Žanrų vaiduokliai: kelionės pasakojimas
Žanras, besivaidenantis skirtinguose diskursuose
Visus žanrus atpažįstame iš pasikartojančių temų, tropų, naratyvinių ėjimų, tačiau bet kuris žanras gyvas tik todėl, kad nuolat randama būdų atsinaujinti – dažniausiai pasitelkiant kitus žanrus ar naujas medijas. Vaiduokliškose literatūrinių žanrų gretose vienas yra ypač takus, beveik niekada neišsitenkantis vieno diskurso rėmuose – tai kelionės pasakojimas. Turintis bene ilgiausią istoriją, itin paplitęs didžiųjų geografinių atradimų laikais, šis žanras neišnyko net ir žmonijai prisijaukinus Žemės rutulį.
Kas lemia šio žanro neišsenkamumą, jei pažintinė literatūrinių kelionių pasakojimų funkcija šiuolaikiniame pasaulyje nebėra svarbiausia? Atrodo, kad žanro gyvybingumą nulėmė visų pirma atsigręžimas į kelionę išgyvenantį subjektą. Pasaulį anapus pažįstamos kasdienybės erdvės keliautojas patiria savo kūnu ir sugrįžta, jei sugrįžta, vienaip ar kitaip pasikeitęs. Užrašytas pasakojimas apie kelionę liudija išgyventą autentišką nuotykį, paverčia asmeninę patirtį kultūros faktu. Dėsninga, kad didžioji dauguma šiuolaikinių kelionių romanų – tai pasakojimai pirmuoju asmeniu. Pasibaigus didžiųjų kolonijinių atradimų epochai, tebesitęsia asmeninių horizontų ir vidinių erdvių praplėtimo idėjų įkvėptos kelionės. „Pirmą kartą patekusi į svečią šalį, – dalinosi Jurga Ivanauskaitė, – visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente“ („Kelionių alchemija“, 2003). XXI a. gyventojams tenka susidurti ir su unikaliomis pagundomis: galimybe viešinti „egodokumentiką“ realiu laiku bei kartografuoti savus išgyvenimus, suteikiant jiems tikslias „Google Maps“ koordinates. Technologijos pasiūlo naujų struktūrų keliautojo patirčiai įforminti / įprasminti ir neišvengiamai paveikia kelionių pasakojimų žanrą.
Cambridge History of Travel Writing (2019) apibrėžia kelionės pasakojimą labai plačiai – kaip užrašytą pasakojimą apie kelionę, kurią yra atlikęs pats autorius. Toks apibrėžimas išryškina kai ką labai svarbaus – detektyvo ir distopijos žanriniai ypatumai paprastai nusakomi be nuorodos į autoriaus figūrą, o kelionių pasakojimuose santykis su tikrove, autobiografiškumo / fikciškumo ir autentiškumo klausimai atsiduria žanrinės diskusijos centre. Tai nereiškia, kad kelionės pasakojimo neįmanoma apibrėžti implicitiškai, remiantis išskirtinai teksto savybėmis – ypač jeigu kalbama apie romaną, o ne visus iš karto kelionių naratyvus (dienoraščius, laiškus, užrašus, apybraižas, diplomatines ir mokslines ataskaitas, kelionių vadovus ir t. t.). Kelionių romaną galėtume apibrėžti kaip tokį pasakojimą, kuriame naratyvinė struktūra neatsiejama nuo kelionės maršruto sekos (fikciškumo laipsnis šiuo atveju nerūpėtų). Tuomet tai būtų visų pirma kelionės pasakojimas, net jei turėtų ir kitokių žanrinių bruožų.
