Nemotinystė

Ji mane išdavė. Kartu ėjome į darželį, į tą pačią mokyklą, klasę. Per matematiką sėdėjome viename suole. Studijų metais Saulėtekyje susitikdavome jungiamuosiuose rūmuose, rūkydavom, gerdavom juodąją arbatą ir besibaigiant pertraukai nuspręsdavome – velniop, varom pas ją klausytis muzikos ir naršyti internete (internetas namuose tuomet dar buvo naujovė). Vėliau gyvenimo keliai išsiskyrė – taip intensyviai nebebendravome, buvo epizodų, kai iš viso nedraugavome, gyvenome skirtinguose kontinentuose, po to kai kuriais laikais susieidavome, o praėjus daugybei laiko vėl atnaujinome ryšį. Ir žinojau, visais savo pajautimais, kad ir kas nutiktų, kad ir kiek metų nesimatytume, nesikalbėtume, ji vis tiek bus mano geriausia draugė. Nes kitos vaikystės, paauglystės ir jaunystės nebus ir kito tokio žmogaus, su kuriuo gyvenimas eitų paraleliai, irgi nebus. Bet vieną dieną, pareikšdama, kad laukiasi, ji mūsų draugystę išdavė. Taip, mes skirtingos, ir tai, ką veikiame gyvenime, skiriasi, bet mes visad ten pat, ant to paties gyvenimo laiptelio dangaus (ar velniai žino ko) link. Ir dabar štai, prašom – ji laukiasi. Atkiša gabaliuką aptrupėjusio traškaus riestainio, mums bevaikščiojant Naujamiesčio daugiabučių kiemais: „Nori? Man padeda, kai pykina, visad turiu kišenėje.“

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Ji nusprendė tapti mama. Kažkuo fundamentaliai kitu, nei aš, nei ji pati buvo prieš tai. Ir tai viską keičia. Mus. Mūsų santykį. Mane! Žinoma, supratau, kad tai kvaila, juk negaliu jai už tai priekaištauti. Bet motinystė, jaučiau, mus atskiria negrįžtamai. Tai yra išdavystė, nes nemotinystė – mus anksčiau siejusi realybė – dabar atsirišo ir abi pabirome kas sau. Ant to paties laiptelio mes jau niekada nebestovėsime.

Po kurio laiko, kai pamačiau jas abi, jau buvau jai atleidusi. Apie išdavystę ji nežino iki šiol.

Praėjus metams, kitą vasarą lankausi Barselonoje. Liepa. Karštis. Už bausmę, lyg būčiau burnojusi prieš gamtą, saulė degančiu bizūnu plieskia man nugarą. Kenčiu. Kitoje gatvės pusėje „Come In“ – knygynas, prekiaujantis knygomis anglų kalba. Pagaliau! Praveriu duris – oro kondicionierius. Ach… Gaivus knygų lapų šiurenimas, murmesiai, kortelių skaitytuvo pypsėjimas. Tą popietę ten praleidžiu neproporcingai daug laiko. Ne tik dėl vėsos. Bet ir dėl to, kad negaliu nuspręsti, o tiksliau – sau prisipažinti, kad gal vis dėlto noriu nusipirkti knygą pavadinimu „Motherhood“. Vietos krepšyje į Vilnių užteks tik vienai ar dviem (jei ne storulės). Kitoje lentynoje pūpso Wisławos Szymborskos poezijos rinktinė. Bet… „Motherhood“? Mėtų žalumo ir jurginų rausvumo viršelis. Vynuogių kekė centre. Čiupinėju, braukiu smiliumi per ją. Skanu? Taip, tik vynuogės… stiklinės.

„Motherhood“ (2018) – kanadiečių rašytojos Sheilos Heti autobiografinis romanas. Apie motinystę ir / ar nemotinystę. Artėjant keturiasdešimtmečiui, romano herojė jaučiasi priėjusi ribą – turi nuspręsti, ar nori vaikų. Nemotinystės kaip trūkumo ir laiko temos čia tarsi du ratai, kuriais rieda dviratis. O abejone, kaip vairu, jis sukiojamas šen ir ten.

