„Literatūros salos“ – tai…
…ne vieta, bet erdvė. O tiksliau – erdvės ir laiko įvykis, reikšmių visuma, išgyvenama ir kintanti. Taip, kaip Inga rašo savo straipsnyje („Miestas kitaip: erdvė Giedros Radvilavičiūtės esė „Racionalūs sprendimai“), kuris, anot Jurgos, vienbalsiai ir be prieštarų buvo išrinktas geriausiu „Literatūros salų“ Metų straipsnio rinkimuose.
Ar tai reiškia, kad geografinė vieta tuomet nustoja reikšmės? Juk „Salos“ vyko Liškiavos vienuolyne (dabar – Liškiavos kultūros centras), kur Švč. Trejybės bažnyčioje (dar vadinamoje Lietuvos baroko perlu) vargonavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Čia jis susipažino, o vėliau joje ir susituokė su Adele Radmanaite. O be to, viena dažniausiai keturdienio seminaro dalyvių reiškiamų emocijų irgi buvo susijusi su vieta – antai kokia ji nuostabi ir užburianti.
Šios vietos epicentras bažnyčia (kuri stovi ant Bažnyčios kalno, Bažnyčios gatvėje) „Salose“ tuo pat metu buvo lyg ir nematoma, nes „Salos“ ne tam skirtos, ir ta, nuo kurios sunkiai pavykdavo nukreipti žvilgsnį, – vis norėdavosi į ją žiūrėti, lyg ne tu ją savo akimis mylėtum, o ji savo romiu buvimu tavo varganą egzistenciją išbaigtų. Viliojantis nejaukumas. Arba lyg štai turėtum netikėtą progą spoksoti į savo slaptą įsimylėjimo objektą, kai ji to nemato, – vėl ir vėl patiri tą barokinį sruogos nuvingiavimą, kupolo spindesio šypsnį, kol ji (ne)tikėtai įbeda akis į tave, ir tau susigėdus savąsias belieka besti šonan. Jos švelnus rausvumas blankiau ar rūsčiau pamėlynijusiame, priklausomai nuo susikaupusio lietaus kiekio, dangaus fone ir guodė, ir neramino.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotrauka
Daugiau nei prieš dvejus metus Liškiavos vienuolyne buvau apsistojusi rekolekcijoms. O šiemet per „Literatūros salas“ buvau toje pačioje vietoje, bet jau kitoje erdvėje, kitomis reikšmėmis išgyventoje. Ar tai ir yra erdvės ir laiko įvykis, apibrėžiamas šiuolaikinės geografijos teorijos, apie kurią kalba Inga?
„Literatūros saloms“ šiemet dvidešimt (studentiško amžiaus, kaip savo prakalboje tarstelėjo Mindaugas), man jos pirmos. Ieva, su kuria susipažinau Filologijos fakultete vykusiose recenzijų rašymo dirbtuvėse, pasiūlė dalyvauti. Suabejojau, ar ten man vieta, bet Giedrei paraginus važiuok, važiuok, pamatysi, kaip ten viskas vyksta – netrukau apsispręsti. Vis dėlto ir dabar, rašydama šį tekstą, nesu tikra, ar aš tinkamiausias žmogus tai daryti – aprašyti filologų seminarą. Nesu susijusi su filologija ar su Filologijos fakultetu, dalies dalykų, apie kuriuos buvo kalbama seminare, nesupratau ir neretu atveju, ten būdama, pasijaučiau esanti „ne prie ko“. Matyt, ne kartą tai pakartojau, nes Beata galiausiai sureagavo tu nesi „ne prie ko“, jau nustok taip sakiusi. Ir aš nutilau. Vienas iš tų retų atvejų, kai veik dvidešimčia metų jaunesnis žmogus pasirodė besantis ir dvidešimčia metų brandesnis. Dar po kelių minučių, pasigirdus atpažįstamiems ritmams, nebesusilaikiau – lyg išsviesta spyruoklės palikau ant šeimynnamio (vieno iš vienuolyno ansamblio pastatų) laiptų besišnekučiuojančias Beatą ir Agnę ir šoviau į salę, kur išskyrusi kažkieno sukibusias rankas savosiomis jas vėl sujungiau. Įsiliejau į muzikos, kūnų ir erdvės išgyvenimą. Ir tai buvo kone paskutiniai paskutinio „Salų“ vakaro energijos pliūpsniai.
O toji energija buvo išdeginta preciziškai suplanuotuose, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio vykusiuose pristatymuose, diskusijose ir pasilinksminimuose. Tik trečiosios dienos išvykoje visiems buvo įteiktos dvi trumpos, programoje įvardintos kaip „Pietūs ir laisvas laikas Druskininkuose“, valandos. Ir patikėkite, su goduliu jos buvo įsisavintos!
