Žanrų vaiduokliai: distopija
Utopinis diskursas ir distopija
Prieš penkis šimtmečius parašytas Thomo More’o veikalas „Utopija“ dažnai laikomas ne tik literatūrinės utopijos žanro (ir distopijos požanrio), bet ir naujojo diskursyvumo, naujojo žinojimo ir mąstymo būdo pradininku. Utopinis diskursas, anot Pierre’o Nora, atlieka labai svarbų vaidmenį Vakarų visuomenėse ir kultūroje: tai yra „atminties vieta“ (site of memory), kurioje atrandame, viena vertus, daugybę istorinių visuomenės transformacijų scenarijų ir įvairiausių alternatyvų; kita vertus, individualaus ir kolektyvinio pasipriešinimo dominuojančioms ideologijoms modelių (distopiniuose pasakojimuose). Utopinis diskursas kaip atminties vieta, Nora teigimu, Vakaruose atlieka ir autonoetinę funkciją – be jo neįsivaizduojama Vakarų tapatybė, nes utopijos padeda visuomenėms suvokti, kokios jos buvo, yra, galėtų ir turėtų būti.
XVI–XVII a. anglų ir prancūzų kalbomis kurti utopiniai pasakojimai artimi travelogams, ideali visuomenė buvo įsivaizduojama geografiškai nutolusioje vietoje, dažniausiai saloje. Pasibaigus Didžiųjų geografinių atradimų epochai, utopinė vaizduotė atkreipė dėmesį į Mėnulį, tačiau tai dar nebuvo mokslinė fantastika mums įprasta prasme. Naują kryptį utopinėje literatūroje pažymėjo 1771 m. pasirodęs ir tuomet labai populiarus Louis-Sébastieno Mercier romanas „2440 metai“ – šiame romane utopinė visuomenė egzistuoja nebe kitoje erdvėje, bet kitame laike – ateities Paryžiuje. Toks žvilgsnio ir vaizduotės nukreipimas į ateitį buvo sąlygotas aktualių ano meto idėjų apie begalines žmogaus tobulinimo galimybes ir technologinės pažangos gėrį – buvo tikima(si), kad ateitis atneš ne tik teisingesnę visuomenę, bet ir dar nematytą materialinę gerovę.
XX a. įvykęs posūkis nuo utopijos prie antiutopijos ir distopijos sietinas tiek su totalitarinėmis santvarkomis, atsiradusiomis iš utopinių projektų (čia verta prisiminti 1920 m. Jevgenijaus Zamiatino antiutopiją „Mes“, kuri įkvėpė vėlesnes ir labiau žinomas), tiek su platesniu suvokimu, kad žmonijos ateitis nebūtinai bus šviesi, o ateities visuomenė dėl technologijų pažangos nebūtinai taps teisingesnė ir laimingesnė. Distopijoms būdingas skeptiškas požiūris į technologinį progresą ir žmoniją apskritai. Utopijos projektuoja galimas alternatyvas, o distopijos labiau įspėja dėl dabartyje užčiuopiamų tendencijų, galinčių atvesti prie nepageidaujamų padarinių. Utopijoms ir distopijoms bendras yra kritiškas požiūris į tas visuomenines struktūras, kurių produktas yra pats autorius.
Kaip ir dauguma kitų populiariųjų žanrų, utopiniai ir distopiniai pasakojimai išsigrynina literatūroje, bet vėliau peržengia šios medijos ribas. Šiandien distopinės vaizduotės apraiškų rasime įvairiausiose medijose (komiksuose, kine, kompiuteriniuose žaidimuose), tačiau ir literatūrinių distopijų nemažėja, o Lietuvoje pastaraisiais metais ir akivaizdžiai daugėja, ypač – ir, ko gero, neatsitiktinai – po pandemijos. Tarp reikšmingesnių – Dainiaus Vanago „Oderis“ (2021), Unės Kaunaitės „2084“ (2023), Justinos Kapeckaitės „Tyroji Aušra“ (2024) ir Gražinos Kelmelytės „Motinos“ (2025).
Jau iš šios labai glaustos apžvalgos aišku, kad distopija yra žanras visai kitokia prasme nei ciklo „Žanrų vaiduokliai“ pirmoje esė aptartas detektyvas („Š. A.“, 2026.IV.24). Detektyvo žanriškumas buvo apibrėžiamas per siužeto konstravimo ypatumus, o štai distopiniam pasakojimui reikšmingesnis yra diegetinio pasaulio kūrimas, taigi ne kas ir kaip vyksta, o kur. Romano teorijoje įsitvirtino terminas chronotopas, nusakantis laiko ir erdvės vienovę pasakojime, bet distopijos atveju tiksliau būtų kalbėti apie topochroną. Įdomu, kad įprastas termino vertimas į lietuvių kalba yra kaip tik poetiškiau (utopiškiau?) skambantis erdvėlaikis, esantis visai netoli erdvėlaivio, o ne griozdiškas laikaerdvis. Distopinis romanas, būdamas visų pirma įtikinančio spekuliatyvaus pasaulio kūrimo pratybomis, nesunkiai inkorporuoja kitų žanrų elementus – detektyvo, travelogo, brendimo, meilės, epistolinio romano. Šiandien jau sunku būtų sukurti utopinį ar distopinį pasakojimą, kuris sąmoningai ar nesąmoningai nebūtų įrašytas į bent šimto metų tradiciją, tad ir lietuvių autorių distopijos geriausiai atsiskleidžia jas skaitant platesniame Vakarų utopinio diskurso kontekste.
