Vieną šaltą pirmadienio vakarą (sausio 19 d.) gan neįprastai pasivaikščiojau po Vilnių – kartu su dar 200–300 žmonių. Ne, tai nebuvo eitynės su politine potekste, prasidėjusios mitingu prie Seimo. Pastaraisiais metais kaip varnų pulkai danguje virš Šv. Jonų bažnyčios pasklinda keliašimtinės grupės smalsių žmonių ir tyrinėja miestą. Ieško to, ko dažnai nesimato plika akimi. Čia ir buvo vienas iš tų…

Nuolat akcentuojama, kad „Leviatanas“ – tai dabartinės Rusijos valdžios kritika. Būtų juokinga tai neigti, nes filme gausu dabartinės Rusijos realijų. Įdomu, kad ir pati Rusijos valdžia atvirai suvokia šį filmą kaip kritinį išpuolį prieš save. Kultūros ministras tiesiai pareiškė, kad filmai, kurie apspjaudo dabartinę valdžią ir yra persmelkti beprasmybės, ateityje neturi būti finansuojami valstybės – esą tai žeidžia mokesčių mokėtojų…

Ne visi filmai, apie kuriuos kalba pažįstami ir nepažįstami žmonės, verti jūsų laiko. Tačiau Davido Fincherio filmai visada būna tokie aktualūs, kad bet koks bandymas išvengti kalbų ar minčių apie naujausią jo darbą sutriuškinamas. Niekas negalės paneigti, kad po Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“ lieka vidinė suirutė, kuri, žingsniuojant iš salės, o galiausiai patekus į šaltą žiemos orą, ima šiek tiek…

Atrodo, kad Merfio dėsnis, skelbiantis, jog visa, kas gali nutikti blogo, būtinai nutiks, nors pirmiausia taikomas negyviems daiktams ar reiškiniams, puikiai veikia ir gyvuosius. Ir joks apsaugantysis programavimas šiuo atveju padėti negali, juo labiau kad bet kuri šiam dėsniui taikoma apsaugančiojo dizaino (angl. defensive design) forma pirmiausia yra skirta apsisaugoti nuo nenumatytų atvejų. Ilgai laukto Christopherio Nolano filmo „Tarp žvaigždžių“…

Geros kokybės kinui, reikia pripažinti, retai kada pavyksta išvengti egzistencinės dimensijos apmąstymo. Įsižiūrėjimas, įsiklausymas kviečia į susitikimą su komplikuota žmogaus būkle arba, kaip žiūrovui sako šių metų „Scanorama“, į akistatą su savimi pačiu. Kai kam ši akistata prasidėjo nuo Theodoro Angelopoulo retrospektyvos, poetiško, šaltomis spalvomis nutapyto „Peizažo rūke“ (1988). Kino oniriškumas išsiskleidžia kaip bet kokių pretenzijų į realybę įveika, laiko…

Ką jau ką, bet aistras Igno Jonyno „Lošėjas“ tikrai kelia. Vieniems tai yra pirmas pagaliau nelietuviškas lietuvių filmas, kitiems – erzinantis jų didžiųjų lūkesčių neišsipildymas. Pavyzdžiui, Vytautas Vyšniauskas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje skundžiasi, esą filmas nei per daug intelektualus, nei pakankamai naivus, o kas baisiausia – buvo reklamuotas. Tegul mergaitė tyliai sau sėdi ir šypsosi, tik pamatęs jos kuklų žandų…

Keturi filosofijos studentai sykį nuėjo į itin išreklamuoto filmo premjerą. Vietoj kukurūzų spragėsių atsinešė puodą pusmetį keptų aspiracijų ir lūkesčių, pagardintų šlakeliu jaudinančio nekantrumo. Jaudulys visą filmą vis didesniais dygsniais augo, tačiau pasiekęs kulminaciją…   Pradėkime nuo pradžių: jeigu norite profesionalo įvertinimo, toliau galite nebeskaityti. Jeigu jums įdomus būtent žiūrovo kritinis požiūris, kuriame atsiribojama nuo kategorijų „man patinka“ ir „man…

Prieš gerą savaitę iškrito atskilusi pusė danties. Su kąsniu burnoje staiga pajutau kažką kietą, lyg mažą akmenuką ar dar kažką, turėjau vilties, kad dar kažką, ne dantį, kurie skilti ir kristi pradėjo gal prieš dvidešimt metų. Deja – dantis, su kiekvienu prisimenu kadais, žalioje jaunystėje, matytą filmą „Legenda apie Narajamą“ (be dantų likusius senolius išveždavo į Narajamos kalną, dantys buvo…

Kaip elgiasi karštinės kamuojamas žmogus? Atsigula į lovą, šaukiasi gydytojų, blaškosi po savo šešių kvadratinių metrų pusrūsį? O gal sėdasi į savo geltoną taksi automobilį, užkuria variklį, įjungia skaitiklį, paleidžia Bernardo Herrmanno paskutinį filmui kurtą garso takelį ir išjuda į naktines nei miegančio, nei būdraujančio Niujorko, miesto somnambulo, gatves? Taip, šis žmogus galėtų taip pasielgti, ypač jei jis yra filmo…