Messis multa, operarii pauci*

 

Krikščionybės ženklai Nagasakyje

 

Nuvykus į Nagasakio prefektūrai priklausančias Goto salas (pats pavadinimas, nelabai išradingas ir net klaidingas, kadaise primestas kinų ir taip prigijęs, reiškia penkias salas, nors dabar taip vadinama 140 salų grupė), į akis krenta neaukšti miškingi vulkaninės kilmės kalnai su daugybe žalios atspalvių. Kalnai čia tarytum nutapyti menininkės impresionistės trumpais teptuko potėpiais. Nagasakyje šilčiau nei į šiaurę esančioje Honšiū, beveik niekada nesninga, taigi ir visžalių plačialapių medžių daugiau, o šių spalva kalnuose kontrastuoja su paplitusių po visą Japoniją tamsiaspyglių puskiparisių ir kriptomerijų. Vandenyno spalva sodresnė nei Baltijos, bet ne tokia smaragdinė kaip Okinavoje, tikruose subtropikuose. Tačiau dažnas lankytojas į šias vaizdingas atokias salas atvyksta ne vien dėl gražaus kraštovaizdžio.

Lankantis už Vilnių plotu mažesnėje ir už Alytų mažiau gyventojų turinčioje saloje, kurioje, kaip ir kitur Japonijoje, dominuoja budizmas ir šintoizmas, stebina bažnyčių ir kitų krikščionybės ženklų gausa. Tik čia pakalnėse ne taip retai išvysi japoniškas krikščioniškas kapines su kryžiais, ne tik įprastas budistines. Čia, kaip ir Žemaičių Kalvarijoje ar Vilniuje, įrengti Kalvarijos kalnai. Nagasakio religinio paveldo unikalumą 2018 m. pripažino UNESCO ir paslėptąsias krikščioniškas vietas Nagasakio apylinkėse įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

 

Heterodoksinė krikščionybė Nagasakyje

 

Neretą nustebintų tai, kad krikščionybė Japoniją pasiekė dar tuomet, kai Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar nebuvo galutinai įsigalėjusi. Pirmasis misionierius Pranciškus Ksaveras Japoniją pasiekė 1549 m., tuo metu, kai Katalikų Bažnyčią pasaulyje drebino reformacija ir pradėta kontrreformacija. Pirmieji misionieriai buvo jėzuitai, vėliau – pranciškonai ir dominikonai. 1579 m., mirus pirmam aukšto rango daimiui krikščioniui (regioniniam valdovui), baigėsi trumpas krikščionybės aukso amžius Japonijoje ir prasidėjo pavieniai persekiojimai. Tais metais Lietuvoje, kovodami su reformacija, jėzuitai įkūrė Vilniaus universiteto pirmtaką.

1587 m. įsakyta visiems misionieriams palikti Japoniją. Praėjus dešimčiai metų įvykdyta makabriška egzekucija – Nagasakyje nukryžiuoti 26 katalikai: japonų kankinys Jonas iš Goto, devyniolika vietinių pranciškonų bei jėzuitų ir šeši užsieniečiai misionieriai. Iejasu Tokugavai suvienijus Japonijos žemes ir tapus šiogūnu (kariniu visos Japonijos valdovu), persekiojimai pasidarė sistemingi. Pradžioje katalikybę rėmusi dėl mesto iššūkio labai galingoms budistų šventykloms, šiogūnato valdžia netruko pastebėti kolonializmo grėsmę iš Portugalijos ir Ispanijos, ją siutino tai, kad portugalai nori plėsti vergų prekybą, kurios aukomis vis dažniau tapdavę neturtingi japonų valstiečiai. Tiesa, oficialiai Kristaus mokymas uždraustas motyvuojant grėsme nacionalinei vienybei ir nesuderinamumu su socialine sankloda.

1638 m., po brutaliai nuslopinto Šimabaros sukilimo, kuriame dalyvavo daugiausia japonų krikščionys valstiečiai, Japonija išvijo portugalų pirklius ir ilgiems amžiams užsivėrė nuo pasaulio. Siekdama visiškai išnaikinti Nagasakio apylinkėse gan giliai įsiskverbusią krikščionybę šiogūnato valdžia nurodė kiekvieną gyventoją įtraukti į budistų šventyklai priklausančiųjų registrą, mokėti duoklę ir gauti tai patvirtinantį šventiko antspaudą; įsakyta bendruomenėms pranešti, jei kaimynas praktikuoja krikščionybę. Už išdavimą laukdavusios piniginės premijos, už slėpimą – baudžiama visa bendruomenė. Tuo klausimu buvo įsteigta japoniška inkvizicija. Įtariami krikščionybės praktikavimu valstiečiai buvo verčiami atlikti fumie – išsižadėti krikščionybės viešai užminant ant bareljefo su Jėzaus ar Marijos atvaizdu. Atsisakiusieji tai padaryti buvo baudžiami mirties bausme.

