Archyvų razinkos (9)

 

Tekstą pradėsiu nuo bambėjimo ir aukšto laipsnio moralizavimo, tad jei nesate šio žanro gerbėjai, rekomenduoju pirmas dvi pastraipas praleisti. Likusiems su manimi – bambeklė Archyvė B. nori jums šį tą papostringauti. Jeigu matėte diskusijas socialiniuose tinkluose ar girdėjote pasakojimus iš lūpų į lūpas, galėjo pasirodyti, kad pastaruoju metu „-iausieji“ žmonės įgyvendina projektą „Archyvas be skaitytojų ir tyrėjų“. Pagrindinis tikslas – trijų archyvų skaityklas sutalpinti degtukų dėžutėje. Kitaip tariant, sugrūsti jas į vieną, beveik beorę, patalpą. Neabejotina, kad toks mobilizacijos planas skamba ambicingai ir net patraukliai. Sutaupysime elektros, tuščiose pastato erdvėse ganysis iš saugyklų išlaisvintos kūrėjų dvaselės, suaktyvės dulkių turizmas. Svarbiausia – liks vietos parodoms, kurias aplankysime mes, patys sau faini (archyvarai), o jei užklys Skrajojantis Olandas, vienas kitas lankytojas – turėsime net ką įrašyti ataskaiton! Taigi viskas apskaičiuota, pamatuota dešimt kartų, kaip lietuviškos patarlės moko, išskyrus vieną smulkmę – skaitytojas, net su kafkiškom metamorfozėm, degtukų dėžutėje vargiai norės užsibūti, o juolab į ją sugrįžti. Tamsu, karšta, nėra kuo kvėpuoti, nuolat įsitraukiama į smurtą artimoj aplinkoj, su alkūne stuktelint šalimais dirbančiam kolegai.

Skaityklų reorganizacija kelia daug klausimų ir neramina net mane, nuo gyvenamos tikrovės atitrūkusį personažą. Ar projektuojant Naująjį archyvų pastatą nebuvo iš anksto numatytos skaityklų erdvės, jeigu atliekamos migracijos „lydekai paliepus, man panorėjus“? Juk pagrindinis archyvo klientas neabejotinai – skaitytojas. Trijų archyvų skaityklų perkėlimas į užuolaidom iščiustytą degtukų dėžutę, rodosi, motyvuojamas metiniu lankytojų skaičiumi. Tačiau degtukų dėžutė niekur nedings, nesvarbu – jos viduje sėdi vienas ar dešimt skaitytojų (nepamirškime ir darbuotojų). Kaip Archyvė B. dar nuo pirmų razinkų, nugulusių į „Šiaurės Atėnus“ prieš beveik metus, turėjau naivų tikslą: parodyti, kad archyvaras ne kažkur rūsyje nuobodulio ašaras ir dokumentų lapus skaičiuojantis valstybės tarnautojas. Sąmoningai plėtodama apokaliptinį scenarijų klausiu: ar neteks archyvarams ateityje į delniukus rinkti ir vėliau numeruoti krokodilo ašaras dėl archyvo be skaitytojų? Jūs sakysite, kad bet kuriuo atveju gali tekti, bambekle archyvare, – su oria skaitykla ar be jos. Taip, bet juk galima tokių „projektų“ neinicijuoti bent jau mums patiems. Suspenduojant tolesnį nepasitenkinimą lieka tikėtis, kad archyvo skaitytojų skundai pasieks tinkamas ausis.

 

●

Norėčiau, kad anksčiau aprašytą situaciją (tyrėjų darbą degtukų dėžutėje) būtų stebėjusi mane itin intriguojanti moteris. Paprašyčiau, kad Ji viename iš savo 1935–1938 m. feljetonų rinkinių sukurptų pasakojimą apie ateities archyvą be skaitytojų. Pasirodžius tekstui, visokiausi archyvarai prunkštų iš juoko, kol galiausiai suprastų, kad tie tarpusavyje nesusikalbantys veikėjai – jie patys. Tvarkydamos šios moters asmeninį fondą archyvarės net sukūrė atskirą bylą, kurioje abėcėlės tvarka išdėliojo skirtingų menininkų (vyrų) nuotraukas su širdį veriančiomis dedikacijomis. Tokių „romantiškų“ moterų bylų archyve reikia stropiai paieškoti. Ne dėl to, kad kitos esą neturėjo itin savimi pasitikinčių gerbėjų genijų, kaip jie patys save mėgsta įvardinti. Archyve moterų (išskyrus archyvares) nėra tiek jau daug: saugoma virš 800 asmenų fondų, kurių mažiau nei 20 % sudaro menininkės moterys.

Ta Ji, apie kurią pradėjau pasakoti leisdama sau neskoningai romantizuoti, – satyrikė, feljetonistė, velnių prišveitusi grynakraujė bohemietė Liūnė Janušytė (1909–1965). Liūnės asmeninis fondas mane patraukė dar tik pradėjus vaidentis archyve. Jos nuotraukų albumuose matyti liūniška kasdienybė, nesuskaičiuojamas kiekis šelmiškų išgertuvių ir žavusis ketvirtojo dešimtmečio Paryžius. Galima rasti ir neaiškių Liūnės giminaičių su Viktorijos laikų šukuosenom, kurias kadaise mėginau atkartoti žiūrėdama „YouTube“. Atiduodami dokumentus į archyvą menininkai, ypač jų giminaičiai, kartais įvykdo dokumentų sterilizaciją. Archyvą pasiekia tik reprezentatyvios fotografijos ar kitokio pobūdžio medžiaga, kuri ateities skaitytojų galės būti vertinama tik vienareikšmiškai, juoba moraliai teisingai. Liūnės archyvas tuo ir įdomus, nes medžiaga nenugludinta, banaliai sakytume, kaip ir jos pačios pasirinktas gyvenimo kelias. Sunku pro akis praleisti meilingas avangardistų dedikacijas (net jei jų nuomonės apie L. esą buvo visokios), chaotiškus užrašus ar albumuose iškarpytus bičiulių veidus. Kyla vilionių prisijungti prie fotografijose įamžintų bohemiškų ratelių, drauge Lietuvos pajūry užsirūkyti cigaretę, o po to neaiškiais būdais išvykti į Paryžių. Gal dar pasiskolinti jos gėlėtą suknelę, tikintis, kad kartu apsivilksiu žavesį ir humoro jausmą. Jeigu galėčiau įlindusi į nuotraukas keliauti laiku, neabejotinai rastumėte mane šokančią su Liūnės užstalės kompanijom.