Persodinimas

 

(Vienos dalies pjesė)

 

Veikėjai

 

VERONIKA – Gabrieliaus sutuoktinė, apie 40 metų

GABRIELIUS – Veronikos sutuoktinis, apie 65 metai

JONAS – kaimynų sūnus, 17 metų

MORTA – Jono motina

KOSTAS – vyresnysis Jono brolis, 23 metų

VINCENTAS DAGILIS, policininkas, 43 metų

MERGINA (LIUCIJA), apie 17 metų

 

 

Scenoje matyti visos veiksmo erdvės: dešinėje pusėje – prabangiai, skoningai apstatytas kambarys su dideliais langais gale, minkštomis užuolaidomis, minkšti krėslai; scenos kairiajame pakraštyje – įprastas kuklus būstas: virtuvė, kambarys, vonia; per vidurį scenos priekyje – miesto suoliukas

 

1 scena

 

Šviesa dega dešinėje. Veronika nervingai vaikšto po kambarį, Gabrielius skaito laikraštį

 

VERONIKA. Nesuprantu, kaip tu gali skaityti. Menas! Literatūra! Štai kas tau rūpi! Meeenininkas!

GABRIELIUS (nepakeldamas akių). Reikia šiuo tuo domėtis. Kas belieka.

VERONIKA (Gabrieliaus intonacija). Kas belieka, kas belieka? Daug tau lieka, nesiskųsk. Man tai nieko neliko. (Pauzė) Nesiskųsk, ar girdi? Nueik pas juos. (Gabrielius tyli) Tėtuk, nueik pas juos.

GABRIELIUS (nepakeldamas akių). Sakiau tau taip manęs nevadinti.

VERONIKA. Tė-tuk, tė-tuk! (Koketiškai atsisėda ant krėslo atkaltės šalia Gabrieliaus, glosto jį)

GABRIELIUS. Nenurimsti.

VERONIKA. Juk žinai, kad aš teisi, tėtuk. Jis privalo čia ateiti. Jis ir ateis čia. Persodinimas – būtina procedūra.

 

Gabrielius lėtai padeda laikraštį, pakyla, paima švarką, lėtai velkasi

 

GABRIELIUS. Manai, neprisivirsim košės? Suprantu, kad teisiškai esam teisūs, kad galim to prašyti. (Pažiūri į žmoną, pasitaiso) Reikalauti. Bet ar paskui susitvarkysim su visu tuo? Dovydas juk negrįš.

VERONIKA. Kitaip negaliu. Negaliu. Springstu kvėpuodama. Dūstu.

 

Priėjusi Veronika apkabina Gabrielių, verkia. Šis glaudžia ją, glosto pečius

 

GABRIELIUS. Neverk, tik neverk.

VERONIKA. Tu tik eik. Eik jau.

 

Gabrielius išeina. Veronika vaikšto, taiso užuolaidas, tvarkosi, dėlioja daiktus.

Po kurio laiko grįžta Gabrielius, nusirengia, kabina švarką, nueina įsipilti vandens

 

VERONIKA. Ką jie sakė? Nesitikėjau, kad taip greit grįši.

GABRIELIUS. Gal geriau paklausk, ką aš jiems sakiau? Sakiau, kad nesipyksim dėl to. Kad kaimynai nesipyksta.

VERONIKA. Ir kas tada?

GABRIELIUS. Jono nemačiau. Morta verkė. Nieko nesakė, visiškai nekalbėjo. Pasakiau viską. Kad nesipyksim dėl to. Dėl nieko nesipyksim. Bet ką reikia, tai reikia. Pasėdėjau su jais. Net su Kostu pasisveikinau. Siaubinga išnara. Nežinau, kaip bus.

 

Pasigirsta skambutis. Veronika eina prie durų, atidaro

 

VERONIKA. Užeik.

 

Į kambarį įeina jaunuolis

 

GABRIELIUS. Labas, Jonai. Atėjai.

JONAS. Mama pasakė.

