Medžiams atminti

 

I. Kaštonas

 

Kartą grįžau iš mokyklos,

ir kambaryje mane pasitiko šitiek šviesos,

kad akimirksnį kambarys pasirodė svetimas,

lyg staiga būtų užgriuvusi žiema.

Stuburu perbėgo siaubinga nuojauta:

mūsų kiemas buvo iškasinėtas, tiesiant naujus vamzdžius,

trisdešimtmetį kaštoną, gaubusį šešėliu buto rytinius langus,

pasodintą senelių, galiausiai nuspręsta nukirsti, o ne aplenkti.

Pažvelgiau pro langą – nuogas medžio kamienas gulėjo vidury kiemo.

Prieš tai matyti nukirsti medžiai atrodė kitaip –

numaniau, kad už to esama būtinybės, su kuria nesiginčijama.

Bet nugalabytas kaštonas mane sukrėtė – nebepritariau būtinybei.

Paaiškėjo, kad, be matomų šaknų, dalinai tebelikusių dirvoje,

jis dar turėjo nematomų, įaugusių į mane, –

neįtariau jų buvimo, kol nesuskaudo.

Nuo gimimo kaštonas man buvo duotas – jo sultingas šešėlis,

galingo vainiko ošimas, rožinės žydėjimo žvakės.

Tai buvo didžiausias ir mėgstamiausias mano vaikystės lietsargis.

Supratau, kad daugiau kaštonas nebemaitins

savo nematomos šaknies – ji paliekama mano nuožiūrai

(ką dar – be štai šito – galėčiau su ja daryti?).

Vaikystėje šitiek kartų esu lipusi į kaštoną,

kad būčiau galėjusi lipti ir užrištom akim –

visi judesiai, kuriuos atlikau, susidėliojo į tinkamiausią seką,

kurios ištikimai laikiausi. Ši kūniškoji sintaksė –

tarp manęs ir medžio – neturėjo kitokios būties.

Kai medis krito, ji išliko atminties debesy,

kaip brangus eilėraštis mirusia kalba.

Geriausia buvo sėdėti, apsikabinus lanksčiąją viršūnę

(kaip tik sulig mūsų trečiojo aukšto langais),

kai ją įsiūbuodavo vėjo gūsiai prieš pačią audrą,

vaizduotis virtuvės langus, senelę prie viryklės

ir žinoti, kad tanki lapija apsaugo mane nuo bausmės,

ir jausti, kad esu gyva gyva.

II. Obelis

O naktį šlapias sniegas pargriovė obelį –

pačią seniausią, ankstyvąją, saldžiąją,

su skersai augančiu kamienu, su įduba

prie išsišakojimo, kur jau apsigyveno

skruzdėlės ir kelmučiai.

 

Visas aplinkinis sodas seniai išėjo,

užsilikus tebuvo viena obelis vidury vejos,

jos šešėlyje karaliavo atkaklioji garšva,

būrėsi stalai ir kėdės – jais rugpjūtį

grojo smulkūs sultingi vaisiai.

 

Nugyveno, matyt, apie šešiasdešimtmetį,

atlaikė audras, metus, kai šakos lūžinėjo

nuo derliaus svorio, naujų šeimininkų

aplaidumą, įvairiausius sumanymus:

jaunimo laužus, suaugusiųjų sūpynes.

 

Ir štai sulaukė šių metų sniego.

Tą žiemą, – vėliau sakysime mes, –

palūžo ir obelis: gal atsimeni, tokia senoviška,

ankstyva, saldi, su įstrižu kamienu, nežinomos

veislės, kurią taip svajojom išsaugoti?

III. Pasaulio medis

 

Dabar jau galiu rašyti tau bet kuria kalba,

galiu netrinti žodžių, nebeapsimetinėti, kad tu pasveiksi,

kad geresniais laikais būtinai pasimatysime.

Namiškiai nepritarė, kai pasakiau, kad noriu važiuoti.

Sakė, kad nenusipelnei, kad prikursiu visiems problemų.

Matyt, prisižiūrėjusi prasto kino, tikėjausi kažkokios atomazgos,

lyg tavo gyvenimas būtų buvęs apie mane.

 

Dabar nebebijau nepadoriu atvirumu priminti tau mamą

(kurią kažkada pavadinai monstru – ir kas tuomet aš?),

nebebijau peržengti nematomą slenkstį, už kurio būtum pamiršęs,

kad vyriausioji iš tavo vaikų tebėra ir tavo (tebesi man didžiausia

paslaptis, nes taip ir nesužinojau, kas dar manyje iš tavęs –

be trumparegystės, ilgai nežylančių plaukų ir polinkio į laisvalaikio eilėdarą, –

ar tikrai iš tavęs visa tai, kas manyje erzina gimdyvę?).

 

Dabar jau galiu tau viešai priekaištauti dėl to, kad nekovojai garsiau,

kad neišmokei sūnaus nesigėdyti savo jautrumo, kad, prisiminusi tave,

jaučiuosi lyg vakuume plūduriuojanti kosmonautė pažeistu skafandru,

per kurį tyliai sunkiasi oras (– Houston, we have a problem.

– Oh, but who doesn’t?).

 

Vis dar bijau iš naujo skaityti paskutinįjį tavo laišką,

ko gero, ilgiausią iš visų, kuriame gan piktai patarei,

kad gyvenčiau, kol dar galiu, nesiaukodama dėl giminių.

Greičiausiai norėjai, kad būčiau palikusi tave ramybėje,

bet vietoj to visus metus skverbiausi į skęstantį jūsų gyvenimą

užuojautos žinutėmis, ir vieną dieną man atrašė jauniausioji

tavo dukra (tokia jauna, kad būtų galėjusi būti anūkė, –

ko tikrai nepaveldėjau, tai abiejų savo tėvų vaisingumo), –

kad nebepajėgi bendrauti, kad ji perskaitys tau mano žodžius,

kad tu namie, o ne ligoninėj, nes taip geriau.

 

Dabar galiu verkti dėl visko, kuo man nebuvai ir nebūsi,

bet akyse dykuma, jos pilnos nematomo smėlio,

trinu ir trinu, kaip vaikas, norintis, bet nesugebantis užmigti.

Prisimenu, kaip, mirus prosenelei, būdama šešerių

pradėjau bijoti tamsos ir miego, nes suaugę pasakė,

kad mirti reiškia užmigti ir nebeatsibusti.

Prašiau neišjungti stalinės lempos, kuri turėjo mane apsaugoti.

Klausinėjau tėvų: ar jūs irgi mirsite? – Taip, sakėt, bet dar negreitai.

(Jei tą patį sakei mano jauniausiajai sesei, vadinasi, melavai –

ir tik šito tau niekada neatleisiu.)

 

Nedaug teatsimenu iš ankstyvosios vaikystės, ypač susijusio su tavimi,

bet vienas prisiminimas ryškus, labai mėgau šitą mūsų žaidimą –

prašydavau: „Папа, сделай дерево“, ir tu turėjai sustingti priklaupęs

ant vieno kelio, aukštai iškėlęs rankas, kad aš

lipčiau tavim į dangų.