Tas dalykas

 

Grožio aptarimas

 

Piktžolės

tokios panašios į gerąsias žoles

atkakliai rūpinasi palikuonimis

pilnakrauju rūšies paveldu

kiekviena savo genties išskirtinumu

lygiai kaip tie gerieji žmonės

lygiai kaip tie blogieji žmonės

 

ir pievų augalai pamirštais vardais

žolės susvetimėjusios su žodžiais

žydinčios pakuždomis

gausiai liudijančios

savo galingą, masinį gėliškumą

savo grėsmingą gėliškumą

 

o dar pagarbintosios gėlės

iš toli įsižiebiančios

tartum žvaigždės

kalbančios ta pačia švytėjimo

ir blėstančios šviesos kalba

slopstančio skausmo tarme

visais laikais

kokio nors laiko pabaigos liudijimu

 

kaip ir žvaigždės

šaltai ir negailestingai

siunčiančios vis tą pačią žinią

koks neišmatuojamas atstumas

tarp žodžių „auksinis ruduo“ ir

ištisinio žodžių tviskėjimo

 

jis nuginkluoja bloguosius

jis nuginkluoja geruosius

 

 

 

Žaibuojant

 

Tai nutikdavo žaibuojant.

Naktį dreskiantis blyksnis išryškindavo

jų pačių tamsą,

ši juos išgąsdindavo labiausiai.

 

Oras, kuriuo jie kvėpuodavo,

kuriuo dalijosi alsuodami arti vienas kito

ir kurį laikė beveik niekuo,

prie žaibo kanalo įkaisdavo

iki dieviškai karštų

30 tūkstančių laipsnių.

Oro stulpas plėsdavosi ir susiraukdavo

velnišku greičiu,

sykiu išlikdamas beveik niekuo,

betgi pasiekdamas jų klausą,

pokšėdamas ir grumėdamas,

mušdamas per jų ausų būgnelius,

kaip tik tegali tasai beveik niekas.

Ir tada jau niekas jiems nebetrukdydavo

žaisti savo baime,

glaudžiantis prie vienas kito kūno,

prie netvarių vienas kito paviršių,

kuriuos buvo įpratę tausoti,

laikydami per pagarbų atstumą.

Pasijusdavo gavę leidimą

kalbėti iš savo pačių glūdumų

ir siera prakvipusių klampynių,

virpant iš keisto malonumo,

išduodant pavojaus geismą,

siaubo, baimės ir drebėjimo grožį

po jų senom, sučiurusiom

vatinėm antklodėm.

 

Šitaip tapdavo labiau išbaigti,

labiau begaliniai.

 

Panašiai jiems nutikdavo

per karą.

 

 

 

Tas dalykas

 

Tas dalykas mums parūpo

ėmus klibėt paskutiniams pieniniams dantims.

Tikėdamiesi plojimų ar iniciacijos į suaugusiuosius,

su kraujais išsilupome juos savo rankomis.

Šitaip repetavome gimdymą, įtaigią poeziją,

repavome apie civilizuotas kūno bjaurastis.

Tikėjome, kad visa, kas nemalonu, neskanu,

yra sveika, panašiai kaip vaistai

arba rauginti kopūstai.

Kuriame – sveikų ar nesveikų dalykų sąraše

turėjo būti seksas?

Vadinome jį „tuo dalyku“, keistai pagarbiai.

Ieškojome jo storame mamos studijų laikų

akušerijos vadovėlyje, užkištame

uždaroje lentynoje už poezijos ir prozos.

Apžiūrinėjome paveikslėliuose iš moters kūno

besispraudžiančius beveik gražius žmogeliukus,

vieno jų galva buvo pavaizduota replėse,

su įspūdingai išsprogusiu smegenų krateriu viršugalvy.

Lentynos priekyje radome medicinos vadovėlių

apie nervų, psichikos ir odos ligas,

matėme spuoguotų, šašuotų nuogybių,

didybės maniją vaizduojančią nuotrauką:

plačiai besišypsantį žmogėną su

ženkliukais ir sagėmis nuklota krūtine.

Ar tasai puošeiva irgi patyrė tą dalyką?

Tasai dalykas buvo kažkur arti, jautėme kūnu.

Betgi štai tarp tėvo knygų viena buvo

man nesuprantama kalba,

smulkiu šriftu ant gero popieriaus,

baltu kietu viršeliu, be vaizdinių užuominų,

visiškai atsidavusi būrimui

iš neišradingų knyginių ažūrų.

Ten galėjo būti aprašytas tas dalykas.

Didžiavausi savo namuos turinti paslaptį.

Kur toji knyga dabar?

Po tėvų skyrybų neberadau jos jokioje lentynoj.

Ir iki dabar beveik nieko nežinau apie tą dalyką,

galbūt vis dar tūnantį juodu ant balto pavidalu.

Ir tikrai nuostabu,

kaip jisai štai atsidūrė

viename eilėrašty

su raugintais kopūstais.

