Persodinimas (2)

 

(Vienos dalies pjesė)

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

 

Veikėjai

 

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

 

3 scena

 

Ant scenos priekyje stovinčio miesto suoliuko sėdi pora

 

JONAS. Gal tau šalta? (Bando apkabinti, bet mergina išsisuka)

MERGINA. O tu negali jos nusiimti? (Mosteli į Jono kojas, tiksliau – į apykoję)

JONAS. Nebent koją nusipjaučiau.

MERGINA. Aš taip noriu išvažiuoti. Nebenoriu čia būti. Auklėtoja klasėj pakabino Dovydo nuotrauką su juodu kaspinėliu kampe. Pamatytum, kaip ji raitosi… Niekas nieko nežino. Jis dabar – beveik didvyris. Dievas. Kaip šlykštu.

JONAS. Jei žinotų, niekas nepasikeistų.

MERGINA. Kodėl taip sakai? O gal galim ką nors sugalvoti? Negalim taip visko palikti, negalim visą laiką ir gyventi su tavo apykoje. Juk norėsim kur nors išvažiuoti. Aš taip svajojau keliauti su tavim – po Europą, po Aziją. Kur nors Indonezijoje.

JONAS. Liaukis. Ką nors sugalvosim. Praeis metai, padidins kilometražą. Gal po kelerių metų ir iš viso ją nuims. Aš noriu, kad viskas liktų, kaip yra.

MERGINA. Bet taip neteisinga.

JONAS. Man reikės kraustytis pas tuos…

MERGINA. Dovydo tėvus?

JONAS. Jo. Tokie įstatymai.

MERGINA. Turim viską pasakyti. Tavo mamai.

JONAS. Nuosprendžio nepakeisi, o jai tik skaudžiau bus. Be to, net jei viską būtume pasakę ir dar pridėję, nuosprendis tikriausiai būtų toks pat – turėčiau kraustytis pas juos. Būti jų sūneliu. Vietoj Dovydo.

MERGINA. Laimė, tu ne Dovydas, tu ne toks kaip jis.

JONAS. Tu tiki manim! Tu juk matei?

MERGINA. Aišku.

JONAS. Aš jį tik pastūmiau. Gal per stipriai. Jis parkrito. Aš jo galvos nedaužiau, kaip visur parašyta. Viskas įvyko netyčia. Ar tiki?

MERGINA. Tikiu, aišku. Juk mačiau. Būčiau padariusi tą patį – stūmusi jį. Nors ne, būčiau į gabalus jį sukapojusi ir išmetusi į konteinerį. Būčiau ištaškiusi jo galvą į gabalus.

 

Jonas apkabina merginą, jiedu bučiuojasi, urzgia, glamonėjasi. Pasirodo Policininkas, švilpia, prieina prie suoliuko, porelė atšlyja vienas nuo kito.

 

POLICININKAS. Išgirdau šnopavimą. Panele, ar jums viskas gerai? (Mergina tyli, susigūžia, susikelia kojas ant suoliuko. Policininkas Jonui) Jei panelė pasiskųstų, kad lendi prie jos, kalėjimas būtų neišvengiamas. Panele, ar šitas… urodas lindo prie jūsų?

JONAS. Gal čia išeitis? Gal tu gali pasiskųsti? (Juokiasi) Tada bent jau nereikėtų kraustytis, tiksliau, kraustyčiausi tiesiai į kalėjimą.

POLICININKAS. Ir būtum recidyvistas. Ar nori? Tau gal ir tiktų prie veido.

JONAS (merginai). Aš jau eisiu. Susitiksim vėliau.

 

Pakyla ir nueina. Policininkas irgi žengia kelis žingsnius.

 

MERGINA. Pareigūne! O jei viskas buvo ne taip? Jei Jonas ne viską papasakojo?

POLICININKAS (sugrįžta prie suolo). Esu pasirengęs išklausyti. Galiu prie tavęs prisėsti? (Klesteli šalia merginos) Ko jis nepapasakojo?

MERGINA (pradeda tyliai, abejodama). Dovydas… (apsisprendusi, tvirčiau) prisipiso prie manęs.

POLICININKAS. Prisipiso? Praplėsk, ką nori pasakyti.

