Jau seniai teko pastebėti neįtikėtiną lietuvių prielankumą prancūziškajai kultūrai. Į mūsų kalbą verčiama nemenka dalis knygų, kurių pavadinimuose ar aprašymuose pamatysite žodžius „prancūziška“, „prancūziškas“, „Paryžius“

Philipas Seymouras Hoffmanas gulėjo vonios kambaryje. Rankoje tebebuvo švirkštas. Žinia atskriejo it plyta veidan. Hoffmano būtis kino pasaulyje buvo kažkas stabilaus… Jis dirbo daug, ir buvo gera žinoti, kad po poros mėnesių vėl pamatysime naują meistro filmą. O paskui dar vieną. Ir išėję iš kino teatro, sustoję rateliu rūkysime ir liaupsinsime būtent jo vaidybą. Ir visa tai baigėsi sekmadienį, jam…

Prieš mano akis – apžvalginis kazusas. Nuostabu kine keliauti po bendruomenes ir istorijas, tačiau šiuo metu jaučiuosi it kultūrinė vujaristė. „(Ne)savo noru“ (Fill the Void), naujasis režisierės Ramos Burshtein filmas, rodytas 2013 m. „Kino pavasaryje“, yra neatsiejamai susijęs su religiniu ir konvenciniu Izraeliu, kurį aš tegaliu vertinti kaip pašalinė stebėtoja. Visgi, nors filmo veiksmas vyksta ultraortodoksų žydų bendruomenėje Tel Avive,…

29 dienas ir 22 valandas savo gyvenimo praleidau žiūrėdama amerikiečių serialus. Taip man praneša interneto puslapis, greitai suskaičiuojantis visų mano peržiūrėtų serijų sudėtinę trukmę. Šio puslapio paskirtis nėra apipilti žiūrovą šaltu dušu ar nubaidyti nuo ekrano atgal į gamtą. Kiekviena papildoma pražiūrėta valanda čia gerbiama ir gerbiamas tavo atsidavimas, ypač jeigu jis turi tam tikrą nesaikingą nevaržomo nuolaidžiavimo savo silpnybei…

Pirmas Kalėdų šeštadienio džiaugsmas – nueiti į kiną ir rasti pilną salę. Valio. Antras savaitės džiaugsmas – nueiti pasižiūrėti naujausio Woody Alleno filmo ir likti sužavėtai. Dukart „valio“. Esu puikios formos – dabar jau esu dvasiškai pasiruošusi tam, kas dar liko iš švenčių. Kalbant apie pirmąjį džiaugsmą, man tiesiog patinka įsitikinti, kad yra žiūrovų, kurie netgi pajudina užpakalį, kad pasimėgautų…

– Ar žinai, kodėl aš tevalgau šaknis? – Ne. Kodėl? – Nes šaknys yra svarbios. Šiąnakt pas mane apsilankė Džepas Gambardela ir ryškiai gestikuliuodamas dėstė itališkas tiesas. Man buvo labai liūdna, nes nesupratau nė žodžio, ką jis kalbėjo, bet paskui suvokiau, kad tai mano sapnas ir galiu daryti, ką tiktai panorėsiu, todėl spragtelėjau pirštais ir po jo smakru atsirado subtitrai.…

NIDA VASILIAUSKAITĖ „Abdellatifo Kechiche’o epas iškviečia meilę tyriausiu ir aistringiausiu jos pavidalu – intensyvią, kataklizminę, nepamirštamą“, – rašo „The Guardian“ kino kritikas Peteris Bradshaw . Panašiai apie „Adelės gyvenimą. I ir II skyrių“ rašo visi, Lietuvoje taip pat: „Jei mylima, tai iš esmės – su skausmu, begaline aistra, geidulingu seksu, pažeminimu, savineiga ir atsidavimu“.

AURELIJA AUŠKALNYTĖ „Scanorama“ man yra kažkas jaudinančio. Einu į jos gilią kino salės tamsą ne šiaip sau žiūrėti daug gerų filmų. Mane svaigina iliuzija, kad iš tų filmų aš atspėsiu ateitį – staiga įžvelgsiu, ką dabar Europa galvoja apie save, kas jai šiuo metu svarbiausia ir opiausia.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ Populiariausiu 2013 metų „Scanoramos“ filmu, be abejonės, galime karūnuoti naujausią Jimo Jarmuscho filmą „Išgyvena tik mylintys“ (2013). Per visas šio filmo peržiūras kino centro „Forum Cinemas Vingis“ didžioji salė buvo pilnutėlė.

DONATAS PAULAUSKAS Ironiška. Daugybė reklamų stendų Kaune kurį laiką buvo pasipuošę filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ plakatais, kuriuose – dvi merginos, spinduliuojančios lesbietišką meilę.