MUST ir gyvai!
Dvi parodos, kurias vertėjo pamatyti
Buvo visai karšta (įdomu, kad šią vasarą arba labai karšta, arba gana – lietuviškai – vėsu) ir mes važiavome į Videniškius pjauti žolės. Žinojau, kad užsuksime aplankyti Kristinos Daniūnaitės parodos „Laiko žiedlapiai“ (veiksiančios iki rugpjūčio 2 d.), ir čia nebuvo nieko keisto, nes Molėtai, jų dailės galerija, pirma, yra pakeliui, o antra, tiesiog privalau. Kaip šiandien sakoma: „MUST“, o anksčiau būtų tarta: „Reikia it mahometonui aplankyti Meką.“ Rašydamas šiuos sakinius, net pats pasišaipiau iš savęs. Nejaugi dar egzistuoja parodų, kurias būtina aplankyti? Taip. Ir ne viena. Galbūt galima nežinoti K. Daniūnaitės kaip autorės, pavyzdžiui, praeinant per Kaziuką pro jos prekystalį su pardavinėjamais estampais (pigesniais už kai kurias verbas, uzbonus ar kumpius). Bet jautresnė akis ten irgi pastebėtų gerumą. O jos parodos yra kaip atlaidai. Užteko stebėti žiūrovų reakcijas. Molėtuose vyko miesto šventė, tad publikos buvo nemažai (turint omenyje, kad ir mes buvome vieni iš tų vasarotojų, kurie, skubėdami į sodybas, užsuka akis paganyti ne tik į tenykščius prekybos centrus). Įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, labai nevienodų patirčių žmonės į Kristinos darbus žiūrėjo it kokie maldininkai į šventuosius abrozdėlius. Arba kaip tie neišrankūs užpraeitų amžių šventraščių „skaitytojai“, kurių akys pagaudavo tik paveikslėliais išsakomus teiginius.
Kristina Daniūnaitė. Žirgas. Iš ciklo „Prieš ir po“. 2019
Taigi, K. Daniūnaitės kūryba yra labai demokratiška pačia geriausia šio žodžio prasme, nes ji tikrai nėra populistinė, demagoginė, sofistinė. Priežastis labai paprasta. Paveikslėlių autorė nemeluoja, yra nuoširdi. Ir taip, ji sako nemalonius dalykus. Tai, ką ne vienas iš mūsų slepia savo pasąmonės labirintuose, sąmonės užkaboriuose. Kaip kokia dvasių veterinarė menininkė iškrapšto tuos pasišiaušusius mentalinius padarėlius (kartais labai piktus ir agresyvius, neretai labai negražius ir nemeilius) ir patupdo į saugius (bent jau mums – žiūrovams) narvelius. „Sėdėkite čia ir niekam nekenkite!“ – dar tarsi motiniškai ar mokytojiškai, su didaktiniu meilumu pagrūmoja. Kristina nėra moralistė breigeliška ar gojiška prasme. Ji nemoralizuoja ir neironizuoja. Tai ne jos tikslas. Visus tuos blogus, negerus, neįprastus ir keistus (keista, kad labai skirtingus ir nepalyginamus dalykus suvėriau ant vieno prasminio iešmelio) menininkė vaizduoja nuoširdžiai, kartais net naivokai stebėdamasi ir gėrėdamasi šio pasaulio įvairove ir turtingumu.
Kyla pagunda papasakoti vieno ar kito darbo turinį. Tai nebūtų sudėtinga, nes motyvai aiškūs, personažai suprantami, situacijos perskaitomos. Bet didžiausias istorijas čia perteikia linijos grožis, juodo ir balto kontrastas, pustoniai, visa ta štrichų ir dėmių makalynė. Todėl dar būtina (netgi – MUST!) pažymėti, kad K. Daniūnaitės grafika yra eruditiška. Visomis prasmėmis. Ne tik labai įvairių kontekstų pajauta, bet ir techniniais sprendimais, leidžiančiais mums (nuo diplomuoto menų specialisto ar meninio tyrimo žinovo iki vaiko ar privačios įmonės darbuotojo) patikėti grafinių technologijų galimybėmis. Oforto ir akvatintos technikomis sukurti darbai veikia operos, kino filmo, puikiai surežisuoto spektaklio principais.