VERONIKA. Užeik, Jonai, seniai laukiam. Prisėsk. (Numeta tolyn laikraštį, atsisėda į krėslą, paima krepšį su mezginiu, o Jonui paduoda susivėlusį juodų ir baltų siūlų raizginį) Susuk į kamuolius. Tik kruopščiai, be mazgelių. Tau ką nors numegsiu. Ir pasikalbėsim.

 

Veronika mezga juodų ir baltų siūlų mezginį, Jonas dairosi, kur atsisėsti, galiausiai pusiauklupsta susirango ant grindų, raizgioja siūlus ir suka juos į atskirus kamuolius

 

GABRIELIUS. Eisiu į darbą.

VERONIKA. Žinoma, mielasis.

 

Gabrielius išeina

 

VERONIKA. Kokį dar darbą? Juk sekmadienis, o jam ir dirbti nereikia, išankstinė pensija.

JONAS. Nežinojau.

VERONIKA. Niekam nereikalingas pasidarė. Nepastebėjai, koks jis senas?

JONAS. Nepastebėjau.

VERONIKA. Jis labai senas, toks senas, kad daugiau vaikų neturėsim. Jam smirda iš burnos.

JONAS. Kodėl tuokėtės su juo?

VERONIKA. Debilai tėvai, debiliška aplinka, debiliški darbai. Ir neturi kur dėtis. Taip ir susigundai šita prostitucija, kuri gražiai vadinama šeima. Visos kam nors parsiduoda. Gal nori arbatos?

JONAS. Jei tik jūs norite.

VERONIKA. Užkaisk virdulį, puodeliai viršuj ant lentynos.

 

Jonas padeda siūlus ir keliasi, kaičia arbatą

 

VERONIKA. Galėtum užuolaidas atitraukti?

JONAS. Lauke tamsu. Jaukiau su užuolaidomis.

VERONIKA. Noriu pažiūrėti, ar žvakės dega.

 

Jonas priėjęs atitraukia užuolaidas. Pro langą pasimato tolumoje mirgančios šviesos

 

VERONIKA. Ar dega? Pažiūrėk. Aš trumparegė, neprimatau, o dar dulksna lauke.

JONAS. Dega.

VERONIKA. Kurioj pusėj, kairėj ar dešinėj?

JONAS. Kairiau, maždaug per kalnelio vidurį.

VERONIKA. Šiandien uždegėm. Yra tokių, kurios, kaip ant jų parašyta, dega 48 valandas. Bet man atrodo, kad čia gryna apgavystė. Padegs truputį ir užges.

JONAS. Ten netoli ir mūsų kapai. Mūsų seneliai ten palaidoti.

VERONIKA. Tie kapai jau nebe tavo. Pamiršk. Tu persodintas. Dabar mūsų šeimos kapai bus ir tavieji. Vasarą galėsim gėlių pasodinti, palaistyti.

JONAS. Kaip man jus vadinti?

VERONIKA. Gali vadinti vardu. Arba mama. Kaip išpuls. (Pauzė) Tu nebuvai nuėjęs prie kapo?

JONAS. Man apykojė neleidžia.

VERONIKA. Parodyk.

 

Jonas nenoriai pakelia kelnių apačią. Veronika pasilenkusi žiūri, paskui trukteli, ima tampyti apykoję ranka, Jonas susvyruoja ir atsitraukia

 

JONAS. Gal aš eisiu. Tikriausiai mamai reikia padėti.

VERONIKA. Geras sūnus esi? Džiaugiuosi. Jei geras jai, ir man geras būsi. Senatvėj gražiai prižiūrėsi…

 

Jonas išbėga palikdamas atviras duris. Veronika pakyla, uždaro jas ir krenta į krėslą verkdama

 

VERONIKA. Kaip šalta. Siaubingas šaltis. Koks skersvėjis.

 

2 scena

 

POLICININKAS (atidarydamas duris). Laba diena. Durys neuždarytos. Aš probacijos pareigūnas. Vincentas Dagilis. (Parodo pažymėjimą)

VERONIKA (padeda mezginį, stojasi, ištiesia ranką, pareigūnas ją paspaudžia). O, naujokas? Malonu. Aš Veronika. Ar seniai dirbate?