Piligriminių kelionių pasakojimai tam tikra prasme yra visų šiuolaikinių kelionių romanų pirmtakai. Būtent Viduramžių piligriminių kelionių tradicijos suteikė kultūrinės reikšmės individualiajai patirčiai ir pasiūlė kelionių aprašymų struktūrą. Įdomu, kad vienas ankstyviausių žinomų piligriminių kelionių pasakojimų europinėje tradicijoje priklauso moters autorystei – tai maždaug IV a. pabaigoje gyvenusios Egerios laiškas tikėjimo seserims apie kelerius metus trūkusią kelionę į Šventąją Žemę. Šis tik dalinai ir kur kas vėlesniuose nuorašuose išlikęs tekstas dar kartais laikomas Ispanijos moterų literatūros pradžia. Autorinė moterų literatūra Anglijoje irgi prasideda nuo piligriminių kelionių aprašymo – tai XIV–XV a. gyvenusios Margery Kempe padiktuota knyga apie jos keliones ir mistinę patirtį (šis kūrinys kartais vadinamas ir pirmąja autobiografija anglų kalba). Taigi kelionių pasakojimai yra neatsiejama Vakarų autobiografinės literatūros ir moterų literatūros istorijos dalis.
Imelda Vedrickaitė knygoje „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ (2010) konstatavo, kad piligriminių kelionių įkvėptų literatūrinių pasakojimų lietuvių tradicijoje yra reta. Be Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionės į Jeruzalę“, „radikalios piligrimystės“ apraiškų mokslininkė atranda tik Jurgos Ivanauskaitės Tibeto trilogijoje. „Neradikalios piligrimystės“ naratyvų, numanoma, rastume daugiau. Bet svarbiausia tai, kad piligriminei kelionei būdingas tikėjimas (jog egzistuoja galios vietos, kurių lankymas esmiškai transformuoja subjektą) dažnai glūdi ir sekuliarių keliautojų pasąmonėje – pasirinkta vieta (kažkodėl būtent ši iš visų įmanomų) privalo būti ypatinga, ji turi mus atnaujinti, atjauninti, nustebinti, praturtinti, atpalaiduoti, įkvėpti ir pan. Savanoriška kelionė, atliekama ne iš prievartos ar būtinybės, visada yra savotiška utopija, o siekis paversti ją pasakojimu byloja, kad kelionė suvokiama kaip vertinga kultūrinė ir egzistencinė patirtis. Vedrickaitė atkreipė dėmesį į tai, kad krikščioniškojoje tradicijoje kelionės pasakojimas dažnai suvokiamas kaip gyvenimo vadovas, dorybių žinynas. Kelionė tik tuomet verta aprašyti, jei siekiama vidinio gyvenimo tobulinimo ir tame kelyje susiduriama su iššūkiais ir nuotykiais. Kažkuriuo metu krikščionims piligrimams tapo svarbu ne tik nukeliauti į šventąją vietą, bet ir per paviešintą pasakojimą įtvirtinti savo naują statusą bei „pasidalinti Dievo palaiminimu su gentimi“. Didžioji dalis šių pasakojimų rėmėsi tam tikra schema ir net plagijavo kitus pasakojimus, tad apie autentiškumą nebuvo kalbos. Tačiau kelionės logika grįsto pasakojimo forma ilgainiui, anot Vedrickaitės, „pasirodė esanti palanki kaupti nevienalyčius pasaulio fragmentus ir sieti juos enciklopediniu principu“ – kelionės siužetas lyg siūlas, ant kurio galima verti bet kokius karoliukus.
Nors greta į autentiškumą pretenduojančių pasakojimų visuomet egzistavo ir mitologinių bei išgalvotų kelionių pasakojimų tradicija, būtent romantinėje vaizduotėje kelionės liudijimas pradėjo užleisti vietą literatūriškumui, vaizduotei ir impresijoms. Kadangi kelionių aprašymai tuo metu jau sudarė nemažą korpusą ir formavo tradiciją, skaitytojų lūkesčių horizontą, kuriame atpažįstamumas turėjo derėti su naujumu, rašytojai ėmėsi įvairių gudrybių. Literatūroje nebe vietų egzotiškumas ar dvasinės paieškos, o paties keliautojo figūra tapo pagrindiniu kelionės turiniu. Laurenceʼo Sterneʼo „Sentimentali kelionė“ (1768) žymi šį perėjimą. Nuo tol keliautojo impresijos, įvairiausi atsitiktinumai pasidarė gal net svarbesni už patį maršrutą. Šalia piligrimo, kurį traukia „galios vietos“, ir keliauninko mokslininko, atrandančio pasaulį visiems, kultūriškai sankcionuotas tapo ir lengvabūdiškas keliautojas, kuriam nauja vieta yra tik proga kažką patirti. Romantinę tradiciją paveldėjęs šiuolaikinis žmogus nebesugebėjo nepastebėti savęs peizaže, į jį neįsirašyti. XIX a. keliautojų skaičiai Europoje išaugo eksponentiškai, įvyko laisvalaikio kelionių demokratizacija. Masinis turizmas pradėjo formuotis kaip socialinis reiškinys, nuo kurio siekė atsiriboti autentiškų kelionių įspūdžių siekiantys rašytojai. Ieškant alternatyvų, dažnai buvo atsigręžiama būtent į piligriminių kelionių tradiciją.
