Kiti pasauliai, kitokie šokiai

Pasak portugalų poeto Fernando Pessoa, visas menas yra prisipažinimas, kad gyvenimo neužtenka. Anot jo, kurti – suteikti gyvenimui tai, ko jam trūksta. Nors gal kai kam pasiūlius ko nors trūkstama atrodo per daug? Visa armija portretų kūrėjų neriasi iš kailio, bandydami perteikti „tikrąjį“ savo fotografuojamo asmens charakterį. Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė (ir, mano galva, potenciali scenaristė su kino ar teatro režisierės ir poetės užtaisu bei tikra vizionierė) Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės ir jo angelų. Kaip tik šie, regis, ir šmėkščioja Daivos fotografijų parodoje „Aš | Kitas“, gegužės pabaigoje papuošusioje ir pagyvinusioje Pamėnkalnio vilos erdves (parodos kuratorės Eglė Frank ir Rūta Elijošaitytė-Kaikarė).

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Antanas A. Jonynas. 2020

Tiesa, iš lietuvių poetų Daivai kaip kitų pasaulių kūrėjai gal labiausiai tiktų Sigitas Geda, Ernestas Noreika, Aušra Kaziliūnaitė, Mantas Balakauskas ar naujausias Nerijus Cibulskas. Ir tik niekaip nesiverčia liežuvis pavadinti pastarąją parodą „rašytojų fotografijomis“, juolab – „rašytojų portretais“. Rašytojai, žinoma, buvo fotografuojami, tačiau fotomenininkei jie tapo jos pačios pasakojimų personažais, jos vizijų ar sapnų veikėjais, jos simbolinės kalbos elementais. Kaip tik dėl to šios nuotraukos gali būti įdomios net ir tiems, kurie lietuvių rašytojų nei matę, nei girdėję. Atpažinti rašytojus, ypač tuos, su kuriais bendravai asmeniškai, šiuo atveju – papildoma vertė, parodos lankytojui teikianti dar vieną premiją. Bet jei žiūrovas jautrus ir žmogiškas, jis patirs pasaką, mitą, istoriją, daugiasluoksnį pasaulio paveikslą, konkrečiau – kitus pasaulius. Jeigu žmogiškas? Perskaitėte teisingai. Nes juk, kaip yra tvirtinęs vokiečių filosofas Ernstas Cassireris, žmogus nebegyvena vien tik tiesioginėje fizinėje visatoje – jo gyvenamoji vieta yra simbolinė visata. Ir joje tarsi naujos upės ar keliai susipynė kalba, mitas, menas, religija. Tad žmogui tiesiog nebeduota susidurti su tikrove tiesiogiai, akis į akį. Norėti, žinoma, nebus uždrausta, bet gal verčiau nešvaistyti tam laiko? Kur kas patikimiau būtų pakeliauti Daivos Kairevičiūtės pasauliais, pakopa po pakopos lipant mediniais Pamėnkalnio vilos laiptais, žengiant iš vienos šio pastato erdvės į kitą, žvilgtelint į priekį, atsigręžiant. Gal net apsisukant ant kulno, nes tai gali būti geras būdas patirti šviesos srautus ar į sparnus ar vaiduoklius panašius pavidalus, kuriuos šiai parodai sukūrė fotomenininkė.

Parodos „Aš | Kitas“ autorė yra ne eksperimentatorė, ne naujokė, o nuosekli, jos kūrybos gerbėjams pažįstama kitų pasaulių kūrėja. 2024-ųjų pradžioje, pakalbinta apie jos parodą „Sirenos“ ir paklausta apie pasirinkimą vaizduoti moteriškų pavidalų mitologines, fantastines būtybes, kas galėtų reikšti bėgimą nuo nuobodžios, varginančios tikrovės, o gal naujos realybės ilgesį, ji pabrėžė vizualaus reikšmių žaidimo svarbą. Sakė, kad ilgisi, ieško ir patiria malonumą pastebėjusi vizualinių metaforų, jai tai – poezija. Tiesa, apie jos režisūrišką veiksmą, nuotraukų kompozicijas, gerai apgalvotą geometriją, puikiai apskaičiuotus šešėlius, numanomą vėjo ar žemės traukos poveikį vaizduojamiems objektams sužinojome nedaug. Sakė, kad visų veiksmų eiliškumo klausimas iškyla, kai žiūrima į jau sukurtas fotografijas ir sunku suprasti, kaip tai atsitiko. Esą viskas prasideda nuo idėjos ir noro ją įgyvendinti, o susikoncentravus viskas vyksta „valso žingsneliu“.