Dvi lietuvių distopijos: „Motinos“ ir „Oderis“
Lietuvių utopinės ir distopinės literatūros tradicija gana skurdi, bet joje yra ir tokių įdomių reiškinių kaip antifeministinė Mykolo Vaitkaus pjesė „Amazoniada“ (1923). Verta paminėti, kad feministinės utopijos Vakarų literatūrose gausiai rašomos nuo XIX a., o moterys rašytojos pradeda dalyvauti formuojant utopinę vaizdiniją nuo dar ankstesnių laikų. Pavyzdžiui, britų aristokratė, filosofė ir rašytoja Margaret Cavendish apie 1666 m. paskelbė romaną „Naujojo pasaulio, vadinamo Liepsnojančiu pasauliu, aprašymas“. Šiame romane jauna moteris, pagrobta meilužio, su visu laivu atsiduria netoli Šiaurės ašigalio, kur visi kiti mirtinai sušąla, o ji nukeliauja į paralelinį pasaulį, priklausantį žmonėms-paukščiams, ir šios hibridiškos būtybės ją išrenka imperatore. Tai vienas pirmųjų pasakojimų, kuriame moteris leidžia sau visiškai išsilaisvinti, atrasti kitokį pasaulį ir tapti jo valdove. XX a. susiformuoja savarankiška feministinių utopijų ir distopijų tradicija, kurioje lyčių vaidmenų apvertimo principas tampa bene svarbiausiu spekuliatyviu įrankiu. Būtent šiam požanriui priskirtinas ir Gražinos Kelmelytės romanas „Motinos“.
Romane aprašoma matriarchato visuomenė, kur vyrai yra nuosekliai diskriminuojami: vyrų prigimtis suvokiama kaip agresyvi, gyvuliška ir primityvi, tad jiems leidžiama atlikti tik fizinį darbą (valytojų, krovėjų ir pan.). Šeimas skatinama kurti su moterimis, tad pilietės, kurios pasirenka gyventi su vyrais, marginalizuojamos. Romane pirmuoju asmeniu pasakojama moters, gimusios Vakarų mieste, brendimo ir amžėjimo istorija. Kaip įprasta distopiniam siužetui, pagrindinė veikėja yra maištininkė – ji yra šiek tiek kritiška dominuojančios ideologijos atžvilgiu, susidraugauja su draugės broliu Jonu, vėliau bando gyventi kartu su juo ir žuvusios mylimosios vaikais kaip „netradicinė“ šeima. Beje, romanas parašytas taip, kad būtent Joną norisi užjausti (kažin, ar ne jo liūdnas veidas pavaizduotas viršelyje), o pasakotojos geidžiamų moterų charakteriai atrodo paviršutiniškesni. Nors kažkuriuo metu kyla įtarimų, kad Jonas galėjo prisidėti prie Vakarų miesto žlugimo, ši išdavystė nėra nei paliudijama, nei paneigiama. Apskritai, baigusi skaityti romaną, negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad ne visi galai čia suvesti, ne visos galimybės išnaudotos ir pabaiga sujaukta.
Matriarchato visuomenės vaizdavimas romane įsilieja į „ambivalentiškos utopijos“ tradiciją, kurios viena iš klasikių – Ursula K. Le Guin. Beveik visos šiuolaikinės utopijos yra ambivalentiškos, nes nesiekia vaizduoti tobulų visuomenių, verčiau – kiek pranašesnes. Nors „Motinos“ neprilygsta Le Guin romanams nei diegetinio pasaulio išbaigtumu ir sudėtingumu, nei socialinio, filosofinio ir istorinio mąstymo gilumu, visgi utopiniam lietuvių literatūros diskursui tai yra reikšmingas tekstas, skinantis kelią tiek feministiniams lyčių vaidmenų apvertimo, tiek homoseksualinius santykius normalizuojantiems pasakojimams. Taip sakant, kas gali – tegul padaro geriau.