MERGINA. Jis mėgino mane išprievartauti. Tada į kambarį įėjo Jonas ir stūmė jį. Gynė mane. Taip viskas ir buvo. Dovydas parkrito. Ir viskas. Gal galima persvarstyt jo bylą? Dovydo tėvai jį gyvą suės. Jie jau ėda, jie tikri siaubūnai.

POLICININKAS. Kokia susirūpinusi. Sakai, bandė tave išprievartauti? (Mėgina pakišti ranką merginai po sijonu, šioji atšoka) Ko muistais, gi nesi nekalta mergelė, jei jau bandė išprievartauti. Pagalvok, gal ir susitartume? Brangiai nekainuotų.

 

Mergina pašoka ir nubėga

 

POLICININKAS. Irgi mat, fantazuotojai du. Bylą persvarstyt – dar ko užsimanys. Tiesą sakant, už tokias nesąmones ir tą mergą reikėtų į kalėjimą įkišti.

 

4 scena

 

Kairėje pusėje šviesa paryškėja, matyti scenos priešakyje stovinti Morta. Ji pila kažką į stiklinę. Prisiartina Gabrielius ir Veronika, pabeldžia

 

MORTA. Prašom!

 

Įeina Gabrielius ir Veronika

 

GABRIELIUS. Labas, kaimyne.

MORTA. Atėjot. Senokai svarstau, kada vėl ateisit.

GABRIELIUS. Tikrai ne pyktis atėjom, kaimyne.

VERONIKA (piktai pažiūri į sutuoktinį). Kur mūsų sūnus? Kodėl pas mus nebeateina?

MORTA (valdydamasi). Nekalbėkit taip. Jis tik berniukas.

GABRIELIUS. Mes nesipyksim, kaimyne, kaip manai? Negi galim dėl viso to pyktis?

 

Morta atšlyja, paima stiklinę, nueina prie kambario gilumoje neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Kosto, girdo jį

 

MORTA. Nesipyksim. Patys matote, kaip gyvenam.

VERONIKA (atsėlinusi paskui Mortą, Kostui). Malonu tave matyti. Girdi mane? (Atsuka vežimėlį į žiūrovus, pamojuoja ranka Kostui prieš veidą)

MORTA. Jis girdi. Ir mato. Jam cerebrinis paralyžius, jis viską supranta, jis toks pat protingas kaip ir jūs ar aš, tik nekalba ir nevaikšto – nevaldo kojų. Diplegija.

VERONIKA. Diplegija? Bet ir rankų nelabai valdo. Gal paimsit servetėlę?

 

Tiesia servetėlę Mortai, ši nušluosto Kostui per smakrą tekančias seiles. Suradusi jam pariša didelį seilinuką su kišene

 

GABRIELIUS (tuo metu tarsi nė nepastebėjęs Kosto vaikšto po sceną ir murma). Mes įsisūnysim jį. Iš tikrųjų jį įsisūnysim. Auginsim ir jam padėsim. (Priėjęs prie moterų ir Kosto garsiai) Mes jį įsisūnysim.

 

Kostas ima dar stipriau seilėtis, siūbuoti, mojuoti rankomis, vežimėlis juda. Morta jį prilaiko

 

MORTA (Kostui). Raminkis. Kas tau darosi?

VERONIKA. Negi mes dėl to pyksimės? Jonui laikas persikelti pas mus. Jau baigėm tvarkyti kambarį. Gražiai atnaujinom, palikom kai kuriuos Dovydo daiktus – kurie buvo gražesni. Žinoma, jei Jonas jų nenorės, galėsim kur nors kitur sukrauti – palėpėj ar sandėliuke. Išdidinom jų abiejų nuotrauką ir pakabinom…

 

Morta puola ant jos, bando smaugti, talžo rankomis, galiausiai apsikabina, rauda 

 

MORTA. Dėl ko jūs jam keršijat? Jis dar vaikas.

GABRIELIUS. Mes jį įsisūnysim. Mes jam, kaimyne, norime padėti.

MORTA (Veronikai). Tavo vaiko nebėr, nebėr!

VERONIKA (švelniai atstumdama Mortą). Nebėr. Bet Gabrielius teisus – negi mes dėl to pyksimės? O jums dar ir verkti nederėtų. Kuo jūs čia dėta? Jūsų vaikas juk gyvas. (Veronika parodo į Kostą) O Jonui pas mus juk ir smagiau, ir erdviau bus. Sąlygos geresnės. Žinoma, galės pas jus retsykiais į svečius užsukti. Kiek apykojė jam leidžia nueiti?