Šokio žingsneliai ar judesys tuokart, beje, paminėtas irgi neatsitiktinai. Juk kadaise Daiva pati lankė šokio pamokas, o šokio elementų tiek visoje jos kūryboje, tiek pastarojoje parodoje rastume be vargo: prie Vytauto Stankaus gretinamos butaforinės kojos, o štai rankos ir nuogos pėdos švytruoja menamame rašytojo Andriaus Jakučiūno ir literatūros tyrinėtojos Neringos Butnoriūtės šokyje. Į viršų pamėtėta Giedrė Kazlauskaitė, tarp besidauginančių rankų išnyrančios Ieva Toleikytė ir Ramunė Brundzaitė, kovos ar šokio moste pamatyta Agnė Žagrakalytė, mistiškai judančios, į baltą audinį Jurgitą Jasponytę vystančios mergaitės. Raganiškai didžiuliu apsiaustu plazdanti Eglė Frank, šokiams paaugliškai pasipuošusi Virginija Kulvinskaitė, į viršų išspriegtas Mantas Balakauskas, aplink Dainių Dirgėlą cirko pratimus atliekantis porcelianas, personažų ir stalo vaišių šokdinamas Antanas A. Jonynas. Šokti angelo pakviesta Marija Mažulė, porinį nosių žnaibytinį su partnere demonstruoja Antanas Šileika, aplink Ievą Dubrytę sklando jos dvasinės antrininkės, vaiduokliškų šokių įkarštyje tarsi kolona sustingusi Renata Šerelytė, sidabrinė, o gal auksinė ranka šokdina Laimą Kreivytę. Lina Simutytė žaidžia su atspindžiais, o gal vandeniu, vaiko kaukės suka ratelį aplink Jurgą Tumasonytę. Ir tik Kornelijus Platelis, Mikalojus Vilutis, Valdas Papievis, Gytis Norvilas ir Kęstutis Navakas likę tarsi besisukančio pasaulio ašys su savo kalaviju, žirgu, prie savo filosofinio kiaušinio ar mistinių akinių. O kur dar balansine lazda manipuliuojantis Ričardas Šileika ar šluota laivelyje iš sušluotų lapų besiiriantis Vidas Morkūnas, po vištidę ar statybas besivaidenanti Rasa Aškinytė, stojiška baikerių kompanijos puošmena tapusi Danutė Kalinauskaitė…

Visi minėti judesiai ir tai, kad vienam rašytojui skiriamos bent keturios nuotraukos, tik paryškina jų autorės nusiteikimą savo objektus matyti besikeičiančius ar judančius aplinkoje, tampančius vis kitais: tai atima teisę ar netgi norą žiūrėti į viską kaip į kažką stabilaus ar sustingusio. Šiuo požiūriu būtų galima spėlioti, ar toks sprendimas sutampa su autorės pasaulėvoka, ar ji fotografuojamą pasaulį mato šiek tiek kinematografiškai. Galbūt tai yra jos požiūrio unikalumo sudėtinė dalis, konceptualaus neapibrėžtumo išpažinimas. Kad ir kaip būtų, visas šis projektas su rašytojais (parodai atrinkta tik darbo dalis) – tarsi vizuali stebuklinių pasakų knyga, nenustojanti traukti, pajėgi įtraukti. Taip, Lietuvos rašytojas su šunimi ar šluota rankose netaps tokia fotografine garsenybe kaip Annie Leibovitz su gulbe nufotografuotas Leonardo DiCaprio (1997) ar pieno vonioje mirkstanti komikė Whoopi Goldberg (1984), kaip analogiškai režisūrinė Philippe’o Halsmano nuotrauka „Dalí Atomicus“ (1948) su besikryžiuojančiais kačių šuoliais, vandens čiurkšle ir paties Salvadoro Dalí šuoliu. Betgi tai nenutiks tik dėl garsiau, globaliau skambančių varpų, gongų ar galingesnių vargonų. Bet ar tai reiškia, kad esame nepajėgūs kurti ir reflektuoti originalių pasaulių? Daiva Kairevičiūtė tai daro užtikrintai, o pozuodami projektui jai padėjo mažos Baltijos šalies rašytojai – užburti „Aš | Kitas“ meistrės, įsitraukę į jos sumanytą žaidimą.

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda „Aš | Kitas“ Pamėnkalnio viloje (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) veikia iki gruodžio 31 d.