Parodų žiūrėjimo privalomumas dera ir Henriko Natalevičiaus atveju. Neimsiu net aiškinti, kuo jis svarbus mūsų tapybinėje kasdienybėje ar dailės istorijos festivaliuose. Taip pat nepostringausiu, kad net ir mūsų dirbtinio intelekto ir spaudos kokybės neribotumo (sic!) epochoje Henriko tapyba reikalauja gyvo kontakto su akimi (bei galva). Verta būti ir šio dailininko parodos atidaryme – nes jis pats (nepalaikykite tai kritika ad hominem, nes jokio kritikavimo ir nėra) yra panašus į savo tapybą. Net ne į veikėjus, o į tikrąjį savo kūrybos protagonistą – potėpį. Juolab kai prabyla, irgi darosi savaime aišku, kad spalvas taip minkštai ant drobės ar kartono gali kloti tik beveik deklamuojančiu, dainingu balsu šnekantis asmuo.
Eidamas į gyvą susitikimą su autoriumi Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, į parodą „(Ne)matomi“, dairydamasis į birželio liūtimi, o gal monotonišku visos vasaros lietumi besiruošiantį prapliupti dangų, žvalgydamasis į Vilniuje užsispyrėliškai džiūstančias liepas (štai ir dar keletą visiškai sveikų medžių mūsų akyse Prancūzparkyje nupjovė), galvojau, kad H. Natalevičius yra be galo drąsus, vienas drąsiausių Lietuvos tapytojų apskritai. Jis nebijo dviejų dalykų – miesto dulkių ir šiltojo metų laiko žalumos (kol jos dar nėra įveikę sausros, rudenys ir mūsų medkirčiai bei žoliapjoviai), iš šių tarsi visiškai priešingų, prieštaringų pradų (kaip ledo ir ugnies) jo paletėje įvyksta kuo tikriausias alcheminis procesas, kurio rezultatas – koloristinis auksas. Tad jeigu norite sužinoti, koks yra tikrasis šio pasaulio auksas, būtinai susipažinkite su H. Natalevičiaus tapyba. Bet būtinai – gyvai!
Šio dailininko tapyboje svarbus paveikslų formatas. Bet kur
Henrikas Natalevičius. Iš ciklo „Sodo istorijos I“. 2024
vaizdų dydis nėra svarbus? Ir renesansinėje Venecijoje, ir barokiniame Delfte žinota, kad nuo mastelio pasirinkimo priklauso visa idėja. To dar mokoma ir kai kuriose akademijose, ypač ten, kur nepamirštama, kas yra klasikinės tapybos tiesos. H. Natalevičiaus fenomenas tas, kad jis gali kombinuoti ir didesnius, ir mažesnius iliuzinius langus į kažkuriuos kitus pasaulius. Parodoje tai virtuoziškai demonstruojama vieną šalia kitos eksponuojant dvi skirtingas paveikslo versijas (viena – 90 × 70, kita – 60 × 40 cm, 2025) detektyvinio (ir ne tik) romano temos vertu pavadinimu „Erotinio turinio paveikslo gabenimas į restauravimo centrą Vilniaus senamiestyje“. Niekas net nėra pernelyg modifikuota ar transformuota, tačiau skirtingas ilgis ir plotis daro kitokį poveikį, vienu atveju – tragišką, kitu – komišką.
Nekartodamas jau ne kartą pirmtakų deklaruotos minties apie natalevičišką siurrealizmą, pasakysiu, kad jeigu toks ir egzistuoja, tai jo fenomenas kyla iš situacijų dviprasmybės. Regis, tapytojas fiksuoja tokias būsenas, kokios mus ištinka skriejant laiptais (nuo jų), vaikštant po svetimą tamsų ir visokio šlamšto prikrautą butą. Nelabai aišku, ko galima tikėtis – sėkmingo nusileidimo nuo pakopų ar už kampo tykančio guzo ant kaktos. Tai nuotykis, galintis pasibaigti, todėl tiesiog įdomu ir verta pamatyti H. Natalevičiaus tapybą. Priminsiu ir pakartosiu – gyvai!