Kiek man žinoma, iki pat 2014 m. pasirodžiusio Rebekos Unos romano jaunimui „Atjunk“ lietuvių literatūroje apskritai nebuvo moters parašyto utopinio / distopinio pasakojimo (jeigu gerbiami skaitytojai turi kitokių duomenų, labai prašau susisiekti). Pastaraisiais metais daugėja ne tik distopijų, bet ir moterų rašomos spekuliatyviosios fikcijos. Unės Kaunaitės „2084“ lyg ir siekia megzti dialogą su klasikiniu distopinės tradicijos tekstu, bet daro tai gana dekoratyviai. Beje, romanas panašiu pavadinimu „2084: pasaulio pabaiga“, parašytas prancūzakalbio alžyriečio rašytojo Boualemo Sansalo, pasirodė 2015 m. ir tapo reikšmingu įvykiu. Jis priklauso religinių distopijų požanriui, kurio apraiškų pas mus galima rasti nebent Kapeckaitės jaunimo distopijoje „Tyroji Aušra“. Sakyčiau, kad šiuolaikinės lietuvių distopijos yra, viena vertus, kamerinės (rašomos neatsižvelgiant į globalaus utopinio diskurso dabartį), kita vertus, gana abstrakčios – vis dar nesukurta iš tiesų lietuviška distopija, nebent tokia laikytume alternatyviosios istorijos žanrui priskiriamą Marijaus Gailiaus romaną „Augustė Gilytė“. Autentiškesnė lietuviška distopija turbūt semtųsi įkvėpimo iš grėsmingų dabarties tendencijų, siejamų su šalies tapatybės praradimu (pavyzdžiui, krentantis gimstamumas, emigracija ir imigracija, prieškario atmosfera ir okupacijos baimė, miestų trinkelizacija ir miškų kirtimas).
Naratyvo konstravimo sudėtingumu ir „socialinės diagnozės“ įtikinamumu iš kitų distopijų išsiskiria Dainiaus Vanago romanas „Oderis“, kuris priskirtinas korporatyvinių distopijų požanriui. Vanagas išradingai kuria kelių perspektyvų pasakojimą ir žaidžia nepatikimo pasakotojo figūra. Romano veiksmas vyksta įsivaizduojamame mieste, atsisakiusiame bet kokios tautinės tapatybės, dėl ekonominio pranašumo ir globalaus konkurencingumo vietos valdžia pritaiko visam miestui korporacijos logiką: nepakankamai naudingi piliečiai tiesiog „atleidžiami iš darbo“ – priverčiami palikti miestą, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Tie, kurie randa būdų nelegaliai sugrįžti, areštuojami ir panaudojami moksliniams eksperimentams, – tai ir nutinka pagrindiniam veikėjui Alanui, kurio trūkinėjantis pasakojimas kelia įtarimų dar ir dėl to, kad skyrių antraštėse atsiranda keista numeracija, kurios prasmė išaiškėja tik pabaigoje. Be Alano perspektyvos, Oderį mes dar matome detektyvo B., siunčiančio mylimajai žinutes ir pokalbių su cinišku miesto va(l)dovu Endriu įrašus, akimis. Trečiasis balsas, iki paskutinių puslapių neaišku kaip susijęs su romano įvykiais, priklauso rašytojui Trumanui Morui, kurio vardas intertekstualiai „mirkteli“ skaitytojams, girdėjusiems apie Thomą More’ą ir žiūrėjusiems „Trumano šou“. Moro pasakojimas susideda iš įvairioms temoms skirtų trumpų esė („Gyviai“, „Žmogaus sukūrimas“, „Darbas“, „Biologinė mašina“, „Žmogžudystė“, „Fabrikas“, „Sportas“, „Poliklinika“, „Knygos“, „Nebaigti reikalai“, „Įkaitas“, „Miestas“), parašytų retai pasitaikančiu antruoju asmeniu. Dauguma šių esė smagios, įžvalgios ir savarankiškos. Bet labiausiai džiugina, kad autorius yra gerai apmąstęs visų naratyvinių aktų motyvacijas – kodėl taip keistai viskas yra pasakojama, paaiškėja gale. Ne iškart, bet galiausiai atkreipi dėmesį į tai, kad Vanago romanas keistai vyrocentriškas, jame vos kelios veikėjos moterys – ir tų vaidmenys vaiduokliški, tad verti detalesnio aptarimo, bet jau ne šiame tekste.
Detektyvai ir distopijos, kaip ir visos kitos neprarandančios aktualumo žanrinės formos, atliepia kai ką fundamentalaus mūsų kultūroje – kitaip būtų sunku paaiškinti jų gyvybingumą. Atrodo, kad distopijos labiausiai kalba apie tai, kokios ateities norėtume išvengti. Geros distopijos leidžia patirti spekuliatyvaus mąstymo galią ir malonumą. O be to, kaip prasidėjus kovido pandemijai sakė amerikiečių rašytojas Kimas Stanley Robinsonas, „mokslinė fantastika yra mūsų laikų realizmas“.
P. S. Pagrindinis mano žinių apie Vakarų utopijas ir distopijas šaltinis yra „The Palgrave Handbook of Utopian and Dystopian literatures“ (2022). Už progą detaliau susipažinti su lietuvių distopijų lauku esu dėkinga LLTI kolegei Karolinai Bagdonei, semiotikos magistrantei Kotrynai Dacytei ir kitoms POPLIT klubo seminarų dalyvėms.