POLICININKAS. Šitam biure savaitė jau. Žinot – viskas nauja, informacijos griūtis, nieko nespėju. Daug žmonių, naujovių.

VERONIKA. Bet jau lankote probantus.

POLICININKAS. Darbas sunkus, bet atrodo prasmingas. Tad ir stengiuosi. Palaikyti tvarką, perauklėti tuos, kuriuos įmanoma perauklėti, užtikrinti visuomenės saugumą, – pasaulis tikrai gali būti geresnis.

VERONIKA. Kaip kilnu.

POLICININKAS. Ačiū. Tikiuosi pasitarnauti. Jūs, kaip suprantu, pasirengę persodinimui. Atnešiau pasirašyti dokumentus.

VERONIKA. Matote, šiuo metu nėra mano sutuoktinio. Jis darbe. Intensyvus mėnuo. Ruošia sudėtingą sutartį. Su Japonija. Jei pasirašys, nei man, nei Jonui niekada nereikės rūpintis dėl pragyvenimo. Mano vyras visada mėgo daug dirbti ir nebūti namie.

POLICININKAS. Visokeriopa nauda…

 

Pro duris įeina Gabrielius. Truputį svirduliuoja

 

GABRIELIUS (sutrikęs). Brangioji, turim svečią? Ar čia dar vienas tavo… draugas?

VERONIKA (nuveria Gabrielių akimis). Jonui čia patinka. Jam negerai ten likti. Tie namai jį gadina. Jis neturi laiko mokytis, neturi laisvalaikio, jokių interesų, nuolat turi dirbti, ką ir kalbėti apie tai, kaip jų vyresniojo sūnaus būklė traumuoja visą šeimą. Manau, tik ta jų šeimos situacija, tik brolis kaltas, kad viskas taip atsitiko. Dovydas pasakodavo, kiek patyčių dėl brolio tas vaikas patirdavęs. Klasėj, mokykloj, kur tik vaikai – ten patyčios. Nuo pat mažumės. Jie buvo geriausi draugai, nežinojot? Dovydas tik tą ir darė, kad gindavo Joną nuo visokių bjaurybių.

 

Policininkas papurto galvą

 

POLICININKAS. Nebūčiau pagalvojęs… Bylą skaičiau, bet dar ne iki galo įsigilinau į istoriją.

GABRIELIUS (vis dar sunkiai versdamas liežuvį). Jis nužudė mūsų sūnų. Geriausią savo draugą. Mano žmona – šventoji, kad nori jam padėti išlipti iš šito liūno.

 

Veronika pravirksta, maloniai linkteli Gabrieliui

 

VERONIKA. Dovydas atsivesdavo jį, jie nuo vaikystės daug laiko leisdavo kartu, jis nakvodavo pas mus. Galiu tik save kaltinti, kad laiku neuždraudžiau tų draugysčių. Maniau, tiesiog kaimynų berniukas. Ir nesvarbu tie socialiniai skirtumai. Mes juk progresyvūs žmonės. Maniau, draugauti patogu, kai taip šalia – per gatvę. Abu su Dovydu rydavo picas kaip krokodilai – po dvi, po tris. Kiaušinienės kepdavau iš karto iš dešimties kiaušinių. Ką ir kalbėti apie visokius saldumynus – tas vaikas namie gal nė sausainio ragavęs nebuvo… (Gabrielius sumosuoja rankomis tarsi nesutikdamas, Veronika tvirtai) Viską surydavo. Kaip du siurbliai. Kad ir ką ant stalo padėsi, nieko neliks. Matydavau, kad jis alkanas…

POLICININKAS (pritariamai linguoja galvą). Ir kur tai nuvedė?..