Prieš pasitraukdama į pogrindį, krikščionybė jau buvo pasiekusi ne tik dabartinę Nagasakio prefektūrą, bet ir kitas Japonijos dalis – iki pat Kansajo regiono ir tuometę sostinę Kiotą. Krikščionybę priėmus stambiam feodalui ją privalėdavo priimti ir visi jo pavaldiniai. Ten, kur krikščionybę priimdavo vietinis valdovas, būdavo apleidžiamos ar net naikinamos budistinės šventyklos ir šintoistų maldyklos. Laikus, kai krikščionybė nesėkmingai rungėsi su budizmu ir šintoizmu, mena begalvės kšitigarbhų (vaikų ir keliautojų globėjų) statulėlės Šimabaroje – joms galvas nukapojo prieš represijas sukilę krikščionys valstiečiai.

Tačiau daug didesnę Japonijos istorijos dalį katalikybė buvo persekiojama, o ne persekiojanti. Fukujės saloje apie persekiotų vietinių krikščionių dalią gali nemažai papasakoti raudonų plytų neogotikinė Dodzakio bažnyčia, dar praminta 26 kankinių katedra. Ten įkurta ekspozicija apie krikščionybės istoriją Japonijoje, saugomi unikalūs eksponatai: maždaug 1873 m. siekiantys raižiniai, kuriuose vaizduojami krikščionys samurajai, dangaus ir pragaro vizijos (nuostabiausia tai, kad su japoniškais velniais), slaptas krikštijamųjų registras, giesmynas, rūbo skiautė, kaip įkapės dėta mirus krikščioniui, liturgijoje naudotos kriauklės su išgraviruotais šventųjų atvaizdais, metalinis bareljefas, naudotas fumie ritualui. Taip pat Avalokitešvaros, užsislaptinusių krikščionių garbintos kaip Švč. Mergelė Marija, ir kitų nuo budistinių nesiskiriančių dievybių skulptūrėlės ar akmuo, laikytas šv. Jono ir šv. Tomo atvaizdu.

Ilgus amžius Goto salų (taip pat ir paties Nagasakio) gyventojai, nepaisydami persekiojimų, išlaikė krikščioniškąjį tikėjimą, per tą laiką sukurdami niekur kitur neaptinkamus ritualus. Krikščionių bendruomenės turėjo savo kalendorių, vyresnįjį, atsakingą už tokio kalendoriaus sudarymą, krikštytoją ir katechetą. Apeigos organizuotos visiškai slaptai. Tai davė pradžią japonų kriptokrikščionims, žinomiems kaip kakure kirišitan. Per izoliacijos laikotarpį liturgija gerokai pakito, dar harmoniškiau susiliedama su vietiniais tikėjimais, nei įprasta katalikybei. Buvęs stiprus Švč. Mergelės Marijos kultas, tačiau konspiracijos sumetimais jos atvaizdą atstojo gailestingumo bodhisatva. Taip krikščionybė čia tapo heterodoksinė. Rašoma, kad legalizavus krikščionybę ir į Nagasakio apylinkes atvykus popiežiaus pasiuntiniams didelė dalis tikinčiųjų pasiliko prie savo tikėjimo, mat nenorėjo iš naujo krikštytis ir atsisakyti budistinių altorių, kelis šimtmečius naudotų jų protėvių krikščioniškoms maldoms, ir laužytos lotynų kalbos. Šiais laikais japoniškoji kriptokrikščionybė baigia išnykti – skaičiuojama, kad sekėjų belikę keli šimtai, nors po Antrojo pasaulinio karo buvę 30 000.

1873 m. iš viešų vietų nukabintos krikščionybę draudžiančios iškabos, į laisvę paleisti kalinti japonų krikščionys ir į Japoniją leista grįžti ištremtiesiems. Būtent į Dodzakį atvyko prancūzų misionieriai ir ėmėsi bažnyčios statybos bei kriptokrikščionių telkimo. Dar 1880 m. atidaryti globos namai pamestinukams. Dabar šventoriuje stovi kryžius su 1597 m. nukryžiuotu šv. Jonu iš Goto, bareljefas, vaizduojantis portugalų misionierių jėzuitą Luisą de Almeidą, kartu su dviem vietiniais japonų katalikų vienuoliais pamokslaujantį samurajams.

