus eksponuoja galerijos ar įsigyja muziejai? O gal tada, kai jis sukuria šokiruojantį objektą, apie kurį savo nuomonę turi kiekvienas pilietis? Studijas baigti ganėtinai…

VIKTORIJA RIMAITĖ

Delvaux ir moterys

Meno pasauliui paminėjus 20-ąsias tapytojo Paulio Delvaux mirties metines, dailininko indėliu siurrealizmo srityje neabejojama. Tačiau mažai kas žino, kad šio menininko kūryba žymi išskirtinai moterų kuriamo pasaulio realybę, kuri, atrodo, menkai tesiskiria nuo šiandieninės pasaulio tvarkos. Belgų siurrealisto P. Delvaux kūriniuose moterys – apnuogintos arba visai nuogos, žiūrinčios viena į kitą arba į veidrodį, nešančios šviečiančias lempas arba laukiančios traukinio…