Vienai kartai priklausantys (ir net tais pačiais 1985 m. gimę) lietuvių rašytojai Narius Kairys ir Vaiva Rykštaitė yra parašę kelionių knygų, kurios, mano manymu, gali būti perskaitomos kaip šiuolaikiniai piligriminiai pasakojimai.
Kelionių pasakojimai kaip piligrimystės antropologija
Nariaus Kairio „Toliau nei vandenynas“ (2019) yra debiutinis romanas, kuriame veikėjas-pasakotojas leidžiasi į kelionę – pradžioje autostopu iki Prancūzijos, o toliau pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Antroji Kairio knyga „Yura yura. 88 šventyklų kelias“ (2024), taip pat grįsta piligriminės kelionės Japonijoje maršrutu, jau yra ne (auto)fikcinis romanas, o iš įvairaus ilgio esė susidedantis autobiografinis pasakojimas. Kairys yra parašęs ir daugiau kelionių įkvėptų esė ir apybraižų, publikuotų periodikoje, tačiau dėsninga, kad būtent piligriminės kelionės suvokiamos kaip romano formos ar romano apimties knygos verta medžiaga. Atrodo, jog tam, kad susidėliotų kelionės romanas, fizinė kelionė turi įgauti alegorijos matmenį.
Abiejose Kairio knygose pasakotojas reflektuoja savo vaidmens ambivalentiškumą: jei religijos nepraktikuojantis žmogus leidžiasi į kelionę piligrimų maršrutu – ar tai reiškia, kad jis tampa piligrimu? Vedrickaitė tiek Našlaitėlio, tiek Ivanauskaitės pasakojimus yra priskyrusi prie „radikalios piligrimystės“ pavyzdžių (kas, matyt, reiškia, kad nuo pat pradžių abiem tai yra mistinė kelionė). Tokiu atveju Nariaus Kairio pasakojimai – tai „švelnios piligrimystės“ pavyzdžiai, kur subjekto virsmo kryptis nėra iš anksto nubrėžta. Abiejų kelionių naratyvų atvejais galima teigti, kad pasakotojai, pradžioje būdami turistais, žaidžiančiais piligrimus, kelionės metu pavirsta tikrais piligrimais tuomet, kai iškyla grėsmė nepasiekti tikslo, nebesugrįžti namo, kai kelionė nustoja būti suplanuotu, iš anksto kontroliuojamu nustatytos trukmės turu ir priverčia keliautoją pasiduoti „vietos galiai“.
Tarp dviejų Kairio knygų mezgasi dialogas – nors jos priklauso skirtingiems diskursams (fiction ir nonfiction), antroji tampa pirmosios tęsiniu ir komentaru. Ketvirtame knygos skyriuje pavadinimu „Šiuolaikinis piligrimas: nei čia, nei nebe“ teigiama, kad „nebėra esminio skirtumo tarp turisto ar piligrimo, nes tiek vieno, tiek kito pirminė intencija ta pati – aplankyti ypatingą vietą“; „nesvarbu, kuo save laikai [...], vis vien viliesi, kad kelio gale tavęs lauks stebuklas“. Siekdamas antropologiškai apibrėžti šiuolaikinį piligrimą, autorius analizuoja ir savo paties romaną, prieidamas išvadą, kad piligrimo „kelionė nėra linijinė ir baigtinė, ji primena judėjimą Möbijaus lapu“. Kairiui piligrimystė nėra anachronistiška, vien tik konkrečių religinių praktikų ribose reikšminga sąvoka, žyminti eskapistinį požiūrį į pasaulį. Jam būti piligrimu reiškia „jausti nūdienos tikrovės pulsą“.