MORTA. Veronika, jis negali. Grįžta iš jūsų kaip nesavas. Dreba, purtosi, nemiega. Kažkurį vakarą buvo visai pastiręs, daviau migdomųjų. Naktį visus prižadino rėkdamas, kad „aš jį nužudžiau, aš jį nužudžiau“. Rėkia išvirtusiom akim: „Eik iš čia, eik, tu negyvas.“ Vaikas kankinasi, kenčia.

VERONIKA. Vaikas? Jam tuoj dvidešimt. Jis vyresnis už Dovydą. Bet Dovydas niekad nesulauks dvidešimties. Jei kam ir neduos ramybės, vaidensis, visada tik būdamas septyniolikos. Kaip filme apie vampyrus. Matėt? Neseniai rodė per televizorių. Jie nebesensta, lieka tokie kaip mirties akimirką.

MORTA. Jonui po mėnesio sueis tik aštuoniolika.

VERONIKA. O jau nužudęs žmogų, vaikšto su apykoje. Nebloga karjera, sakyčiau. Tikrai brandesnis, negu priklausytų pagal amžių. (Vėl pasilenkia prie Kosto) Jūs turite štai šitą. Jūsų vyresnėlis visada liks su jumis. Ar ne taip?

 

Kostas vėl bando įsiūbuoti vežimėlį, patraukti į save dėmesį, kažką mykia

 

VERONIKA. Matot? Kostas man pritaria!

GABRIELIUS. Mieloji, eikime namo.

VERONIKA (Mortai). Mano vyrui bepigu. Jis turi vaikų iš pirmos santuokos. Aš juk antroji, nežinojote? Vėlyva meilė.

 

Įeina Jonas

 

VERONIKA. Labas, Jonai, iš kur tu? Kiek apykojė tau leidžia nueiti nuo namų?

JONAS. Dabar nustatyta penki šimtai.

GABRIELIUS. Kilometrų?

MORTA. Metrų.

VERONIKA. Iki kiosko ir atgal.

 

Jonas iš maišelio krauna pirkinius, paduoda Mortai čekį, suberia grąžą į delną. Ši pasižiūri, linkteli jam

 

MORTA. Viskas gerai, užteko pinigų?

VERONIKA. Turit finansinių sunkumų? (Kreipdamasi į Gabrielių) Gal mes galėtume padėti? Paremti juos finansiškai?

 

Morta sustingsta

 

GABRIELIUS. Ką tu kalbi?

JONAS. Mama, aš eisiu. Kitaip jie neatstos.

 

Visi trys išeina. Morta žiūrinėja pirkinius, baigia juos dėlioti

 

5 scena

 

Šviesa dega kairėje pusėje, Mortos namuose. Morta palinkusi kažką pjausto. Kostas tuo metu šoka po namus. Jo žingsniai labai tylūs, negirdimi. Kai jis priartėja, Morta atsisuka, žiūri į jį. Jis prieina prie Mortos ir pasilenkęs į ausį sušunka

 

KOSTAS. Pa-sva-jok!

MORTA. Pa-sva-jok! (Susiima už galvos. Kostas nueina ir atsisėda į neįgaliojo vežimėlį, ima jį siūbuoti, šnarpščia, dejuoja. Įeina Jonas) Jonai. (Verkia)

JONAS. Atėjau maudyti Kosto. Jau prileidai vonią?

MORTA. Dar bėga, bet jau galim judėti. Maniau, neateisi.

JONAS. Ateisiu visada. Jei tik ta neprisiknis su savo siūlais, arbatom ir idiotiškomis kalbomis. Ir, žinoma, kol jie dėl ko nors nepasiskųs ir nesumažins apykojės metražo.

MORTA. Kaip tau ten sekasi?

JONAS. Tvarkausi. Be to, egzaminai jau visai čia pat. Tad turiu priežastį vengti jos draugijos. O tas diedas ir iš viso man šlykštus. Voragyvis, kuris visus susuka į savo tinklą.

