Archyvų razinkos (10)
Jau senokai sklando istorija apie archyvarę, kuriai, kitaip nei jos kolegoms, neaugo bicepsai nuo kultūros vertybių kilnojimo. Yra žinoma, nors kol kas moksliškai neįrodyta, kad archyvarams visi „icepsai“ atsiranda nuo „išskirtinės vertės kultūros vertybių“. Ištikimieji archyvo skaitytojai tikino savo akimis matę, kaip kadaise vienam archyvarui nesustabdomai pradėjo didėti raumenys. Esą užteko tik kilstelti itin žinomo menininko fondo bylą ir šast – pavirto į žmogystą su Halko ataugom. Siekdama išsiaiškinti raumenų ekspansijos priežastis vadovybė atliko vidinį auditą. Atseit nuo to karto priimtas nutarimas, kad per parą archyvarui leidžiama prisiliesti prie ne daugiau kaip šešių išskirtinės vertės kilnojamųjų vertybių. Kitu atveju neišvengiama tokios anomalijos rizikos. Tarp archyvarų kilo nemažas sąmyšis, nes pasidarė visai neaišku, kaip žinoti, ar čia išskirtinės ar paprastos vertės vertybė. Kaip ir su kuo jas sveria?!
Audito metu vadovybė kaip tik ir aptiko tą archyvarę, kurios rankos, nepaisant nenuilstamo vertybių kilnojimo, visiškai nesikeitė. Gal net atvirkščiai – atrodė, kad darosi vis liaunesnės. Vargšelei rekomendavo imituoti didžiarankių kolegų judesius, stebėti, kaip jie vertybes ištraukia iš saugyklos lentynų, o vėliau – iš dėžių ar bylų aplankų. Ji net ryžosi pakeisti savo rytinį desertą: prie juodos it sąžinė kavos vietoj įprastų aguoninių rinkosi proteininius varškės sūrelius. Archyvarė žinojo, kad su silpnom rankelėm ilgai vertybių kilnoti neteks. Malonusis skaitytojau, esu įsitikinusi, kad jei tik galėtum įsiterpti, tai šauktum, kad problema – negebėjimas išsirinkti vertybių, nuo kurių augtų raumenys. Gal tu šįkart būsi teisus, bet paprašysiu įsipatoginti ir leisti archyvarei pačiai prabilti.
Jolitos Skablauskaitės piešinys be pavadinimo, nedatuotas. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 791
Paskutinį vasaros ketvirtadienį važiavom į lietuvių grafikės G. sodybą parsivežti ten likusių jos darbų. Atsimenu tik tiek, kad prie Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios pasukom į dešinę. Prasidėjo miško kelias, kuriuo net velniai vaikų nevedžiotų. Iš šono atrodė, kad šutvę archyvarų išsiuntė dalyvauti ralio varžybose, o mes nusprendėm sutaupyti laiko ir vienu išvažiavimu archyvinį fondą papildyti. Pusiaukelėj dingo ryšys, autobusiuko prietaisų skydely žybsinčios lemputės tiko nebent Kalėdų eglutei, o ne darbinei mašinai. Betono džiunglėse manęs tebelaukė kompiuteris, o jame lentelė su užrašu: „Archyvo išskirtinę etninę, istorinę, estetinę ar mokslinę vertę turinčių kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašas.“ Valstybė turėtų kompensuoti deguonies kaukes, jei nori, kad tokius sakinius skaityčiau keliasdešimt kartų per dieną. Taigi grįžusi lentelėje privalėjau nurodyti informaciją apie archyvinį fondą ir išskirtinių vertybių tikslius matmenis, jų svorį. Būčiau galėjusi lengvai suskaičiuojamų gėrybių prigrybauti archyvarų ralio metu.
Dzūkiškos kopos priminė apie netoliese esantį Šakočių muziejų, kuriame gali atsistoti prie beveik 86 kilogramus sveriančio 3,7 metro aukščio šakočio. Šis lietuviškas Eifelis ten stovi jau daugiau nei dešimtmetį – va tau ir svorį turinti vertybė! Tikriausiai reikėjo įdarbinti visas apylinkių vištas, kad tokiam statiniui gautum 1 700 kiaušinių.