Esminis skirtumas tarp dviejų knygų – romanizuoto ir autobiografinio kelionės pasakojimo – išbandomos skirtingos pasakojimo technikos. Romano atveju siekiama kurti intrigą, todėl neužbėgama įvykiams už akių: fikcinio romano pasakotojui gali nutikti bet kas – jis gali pasiekti savo tikslą, bet gali ir pasimesti, žūti. Autobiografinio kelionės pasakojimo atveju skaitytojas pradeda skaityti, žinodamas, kad autorius kelionėje ne tik išgyvens, bet ir turės noro apie ją papasakoti. „88 šventyklų kelyje“ atsiranda daug proleptinių fragmentų, ateitis įsibrauna į kelionės laiką, intriga nebe ta, kas nutiks keliautojui, bet kas nutiks pasakotojui, prisimenančiam pandemijos metų kelionę, kad susigyventų su naująja karo realybe. Kad ir kokia beprasmė sekuliariai ir į produktyvumą orientuotai šiuolaikinei kultūrai atrodytų piligrimo kelionė, ji, anot rašytojo, turi savyje užslėptą judėjimo-veiksmo ir nušvitimo pažadą, kuris kolektyvinėmis prasmės praradimo akimirkomis atrodo patrauklesnis už grimzdimą į bejėgiškumą.
Tokiu būdu piligrimystė (kelionė pėsčiomis) suvokiama ne kaip tikslo (mistinio patyrimo, stebuklo) siekimas, bet kaip vienas iš šiuolaikiniam žmogui prieinamų autentiškų gyvenimo būdų. Kairio knygose ėjimas tampa savitiksliu, savotišku apsėdimu ir sykiu konceptualizuojamas kaip etiškas pasirinkimas. Nušvitimas, malonė gali įvykti, o gali ir neįvykti, bet, net ir netekdamas aiškaus tikslo, judėjimas nepraranda prasmės.
Japoniška sąvoka yura yura („svyruoti“, „banguoti“) dėl fonetinės ir dalinės reikšmės giminystės su jūra aktualizuoja pavadinime ambivalentišką atpažįstamumo / keistumo momentą. Panašus lingvistinis atpažinimas įvyksta ir Vaivos Rykštaitės romane „Viena Indijoje“: aplankiusi nedidelį Tur Tuko kaimelį prie Indijos ir Pakistano sienos, kur žmonės kalba „balčių“ kalba, autorė išgirsta, kad padėka šia kalba skamba kaip „ačiū“, ir „per kūną nubėga šiurpuliukas“. Išryškindami šiuos epizodus, abu pasakotojai tarsi pažymi, kad net ir egzotiškas kitas kartais gali atsiskleisti kaip slaptas giminaitis, kad tolimuose pasaulio kraštuose įmanoma pasijusti kaip namie.
Pokolonijinės bastūnės kelionė kaip tapsmas žmogumi
Vaivos Rykštaitės „Viena Indijoje“ pirmą kartą pasirodė 2014 m. ir po 10 metų sulaukė pakartotinio leidimo. Naujojo leidimo viršelyje Rykštaitė – tiek komercinio pasisekimo, tiek ekspertų pripažinimo sulaukusi rašytoja – prisipažįsta, kad būtent šią knygą laiko savo geriausia knyga. Knygą siūloma skaityti kaip autobiografiją: „Visa, kas joje papasakota, nutiko iš tiesų. Nieko neperdedu, kai ką nutylėjau.“ „Viena Indijoje“ nėra piligriminės kelionės pagrindu sukurta knyga, bet ją galima priskirti prie dvasinių paieškų naratyvų, kurie sudaro reikšmingą kelionių pasakojimų apie Indiją Vakarų literatūroje dalį. Knyga jungia į vieną pasakojimą kelias skirtingas keliones į Indiją, tarp kurių keliautoją kaskart ištinka sugrįžimo į Europą šokas: „Vakarų pasaulis [...] atrodo kaip nervingas prisiminimas, kurį norisi nuvyti šalin.“
Pasakotoja nuo pirmų puslapių pateikia save ne kaip komforto siekiančią turistę, bet kaip keliautoją hipę, kuri nesibaimina gyventi pigiausiuose būstuose nesaugiuose rajonuose, valgyti sanitarijos principų nesilaikančiose vietinėse užeigose ir veltis į visokiausius nuotykius. Pasakotojai būdinga dvejopa optika: kartais ji žiūri į vietinius gyventojus egzotizuojančiu žvilgsniu, kartais – refleksyvesniu pokolonijiniu. Pasakojimas sluoksniuojasi taip, kaip yra būdinga autobiografiniams kelionių naratyvams: kelionės įvykių plotmė; tekstų tekste, reflektuojančių kelionės patirtį, plotmė (cituojami elektroniniai laiškai mamai, draugams); naratyvo plotmė (apie kelionę pasakojama tai esamuoju, tai būtuoju laiku). Santykiai tarp šių trijų plotmių skirtingai reiškiasi įvairiuose kelionių pasakojimuose – tarkime, Nariaus Kairio knygose pasakotojas pasirodo užrašantis įspūdžius kelionės metu. Kelionės pasakojimai dažnai dar vadinami „mišriuoju žanru“, nes jiems būdinga inkorporuoti įvairių diskursų fragmentus.