VERONIKA. …Prieš keletą metų jam prieš rugsėjį nupirkom visą mokyklinį krepšelį, nes išsikalbėjo, kad nenori į mokyklą. Gėdinosi senų sportinių batų, neturėjo sąsiuvinių, vadovėlių. Visas Dovydo panešiotas maikutes atiduodavom – maišais, maišais… Negerai augti tokiam skurde. Be to, ir įstatymai mano pusėj.

GABRIELIUS. Mūsų, mieloji, mūsų pusėj.

VERONIKA. Tu turi vaikų. Čia aš likau bevaikė. Jei būtum vienas, Jono tau nepriteistų. Persodinimas pritaikytas atsižvelgiant į mano padėtį.

POLICININKAS. Kaip manote, kodėl visa tai įvyko?

GABRIELIUS (prablaivėjęs). Jei būtumėt atidžiau pasidomėjęs, byloj viskas parašyta. Paaugliškas pavydas. Ir ne „tai“, o įvyko žmogžudystė. Nekalbėkit neutraliai, tarsi apie kokį nereikšmingą įvykį. Šitas mielas kaimynų berniukas suskaldė mano sūnui galvą į grindis.

VERONIKA. Taip, nužudė mūsų sūnų… (Užsidengia rankomis akis, kūkčioja) Siaubinga, skaudu.

POLICININKAS. Jūs tik nemanykit, kad aš jo pusėj. Kad kažką nutyliu. JAV už nužudymą visada baudžiama kalėjimu, nesvarbu, kiek metų nusikaltėliui. Taip turėtų būti ir pas mus. Aš griežtesnių bausmių šalininkas. Apykojės, antkakliai, apyrankės – visa tai niekai. Sodinti juos visus reikia. Kad jau mušti negalima. Nors reikėtų!

GABRIELIUS. Šit kaip?

POLICININKAS (pastebėjęs nepritarimą, šiek tiek sutrikęs). Vaikai dabar bręsta anksčiau, jie kuo puikiausiai supranta, ką daro. Kartais eidamas nuo vieno prie kito bijau, kad tamsiam patvory gausiu su plyta per galvą. Jie juk galvoja, kad tai aš varžau jų laisvę. Kad ne jie, o aš kaltas. Žinot, kaip mane jie vadina? Apykoje. Galėtumėt pamanyti?

VERONIKA. Ar daug atvejų administruojate?

POLICININKAS. Dabar tarsi kokia epidemija juos apėmusi. Aišku, visais laikais tokių dalykų buvo. Paaugliai yra paaugliai, kaip sakant. Jeigu jau gimei urodu, tai paaugliški hormonai dar labiau galvą suknisa. Tiktokai niekuo dėti. Mano laikais dėl tokių dalykų kaltindavom kompiuterinius žaidimus, dar seniau – Holivudo filmus. Bet man atrodo, mažai kailis skalbtas ir viskas.

GABRIELIUS. Na, čia tiesiog nesveikas elgesys. Gal ir reikia aiškių, rimtesnių bausmių – kad bijotų, bet reikia ir dirbti su psichologais, kurie sugebėtų išmėsinėti, kas tų vaikigalių galvose dedasi, kad taip padaro.

VERONIKA. O persodinimų? Daug vyksta?

POLICININKAS. Gal pusė atvejų baigiasi persodinimais. Dažniau, kai nusikaltėlis jaunesnis. Bet mokymuose pasakojo, kaip buvo persodinta beveik nužudytojo motinos bendraamžė. Nenoriu smulkmenomis skonėtis, bet…

GABRIELIUS (ironiškai). Ką jūs, netylėkit, pačirškinkit mūsų vaizduotę!

POLICININKAS (nesupratęs ironijos, pritariamai išsiviepdamas). …atrodo, jos tapo pora.

VERONIKA. Kas? Motina su žudike?

POLICININKAS (triumfuodamas). Dar šiek tiek tokių nevykusių persodinimų, ir programai ateis galas. Atsimenat, kas dėjosi, kai buvo priimta šita Baudžiamojo kodekso pataisa? Kiek entuziazmo! Kad visus galima perauklėti. Visus, įsivaizduojat?