Čia, Druskininkų miesto viešojoje bibliotekoje, pranešimus skaitė Nida, Neringa, Jurga ir Vilius. Vakarais prieš tai Neringa vienai kitai valandai vis pradingdavo – dailino pranešimą ir jaudinosi tokia buvusi artima, bet dabar nutolusi tema, ar pavyks pasakyti viską, kas svarbu (jos pranešimas – „XX a. II p. lietuvių poezija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tinkle“, VDU). Jurga antai pristatė Dianos Glemžaitės atvejį („(Ne)pažintos patirtys partizanų kūryboje: Diana Glemžaitė“, VU). O Viliaus pranešimo apie dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes tiriant tekstus detales („Vinco Krėvės kraštovaizdžiai“, Krokuvos Jogailaičių universitetas) daug kas skrupulingai žymėjosi bloknotuose.
Su Nida (josios pranešimas – „M. K. Čiurlionis didžiųjų klausimų akivaizdoje. (Ar Fin-de-Siècle implikavo Baroko jausenas?)“, LLTI) persimečiau keliais žodžiais Liškiavoje, dar prieš važiuojant į Druskininkus. Ji teiravosi, ar buvau ekskursijoje po vienuolyną, ir prašė atpasakoti, ką įdomaus būsiu sužinojusi. Pradėjus blevyzgoti apie vestuvių metu bažnyčioje ant širdies, esančios už altoriaus, nutūpusį balandį (regis, šis gidės papasakotas epizodas man paliko įspūdį), savo pašnekovės akyse išskaičiau, kad ne ten pataikiau. Savo įvaizdį bandžiau taisyti stengdamasi prisiminti dar ką nors iš Martyno skaityto pranešimo („Dominikonų Švč. Trejybės konventas Liškiavoje: įsteigimas, veikla, likimas“, VU). Nesėkmingai… Tad padariau, ką galėjau geriausia, – mėginau kuo tiksliausiai nurodyti, kaip viename iš trijų vienuolyno teritorijoje esančių pastatų (pasiklysti neįmanoma) rasti muziejų, ir nulydėjau skubiu žingsniu jojo link benuplaukiančią Nidą.
Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka
O prieš kelias dienas, tik atvykus į Liškiavą ir suvalgius nejuokingo dydžio puikius pietus (beje, liaupsės maistui nesiliovė ištisas keturias dienas: ar tai būtų kopūstų sriuba kokia skaniii!, ar kugelis oho!, ar neišsenkantys ąsočiai giros kam pakartot?), vaizduotę kuteno Eleonoros pranešimas apie piktąjį literatūros kritiką Zoilą („Pavydus, kvailas ir pakartas: literatūros kritiko Zoilo figūra XVI–XVII a. LDK knygose“, LLTI, VU). Toliau kalbėjo Laima („Postkuravimo impulsai ir išlydžiai: parodos parodose ir kuravimas kaip performansas“, VDA), kurios kaip visada įdomu klausytis, o Edvardo („(Ne)pabėgti nuo Čiurlionio: Žurnalas kaip kritinis lęšis“, The New School for Social Research NYC, ŠMC) auditorijai peržiūrėti pasiųstas žurnalas iki mano flango taip ir neatėjo!
„Salų“ erdvė buvo išgyventa ir poezijos skaitymu, klausymu. Sigito Gedos – žiūrėjome „Teisingojo žodžio maldą. Sigito maldą per šventą Bernardą“ (1991). Paulius (VU) kitą dieną moderavo S. Gedos poezijos analizės dirbtuves. Kornelijaus Platelio – kurį taip puikiai prakalbino Agnė Cesiulė (vėliau sakėsi, būtų galėjusi jį kalbinti kad ir dar dvi valandas). Ir jau sutemus minėto šeimynnamio prieangyje susirinkusių seminaro dalyvių poezijos, skaitomos iš atminties. Kai kurių skaitovų atmintis, išsitęsusi į mobiliųjų telefonų aparatus, metė šviesą atgal ant skaitančiųjų. Rodėsi, lyg juodą nežinojimo naktį savo nušvitimu pagaliau įplėšę pranašai. Ten pat, šiauriui košiant plonus vasariškus rūbus, klausėme – ką daryti su atmintimi, kuri skaudina.
Kažkurią kitą „Salų“ dieną betono klostėmis pradėjo Inga („Barokas ir betonas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“, VU) ir toliau viskas ėjosi lygiai taip svajingai: Giedrė kvietė išgirsti I. Šeiniaus tekstus („Nuo Beethoveno iki Čiurlionio: muzika Igno Šeiniaus tekstuose“, VU, Sapiegų rūmai), Ieva pristatė muzikalią V. Kudirkos asmenybės pusę („Vincas Kudirka ir muzika: Verdis patiko, Vagneris nelabai“, VU), o Gintarė mus lydėjo spalvomis („Spalvų ekstazė lietuvių poezijoje ir Čiurlionio pėdsakas“, LLTI). Agota įterpė musę („Musė veda Madoną, Mergaitė – aklą Minotaurą: mįslės, paslėptos modernizmo poetų ekfrastiniuose tekstuose“, VU), ir tos dienos studentų pievą uždarė Martynas („Literatūros kritika socialiniuose tinkluose: motyvai, savivoka, santykiai“, VU). „Salų“ senbuviai atkreipė dėmesį, kad studentų pieva (studenčių / -tų pranešimų sekcija) iš pievos kas metai ėmė keltis į palapinę, o galiausiai ir į vidų. Šiemet visi pranešimai buvo skaitomi toje pačioje erdvėje, kuri taip ir nepavargo nuo ją pripildančių nereikšmingų garsų: šlamėjimo, šnabždesių, nuo skreito, kėdžių ar iš rankų vis išslystančių mobiliųjų telefonų trinktelėjimo į grindis. Ir aš pati toj pievoj buvau, ramunėles uostinėjau, alų midų gėriau („Moteris kaip kìta“, University of New South Wales AUS).