Nors Šventoji Šeima visose bažnyčiose vaizduojama europietiškais veidais ir neturi nieko savito, o liaudies meno bruožus krikščioniškojoje ikonografijoje išvysi nebent viename kitame muziejuje, Japonijos ir ypač Nagasakio krikščionybė turi išskirtinumo, kurį praturtino sugrįžusių kriptokrikščionių patirtis. Kiek esu kalbėjęsis su japonais krikščionimis, jie minėjo, kad katalikybė Nagasakio apylinkėse išsiskiria Japonijos kontekste; arkivyskupai linkę laikytis šiek tiek konservatyvesnių nuostatų, ypač – liturginių papročių atžvilgiu. Nagasakyje katalikėms bažnyčiose įprasta dėvėti baltą mantiliją, nėriniuotą galvos apdangą (panaši tradicija išplitusi ir Pietų Korėjoje). Ši tradicija anapus Nagasakio yra sunykusi ir praktikuojama tik pavienių garbaus amžiaus parapijiečių. Per šv. Mišių Aukos liturgiją klaupiamasi, kaip ir Lietuvoje, o kitur Japonijoje – liekama stovėti. Dėl skaudžios istorijos Nagasakio katalikybėje pabrėžiama kankinystė, nes beveik visi kanonizuoti japonų šventieji yra iš šių apylinkių.

 

Įtakingoji krikščionija

 

Nepaisant nedidelės tikinčiųjų bendruomenės, krikščionybė, be dažnų aliuzijų populiariojoje kultūroje ir vestuvinių ceremonijų (populiariausia ceremonija Japonijoje – imituoti krikščioniškas vestuves, pasisamdant pastorių apsimetėlį), organiškai įaugusi į šalies švietimo sistemą. Krikščioniškos švietimo institucijos yra stebėtinai išplitusios ir integruotos į visų pakopų švietimą – nuo vaikų darželių iki universitetų. Vien katalikiškų mokslo įstaigų, neįskaitant darželių ir lopšelių, Japonijoje priskaičiuojama gerokai virš trijų šimtų. O protestantiškų mokyklų – dar daugiau. Privačios krikščioniškos mokyklos Japonijoje tokios populiarios, nes dažnos garsėja aukšta ugdymo kokybe. Labai nedidelė dalis jas lankančių vaikų yra iš krikščioniškų šeimų ir, kaip rodo statistika, labai nedidelė dalis perima krikščionišką tikėjimą. Iki šiol populiarios lyties pagrindu segreguotos gimnazijos, ypač mergaitėms. Būtų galima drąsiai teigti, kad mažytė krikščionių bendruomenė Japonijoje yra neproporcingai įtakinga.

Katalikų mažuma aktyvi ir šalies politiniame ir kultūriniame gyvenime – katalikas yra Taras Asas, parlamentaras, Japonijos valdančiosios partijos vicepirmininkas, buvęs premjeras, jo sesuo princesė Tomohito yra imperatoriaus emerito Akihito pusbrolio žmona. Katalikybę nesiafišuodamas praktikavo Šigeru Jošida, vienas žymiausių pokario Japonijos premjerų. Šį margą sąrašą papildo garsus gydytojas ir rašytojas Takašis Nagai, išgyvenęs Nagasakio bombardavimą, daug garsių japonų menininkų ir rašytojų.

Tačiau ir Katalikų bažnyčios Japonijoje, kaip ir visos šalies, neaplenkia demografinė krizė – katalikų bendruomenė traukiasi, rodos, taip ir nebepasiekusi XVI a. santykinio klestėjimo skaičių. Per pastaruosius penkiolika metų ji susitraukė 30 000 narių. To nekompensuoja ir išaugęs atvykėlių, o su jais – katalikų iš Vietnamo ir Pietų Amerikos, srautas. Sekuliarumas, o gal tiesiog abejingumas religijai nebūnant angažuotu agnostiku ar ateistu – labai būdingas japonų visuomenei – daro savo. Nepadeda ir tai, kad krikščionybė – tiek protestantizmas, tiek katalikybė – Japonijoje asocijuojasi su kultūrine įvairove, tarptautiškumu, labdaringa veikla, kad ji siūlo alternatyvą uždarai, labai homogeniškai ir konservatyviai, hierarchija grįstai japonų visuomenei.

Pasauliui atsivėrusios Japonijos visuomenė turi tam tikrą imunitetą krikščionybei – po Antrojo pasaulinio karo krikščionių skaičius neperkopia 1,5 % (kai kuriais duomenimis, procentas dar mažesnis ir gali nesiekti 1 %). Katalikybės, antros didžiausios krikščionių denominacijos po Jungtinės protestantų bažnyčios, tikinčiųjų nuošimtis svyruoja nesiekdamas 0,5 %.