Kai galiausiai pridardėjom sodybą, mano akis iš karto patraukė it iš Kudirkos satyrų išplaukusi klasicistinių proporcijų tupykla. Irgi kilnojamoji vertybė, į kurią prieš šimtmetį Boruta sugrūdo visą bažnytkaimį. Nesupratau, kodėl viskas atrodė įtartinai nepakeliama. Iki autobusiuko reikėjo nunešti tik kelis popieriaus ritinėlius, bet vos įstengiau juos pakelti. Sodyboje mus pasitikęs rašytojos D. sūnus, kuris man nežinomais ryšiais susijęs su grafike G., pasiūlė išgerti arbatos. Po raliavimų per Dzūkijos miškus arbata nebuvo mano pirmas pasirinkimas, bet sutikau. Visi nuėjom prie upelio, nes gerti karštą arbatą kepinant saulei atrodė puiki mintis. Keistasis sūnus pasakojo vėjus apie neegzistuojantį Romos imperatorių Skroblą, nuo kurio kilęs upelio pavadinimas, ir sodyboje esantį aukurą, kaip supratau, šiuo metu atliekantį tik peleninės funkciją.
Marcelijus Martinaitis, „Kukučio daugybos lentelė (n)“, nedatuota. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 598, ap. 1, b. 508, l. 54
Aš visą laiką galvojau tik apie Martinaičio vienos Kukučio baladės svorį. Tikriausiai jis priklauso nuo Kukučių ir taisymų kiekio. Nors Kukučio daugybos lentelėje nurodyta, kad visada „Kukutis × pats iš savęs = vienas“. Palauk, o lapas čia jau vertybė, o gal reikia bent dviejų, kad tokia taptų. Kiti sakė nejaučiantys svorio skirtumo tarp rankraščio su taisymais ir sterilučio mašinraščio. Kodėl tuomet aš paprastus lapus dar įstengiu pakelti, o prikeverzotų, ypač skirtingais rašikliais, – niekaip. Su Kukučiais kaip ir aiškiau, bet ką tos svarstyklės rodys ant jų uždėjus, pavyzdžiui, Jolitos Skablauskaitės monstriukus. Su kuo aš pamatuosiu jos studijų laikų dienoraščiuose likusią ašarų druską. „Skaitai visai be ašarų – / Ašarom prirašytus lapus“, – skambteli eilutės ausyse. Man atrodo, kad tos svarstyklės nesveria ir objektų be autorystės. Gal nesveria net ir su ja, jeigu ji tokia, sakykim, šiaip sau. Reikėtų jas išbandyti su skaitytojo laišku „Šluotos“ redakcijai. Rašančiojo „Labai prašau!“ ir keistos klausimų konstrukcijos pasirodė šį tą sveriančios mano rankose dėl paties fakto, kad tokiõs skaitytojų rūšies apskritai būta. Anaiptol nemanau, kad jas uždėjusi ant vertybių svarstyklių ką nors pamatyčiau. Begalvodama, kaip reikės su jomis pamatuoti kukučius, monstriukus, ašaras ir šrifto svorį, nuo Skroblaus upelio spėjau atsidurti automagistralėje. Vadinasi, turėjau tik keliasdešimt kilometrų nuspręsti, ką įrašysiu į tą ilgo pavadinimo sąrašą.
Skaitytojo laiškas leidinio „Šluota“ redakcijai, 1991-09-18. Laiško autorystė nenurodyta. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 671, ap. 1, b. 29, l. 23
Taigi, kaip galbūt jau spėjo paaiškėti, raumenys neaugo ne dėl prastos vertybių atrankos. Paprasčiausiai visą laiką didėjo kiti, plika akimi nematomi interpretavimo „icepsai“. Archyvarė kilnodavo lengvučius pavienius lapelius, visokias archyvų razinkas, kurios svorį įgaudavo tik per santykį su ja pačia.
Archyvė B.