Kas kita, jei ne motinystė yra pagrindinė moters gyvenimo veikla? Ir kaip kitaip galima išreikšti patirties trūkumą, nepadarant to trūkumo pagrindinio, klausia Heti herojė. „Jei atsisakau žaisti futbolą, ar mano atsisakymas yra futbolo žaidimo dalis? Motinystės patirties trūkumas nėra motinystės dalis. Ar yra?“ Norėti vaikų ir nenorėti norėti vaikų. Vienas aktyvus, kitas – aktyvumo trūkumas, įvardija ji. Kaip nenorėjimo ir neturėjimo patirtį paversti į aktyvą? Nemotinystės klausimas į mano orbitą pirmiausia įpuolė būtent šia briauna – kaip trūkumas. Jeigu aš neturėsiu vaikų – kažko svarbaus nepatirsiu, nesuprasiu ir negausiu iš gyvenimo, galiausiai liksiu viena. Viena dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl to, kad moterys, turinčios ir neturinčios vaikų, sukasi skirtingomis orbitomis. Ir tai mus drastiškai atskiria (žr. pavyzdį su mano geriausia drauge). Antra, viena – nes nebus kam savęs pratęsti. Šį suvokimą jausmiškai (ne šiaip, intelektualiai) išgyvenau kartą – Kūčių vakarą dengdama stalą mudviem su mama. Lyg nukritęs plono stiklo kalėdinis žaisliukas po visą mane pažiro suvokimas, kad kalėdinių stebuklų šiuose namuose niekam nebereikės. Ties manimi viskas ir pasibaigs. Mano sąmonę ištinka egzistencinis trūkis. Tarytum palengva trauktum sodinuką iš žemės, tikėdamasi, kad išlįs visa šaknis ir galėsi sėkmingai jį persodinti. Bet staiga ji nutrūksta. Po paraliais! Trūkis nereiškia suvokimo, kad nebūsi mama. Trūkis reiškia suvokimą, kad mirsi. Esi baigtinė. Ką sužinojai, patyrei per dešimtis ir dešimtis metų, liks čia, su tavimi ir niekur nebekeliaus. Tavęs tiesiog neliks. Paprasčiausias savo mažumo išgyvenimas. (Net gražus, koks paprastas.) Ir aš nekartosiu to, ką darė mano mama. Nors iki galo nesuprantu, kodėl turėčiau. Kodėl turėčiau atsisakyti to, ką turiu dabar, ir užsiimti motinyste.

Heti herojė tai vadina galynėjimusi. Tarp noro turėti vaiką ir noro kurti. Jai tai du vienas kitam galbūt trukdantys dalykai. Motinystė, kaip žadanti tiek daug, bet be jokių garantijų, kad taip ir bus, ir nemotinystė, kaip laisvė ir laikas kurti, daryti tai, ką ir taip darai, tęsti tokį gyvenimą, kuris tave tenkina, kuriame išsipildai, nenutekindama savęs kitur. Galiausiai Heti herojė konstatuoja, kad nusprendė neturėti vaikų, negalėdama nuspręsti, ar iš tikrųjų jų nori. Kažkuriuo metu gyvenime neturėdama vaikų pati sau tampi vaiku, pradedi gyvenimą iš naujo, su savimi, sako ji.

Trūkumas, bandymai jį perfrazuoti kaip aktyvią veiklą ir abejonės romane veriasi per laiko pajautą. Vienu metu laikas ir kaip epizodiškas (tarpas apsvarstant motinystę, kuris tiesiog nunyksta), ir kaip apimantis visą gyvenimą. Moters gyvenimo tarpsnis yra 30 metų, sako ji. Per juos turi padaryti viską – susirasti vyrą, pagimdyti, užtvirtinti savo karjerą, išvengti ligų, sukaupti pakankamai pinigų privačioje banko sąskaitoje, kad vyras visko nepraloštų. Moters kūnas, anot jos, ir yra pats laikas ar arčiausiai to, ką suprantame kaip laiką. Ar nekeista, sakau kartą draugei, kad gyvenime atsiduri tokioje vietoje, kai, rodos, jis tik ima kurtis iš naujo, jaudinanti kelionė tik prasideda ir kartu kažkas labai reikšmingo baigiasi. Pradžia ir pabaiga viename. Ir tai nesikerta, neprieštarauja vienas kitam, tik neįprasta, anksčiau nepatirta. Motinystė ir nemotinystė kaip ta kekė viršelyje – kąstum, bet…

Vaikštinėju tais pačiais Naujamiesčio kiemais kaip ir tada, kai draugė pasiūlė riestainio. Laižau ledus. Manęs link eina jauna mergina su kūdikiu glėby. (Jų, mamų su vaikais, mieste akivaizdžiai padaugėjo.) Supančiojusi jį į nešyklę, abiem rankomis lyg savo pačios kūno tęsinį apsikabinusi, skubrina. Tik mums prasilenkiant pamatau, kad tai skalbinių gūžę ji taip jaukiai glaudžia prie krūtinės. Lyžteliu ledo dar ir imu pati sau šypsotis į ūsą.