Kodėl Japonija taip skiriasi nuo kaimynystėje esančios Pietų Korėjos, kur krikščionybė tampa didžiausia religija? Galbūt tam turėjo įtakos karo palikimas? Akcentavusi meilę artimui ir taikingumą, Katalikų bažnyčia netruko prisidėti prie karo rėmėjų Japonijai užpuolus Kiniją, jos kariams pergalingai žygiuojant Pietryčių Azijoje, vėliau – ir įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, 1932 m. katalikai drąsiai paliudijo savo tikėjimą, kai katalikiško Sofijos universiteto studentai atsisakė šventykloje nusilenkti dievams ir nepakluso valstybinio šintoizmo politikai. Nors ir tai reikėtų aiškinti labiau teologine pozicija, mat, Vatikanui suteikus leidimą nusilenkti šventyklose nepažeidžiant Dekalogo, pripažįstant tuometės Japonijos valdžios poziciją, kad tai viso labo patriotinė pareiga, daugiau tokių incidentų beveik nefiksuota. Yra išlikę šaltinių, kaip japonų katalikų misionieriai, nusiųsti į Japonijos kolonijas Okeanijoje, pamokslavo ne tik apie Dievo karalystę, bet ir apie Didžiąją Rytų Azijos bendrojo klestėjimo sferą (imperinės Japonijos nekuklias ambicijas viešpatauti Azijoje). Taip Katalikų bažnyčia net totalios valstybės kontrolės etapu 1939–1945 m. išlaikė teigiamus santykius su valdžia.

Ar galėjo karo pralaimėjimo kartėlis diskredituoti krikščionybę? Vis dėlto abejotina – juk dauguma japonų nenutolo nuo savo pagrindinių religijų – budizmo ir šintoizmo, kurių šventikai ir bendruomenės taip pat karštai meldėsi už pergalę ir rėmė karą. Tuo tarpu Korėjoje katalikai ir ypač protestantai priešinosi imperinei Japonijos valdžiai ir užsitarnavo gyventojų pagarbą.

 

Tylintis Dievas

 

Gausią Lietuvos katalikų bendruomenę šių metų birželį džiugino Pasaulinis apaštalinis gailestingumo kongresas, Vilnius skelbtas Gailestingumo miestu. Net dažnas netikintis žino, kad gailestingojo Jėzaus paveikslas sukurtas Vilniuje, ir patenkintas linksi, kai užsieniečiai maldininkai tai pažymi. Būtent 1934 m. Vilniuje, remdamasis šiame mieste gyvenusios šv. Faustinos vizija, šį po visą pasaulį pasklidusį paveikslą (nors neretai pertapytą ir modifikuotą kitų menininkų) nutapė lenkų tapytojas Eugeniuszas Kazimirowskis. Tarp Japonijos katalikų ryškiausias Dievo Motinos kultas. Prie senesnių bažnyčių įprasti lurdai su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Būtų keista, jei japonų katalikai labiau nei Marijos tarpininkavimą akcentuotų Dievo gailestingumą. Kaip suderinti begalinį gailestingumą su branduolinio grybo sudegintu Nagasakiu, kur tuomet buvo didžiausia katalikų bendruomenė Japonijoje? Žinoma, Japonijos katalikai (ir apskritai krikščionys) randa pateisinimą. Galų gale Nagasakio bombardavimas – ne pirmas atvejis per neseną istoriją, kai Japonijos krikščionys turėjo jaustis apleisti Dievo, nusiminę dėl jo tylos.

„Tyla“ – taip vadinasi žymiausias japonų katalikų rašytojo Šiūsaku Endo (1923–1996) romanas. Jame pasakojama apie šiogūnato valdžios vykdytą krikščionių persekiojimą XVII a. Japonijoje. Su juo neretas lietuvis susipažinęs per ekranizaciją – Martino Scorsesės 2016 m. kino filmą tokiu pat pavadinimu, rodytą ir Lietuvoje. Tačiau romano autorius anaiptol nesiima Gotteskritik, o veikiau kontempliuoja teologinį klausimą – kodėl Dievas pasirenka kentėti su žmonėmis, o ne sunaikina ar padeda sunaikinti kančios šaltinį.

Straipsnio pavadinime pavartotą citatą iš Jėzaus parabolės radau didelėmis raidėmis užrašytą Miiraku bažnyčios, vienos iš trylikos katalikų bažnyčių Fukujės saloje, spalvingoje mozaikoje. Žodžiai man pasirodė taiklūs kalbant apie krikščionybę katalikiškiausioje Japonijos dalyje. Kaip išsaugoti tokį paveldą, kai daugeliui vietinių tai viso labo istoriją pasakojantys artefaktai ir dailūs architektūros paminklai? Viliuosi, kad globalėjančiame pasaulyje paveldą net ir tolimose salose suprasime ir priimsime kaip bendrą visiems žmonėms, nepriklausomai nuo religinės tradicijos, ir kad jį kuo autentiškesnį išsaugosime ateities kartoms.