 

Abu prieina prie Kosto, Jonas pritūpia, keliais suspaudžia Kosto kojas ir kilsteli jį už pažastų

 

JONAS. Kostai, padėk man, nebūk kaip maišas. Sveri toną.

 

Morta mėgina pagelbėti Jonui, jam ant pečių uždėti Kosto rankas. Jonas drauge su nešuliu svyrinėja po kambarį

 

MORTA. Vakar vėl radau iškritusį. Nesuprantu, kas jam darosi.

JONAS. Mama, nekalbėk, tarsi jo čia nebūtų. Reikia sakyti: „Kostai, nesuprantu, kas tau darosi.“

MORTA (kartoja iš paskos). Kostai, nesuprantu, kas tau darosi?

JONAS. Gal vežimėlis genda, nestabilus pasidarė? Jau kokie ketveri metai jam, ar painioju ką nors?

MORTA. Daugiau. Atsimenu, pirkom iškart po skyrybų, kad patogesnis būtų.

JONAS. A, vežimėlį užsifundijom to šikniaus nusiplovimo proga. Buvau pamiršęs.

 

Abu paguldo Kostą į vonią, prausia, muilina, vis patikrinę, ar ne per karštas, nupila vandeniu

 

MORTA. Kaip sekasi mokytis?

JONAS. Mama, viskas bus gerai. Liucija daug padeda. Net paprašė matematikos mokytojo, kad galėčiau jam paskambinti. Man būtinai reikia to egzamino, jei noriu stoti į psichologiją.

MORTA. Jau galutinai apsisprendei?

JONAS. Žinai, gamtininku su amžina apykoje sunku būtų dirbti. Be to, gal galėsiu kaip nors Kostui padėti.

MORTA. Cerebrinio paralyžiaus neišgydysi. Laiko neatsuksi. Pagimdžiau jį, kaip mokėjau, o pasirodo, nemokėjau…

JONAS. Bet pagalbos Kostui reikia ne tik dėl to, kad jis nevaikšto. Kostai, ar girdi, aš tau padėsiu. Tu tik laikykis, tik gyvenk, broli.

 

Kostas kažką švebeldžiuoja, tarsi mėgintų kalbėti

 

MORTA. Vanduo šąla.

JONAS (Kostui). Tuoj tave trauksim. (Mortai) Padėk man.

 

Abu kelia Kostą iš vonios, suka į rankšluosčius, sodina į vežimėlį

 

MORTA (kreipiasi į Kostą). Mes suplukom, bet tau neblogai būtų ką nors šilto įsimesti. Pašiurpęs visas. Kaip žąsytis. (Juokiasi) Einu užkaisiu arbatos. (Kreipiasi į Joną) Pabaigsi tvarkytis?

JONAS. Eik, mama, aš aprengsiu jį. (Mortai išėjus) Kostai, viskas gerai. Man gerai, nesijaudink. Tvarkausi. Matai, su kokiu maikonu atvariau pas tave? Kokie kedai? Naikiai. Kietai, ar ne? Viskas gerai. Niekas nieko nežino. Ir nesužinos.

 

Kostas verkia

 

JONAS. Tau šalta? Čia visokie bjaurūs skersvėjai traukia. (Velka megztinį) Tuoj užmausiu kojines. Mama nieko nežino, būk ramus. Tik aš. Tik mes. Bet mes niekam nesakysim.

 

Tuo metu įeina mergina, priėjusi prie Mortos kažką tyliai pasakoja. Jonas baigia triūsti ir stumteli vežimėlį virtuvės link

 

JONAS. Ko jūs taip žiūrit abi? Jūs, jūs abi…

MORTA (verkdama). Ji viską man pasakė. Viską. Visą tiesą. Kas nutiko su Dovydu… Ką jis mėgino padaryti…

 

Tuo metu Kostas įsisiūbuoja ir apverčia vežimėlį

 

JONAS (merginai, mėgindamas pakelti Kostą). Nekenčiu tavęs, nekenčiu.

MERGINA. Jonai, tu nesupratai… Palauk…

JONAS. Eik lauk, nenoriu tavęs nė matyt. Lauk!

 

Mergina išbėga

 

JONAS (Mortai). O tu, tu? Ar tu nesupranti, kad nereikia nieko kalbėti? Visą laiką kalbi, tarsi jo čia nebūtų.

 

Pabaiga kitame numeryje