Kartu su manimi po pievą dar vaikštinėjo Gustė („Genealoginis pasakojimas Akvilinos Cicėnaitės romane Tylos istorija“, VU), taip pat Beata („Subordinuoto vyriškumo reprezentacijos Karolio Baublio poezijos rinkinyje Geležinė vėjarodė“, VDU), su kuria iškart susidraugavome, nes abi jautėmės lyg atskira salelė su pranešimais apie seksualumą. O pievos perimetrą jos užbaigė trise: Monika („Iniciacijos ir mirties ritualai Antano Škėmos novelėse“, VU), Miglė („Posthumanistinis žvilgsnis į Romualdo Granausko apysaką Jaučio aukojimas“, VU) ir Kornelija („Kodo poetika: apie vabalus, web dizainą ir kitus filologinius eksperimentus“, VU). Tiesa, juk dar nepaminėjau aną dieną vykusios diskusijos („Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: šiuolaikinio literato vieta visuomenėje“). Jos moderatorė Akvilina kalbino Neringą, Laimą, Rūtą ir Mindaugą. O pranešimų prisunkusias, pilnas natas seminare keitė pasilinksminimų aštuntinės – šokiai ir studenčių organizuotas protmūšis (jau nebeužmiršiu azartu užsiliepsnojusių Aistės akių!).
Ir turbūt tik paskutinę dieną užčiuopiau tai – sinergiją, susidariusią iš vieną erdvės ir laiko įvykį sukūrusių studenčių / -tų, dėstytojų, mokslininkių / -ų ir besidominčiųjų. Noras pabūti kartu ne tik kritiškai reaguojant į pranešimus, bet ir einant pasivaikščioti ar tiesiog prisėdant šalimais paplepėti.
Ar „Literatūros salos“ ir reiškia tai? Susibūrimą draugėn ir plūduriavimą kažkur vidur ežero, kol povandeninės srovės atskirs, atplėš, neš kitur, o tada jau bus galima jungtis ir prie kitų salų. Žadėjau paklausti organizatorių (Aistės, Akvilės, Ievos ir Evelinos) apie „Literatūros salų“ pavadinimo kilmę, bet šis klausimas taip ir pasimetė tarp visų kitų nepaklaustų, tarp atsitiktinai, specialiai ar tarp taip ir neišdrįstų užmegzti pokalbių, šyptelėjimų, tarp labo ryto palinkėjimų.
Rodėsi, kad Liškiavos vieta įrėmino „Salų“ erdvę ir laiką privalomame judėjime vertikale. Nors salõs sąvoka, atrodė, siūlytų kitą trajektoriją – aplink. Tiesa, buvo ir tokio judėjimo – aplink bažnyčią, aplink kapines, aplink maisto stalą (ypač naktį), žemyn, kioskelio link. Ak, na štai! Žemyn! Jei buvo leistasi žemyn, vadinasi, turėjo būti ir kilimo aukštyn. Taip ir buvo. Kas nakčia nelipo į bažnyčios chorą ar dar aukščiau, į kupolo galeriją, prieš tai nenusileidę į kriptą aplankyti numirėlių? O jei to nedarė, tuomet beveik neabejoju, kad laisvu laiku (kurio buvo taip skurdu!) aukštyn žemyn kopinėjo Liškiavos piliakalniais. Nuo kurių ir perlas, ir upė, ir kelias, ir neišmatuojama erdvė visai nedievobaimingiems svaičiojimams. O jei nepakako kriptų ir piliakalnių žemumų, buvo galima bristi gilyn į patį Nemuną. Paulius sakė srovė stiproka, gerai, kad nepagavo. Na, o jei neteko skalauti nuodėmių Nemune lyg Gange, tai tikrai padarė lietus. Dar pačią pirmą dieną, kai autobusas sustojo ant kelio prie laiptų apačioje, į bažnyčią viršuje, – visi išlipę iš jojo vertė galvas aukštyn ir bandė įsivertinti jėgas kopimui. Tuo pasinaudoję vasaros lietaus lašai neieškojo geriausios vietos veide ir kritę bet kur ant jo abejingai sau ridenosi.