 

 

 

15 minučių

 

„Žodis ieško savo burnos“

savo eilėrašty sako kinų berniukas

„Mes neturime žodžio „ramybė“

nes visas mūsų gyvenimas buvo ramus“

tvirtina žilabarzdis maoris su veide ištatuiruota

savo tėvo ir motinos istorija

Nusikaltėlių gaujų personažai

nusikopijuoja tokias tatuiruotes

norėdami visus įbauginti

Kadaise mane labiau išgąsdino kaimynės

Emutės auksiniais dantimis krizenimas

jai tvirtinant kad seksas trunka

visai ne 15 minučių o triskart trumpiau

Manau kadaise ją galėjai pavadinti seksualia

jei tik toks žodis būtų buvęs apyvartoje

 

Kai prieš 20 metų viena pažįstama moteris

tarė man: „Esi seksuali“ susierzinau

tarsi ji būtų mačiusi

kas dedasi man tarp kojų o ir galvoje

Iš keršto norėjau sugrūsti ranką jai po

drabužiais ir sužnybti krūtį

kad šiek tiek skaudėtų

Žodžiai „seksas“ ir „seksualus“ vis dar

ieško mano burnos

ir visa tai pasakyčiau keistai kutena

niežti verčia ieškoti patogesnės pozos

o tai gali reikšti kad mano gyvenimas

yra ištisinis seksas ir jis

baigsis greičiau nei po 15 minučių

nors man taip ir neatrodo

 

seksualinis aktas trunka apie 5 minutes

tiesa kartais 7

o jei 15 ir daugiau

tai tik su tam tikra žodžių palyda

pasistumdymais ir pasičiupinėjimais

panašiai kaip ką nors įtariai renkantis turguje

augant miglotam nerimui

 

o taip o taip

ne šiaip sau mes turime žodį

„ramybė“

 

 

 

Augalai

 

Kavinės sutraukia mus tarsi

vapsvas prie masalo

Kilnojame kavą aukštyn žemyn

burnas dangstomės puodeliais

jie tai tokios kinetinės kavos gėrėjų kaukės

vieno į kitą panašiųjų kodas

kūnai per pagarbų atstumą užstalėse

kad neduokdie nesusimaišytų auros

kad nejučia nesusiporuotume

ir nepasidaugintume

kavamedžiai užnuodija mus

juodu sisteminiu kavos sterilumu

priklausomybe nuo distancijų

kava uzurpuoja mūsų populiaciją

tai yra didysis valymas

toks yra indėnų dievų kerštas

 

Panardiname žvilgsnį į alaus putas

skandiname kadaise turėtą žvėrišką budrumą

ši skystoji duona mums

ne mažiau puiki nei ritualiniai kepalai

suguldyti ant saulėje balintos drobės

kviečiai iš lėto nuodija mus gliutenu

keršydami už jų kolonijinę vergystę

vienarūšiuose pramoniniuose laukuose

jie primena žalias dykumas

ten pyktis žaliuoja iki geltonumo

tokia yra tulžinga masinė vienatvė

esame seniai ja apsikrėtę

ligoniai

 

Iš paskutiniųjų

antspauduojame pirštais taures

patirdami kruviną vyno tiesą

o ji visada pranoksta mūsų tiesas

kapituliuojame prieš ją su savo

mokslo ir poezijos melagystėmis

 

esam niekingi kvaileliai

bešakniai dvikojai nesusipratėliai

vynmedžių vynmedžiams skirtose

medijose komedijose

ten jie išjuokia vyno gėrėjus

kaip vieną žemesniųjų rūšių

 

 

 

Utėlės

 

Vaikų ligoninės palata,

dideli langai. Šviesos karalystė,

prasišviečianti pro skylėtą nakties uždangą.

Pasaulis, didesnis nei namai,

nevisiškai tikras, neužbaigtas,

kažkuo lygus vaikui.

Čia mylėjome vienas kitą

kaip išmokyti, kaip nežinios įžiebtieji.

Pasakojomės išgalvotų geresnių

ir baisesnių gyvenimų istorijas.

Kutenome vienas kitą,

juokėmės į pagalves bemaž mirdami.

Patyliukais švelniai grumdamiesi,

tyrinėjome kūnų trauką

ir tai, kas jai priešinga.

Ligoniai, ūmai pasijutę

sveikesni už sveikuosius.

 

Galėjau tik spėlioti, kuris iš palatos

palaimino mano galvą utėlėmis.

 

Namie ties ant stalo paguldyta

gyvybės pilna šukuosena

palinkę tėvas ir motina

buvo kaip niekada švelnūs

vienas kitam.

pilni tykios aistros.

Globėjiški egzekutoriai,

romūs ir keistai linksmi,

kažkuo man lygūs.

 

Visatos mums pasiųstos utėlės

iš viduramžių satyrų „carmen de pediculo“,

utėlių poezijos,

ir jų namudinė medžioklė:

 

niekad iki tol nei vėliau

neteko patirti

tokios vienovės apgulties.

Tokio šviesos ir tamsos

tarpusavio artumo.