Rykštaitės knygos pavadinime užkoduotos keliautojos filosofijos esmė – kad keliauti reikia vienai, tik tuomet kelionė tampa tikruoju kitos šalies pažinimu ir žmogiškumo mokykla: „Baisu nebent naktimis, kai atsibudusi tamsoje nebeprisimenu, kokiame kambaryje esu ir kur šviesos jungiklis. Tačiau niekada nesijaučiu vieniša. Priešingai, vienatvėje tampu pažeidžiamesnė, todėl ir atviresnė žmonėms.“ Apie grįžimą į gimtąjį kraštą iš viso nėra kalbos, pasakotoja pasirodo kaip šiuolaikinė nomadė ir avantiūristė, kuriai „kritinis kelionės taškas“ yra persisotinimo įspūdžiais momentas, įvardijamas kaip „įspūdžių krizė“. Ši krizė pagimdo ir gilesnes įžvalgas, verčiančias suabejoti kelionės prasmingumu: „ežerui nusispjaut, kad aš į jį žiūriu, kad aš čia atsibeldžiau [...] dulkėtais keliais, kratydamasi surūdijusiu džipu, uosdama svetimą prakaitą“.
Pagrindinė keliaujančios subjektės patiriama transformacija – nuo skeptiško, net pašiepiančio požiūrio į Indijai būdingą dvasinę komerciją prie autentiškos mistinės patirties. Pradžioje Rykštaitė negailestinga tiek sau, tiek kitiems vakariečiams: „Pavargę, išsisėmę, pamėlę vakariečiai, dažnai ne tik išalkę mistikos bei ezoterikos, bet ir kamuojami įvairių neurozių, nelaimingų meilių ir kompleksų, traukia į „Stebuklų šalį“ ieškoti atsakymų.“ Bet kiekviena nauja kelionė į Indiją pasakotojai yra vis tikresnė: „pagaliau čia atvažiavau tiesiog būti“. Patyrusi įvairių nuotykių ir išbandžiusi skirtingas mistines praktikas, galiausiai pati pasakotoja nusprendžia tapti jogos mokytoja.
Taigi, iš pirmo žvilgsnio labai skirtingos Kairio ir Rykštaitės knygos turi nemažai bendrų bruožų: keliautojas keliauja vienas, su nedideliu biudžetu, siekia pažinti Rytų šalis, kurių dvasinės praktikos ir gyvenimo būdas intriguoja, fizinė kelionė neišvengiamai tampa ir vidine kelione, kurios pabaigoje grįžimas namo suvokiamas tik kaip trumpa pertrauka šiuolaikinio nomado gyvenime.
Kelionių pasakojimai humanizuoja tolimas kultūras, pasiūlo gyvenimo kaip kelionės erdve įprasminimo būdus. Žanras nepraranda savo aktualumo ir kaip pasaulio prisijaukinimo bei autobiografinės refleksijos forma. O be to, norime to ar ne, kelionių knygos slapta atgabena per sienas ir apgyvendina mumyse svetimų kraštų vaiduoklius, su kuriais jų autoriai mokėjo susidraugauti.