GABRIELIUS. Gal žmonės tik nori, kad senatvė būtų aprūpinta. Be to, kalėjimas nedaug kam padeda pasitaisyti.

POLICININKAS. Pasitaisyti? Atskirti juos reikia nuo padorios visuomenės. Dirbu šitą darbą, bet manau, kad reiktų bausmes griežtinti. Urodai puikiai supranta, kada yra nebaudžiami ir gali daryti ką nori.

VERONIKA. Negaliu atsikvošėt. Siaubas kažkoks.

POLICININKAS. O paties jūsų… ėėė, berniuko nėra namie? Jono? Jis pas jus dar negyvena? Pusmetis po įvykio, du mėnesiai po nuosprendžio.

VERONIKA. Galim parodyti jo kambarį… Neseniai baigėm darbus. Po laidotuvių… neišėjo iš karto to kambario tvarkyti. Ten Dovydo daiktai, rūbai. Kvapas. Bet dabar gražiai sutvarkėm. Net prie vaiko taip nebuvo, jis mėgo tamsesnes užuolaidas, buvo prisikabinėjęs paaugliškų plakatų.

GABRIELIUS. Žinot, berniukas. Jų galvoj viena.

VERONIKA. Dabar kambarys toks šviesus, kad man pačiai būtų malonu jame gyventi.

GABRIELIUS. Ką mėgsta šitas, tiesa, nežinom. Mums patinka, bet ar jam patiks?

VERONIKA. Tik nesakyk, kad Dovydo dizainas buvo geras. Nejuokink. Ir dar tą kirvį ant durų gal palikti norėjai? Kankinausi su juo. Visi vaikai kelia skausmo.

GABRIELIUS (šiurkštokai nutraukdamas Veroniką). Tai ar norėsit pažiūrėti kambarį?

POLICININKAS. Ne, dėl kambario – visiškai pasitikiu jūsų skoniu. Man rūpi persikraustymo faktas. Žinot, kad galėčiau dokumentus įforminti, jog persodinimas įvyko.

VERONIKA. Užtikrinu jus, Jonui čia patinka, tik dar nespėjo visų daiktų susinešti. Bet ateina čia kasdien, būna, kai tik gali iš ten ištrūkti. Motina jo nepaleidžia. Užspaudusi, nieko kito, be savęs ir savo patogumo, nemato. Tik jai, matai, reikia padėti, o kad Jonui ruoštis egzaminams laiko mažai liko – ne jos bėdos neva.

GABRIELIUS. Taip, visokeriopas vaikų išnaudojimas.

VERONIKA. Bet pamokas ruošia čia, visi jo vadovėliai… Čia jau. Galiu parodyti.

POLICININKAS. Nereikia. Kitą kartą norėsiu su juo pačiu pasikalbėti, geriau susipažinti.

VERONIKA. Jūs jau pažįstami?

POLICININKAS. Probėgšmais. Kažkada žaidėm futbolą. Laimėjom prieš juos. Kitą kartą prieš užsukdamas paskambinsiu ir sutarsime. Palieku segtuvą su dokumentais. Turite peržiūrėti ir pasirašyti. Jonas taip pat, nors ir nepilnametis. Tik pasitikslinsiu, ar žinote, kad jei per tris mėnesius neįvykdysite reikalavimų, įpareigojimas nusikaltėlį persodinti į jūsų šeimą nustos galios. Bet dar mėnuo laiko yra.

VERONIKA. Mes paskubėsim.

GABRIELIUS. Mieloji, laiko dar marios.

POLICININKAS. Kai tik persikels, turite tą pačią dieną pranešti, kad perprogramuotume apykoję. Tada metražas skaičiuosis nuo jo kambario. Gana tiksli aparatūra. Jam bus svarbu.

GABRIELIUS. Kokios procedūros.

POLICININKAS. Tikriausiai žinote, jog laikas praeina ir bausmė suspenduojama. Kaip minėjau, pusė nuteistųjų vilkina ir taip išvengia bausmės.

 

Policininkas išeina

 

Pabaiga kitame numeryje