Ar vis dar mokame susikalbėti?

 

Krikščioniškojo ir postkrikščioniškojo pasaulio dalis panyra į Kalėdų laukimą, adventą. Tai puikus laikas apmąstymams; įprasta tokiu metu nors trumpam pamiršti vaidus ir susitaikyti, o artėjant Naujiesiems – permąstyti praėjusių metų pasiekimus ir praradimus. Adventas – tinkamas laikas socialiniam eksperimentui: bandyti mums susikalbėti. Tik ar vis dar tai gebame?

Turbūt kiekvienas esame girdėję trijų su puse tūkstantmečio senumo biblinį mitą apie Babelio bokštą – kaip Šinaro krašto gyventojai sumanė susivieniję tokį pasistatyti, kad „nebūtų išblaškyti po visą žemės veidą“, ir kaip statybas, pabūgęs žmonių vienybės, sužlugdė Jahvė, o kad tai nepasikartotų – sumaišė kalbas. Paradoksalu, kad nors gyvename pasaulyje, kuris maišosi sparčiau nei bet kada lig šiolei, nors vis spartėja kultūrinė ir kalbinė niveliacija, Babelio alegorija šiais laikais vėl įgauna aktualumo. Tik kitu atžvilgiu – nors svetima kalba tampa vis mažiau reikšmingu barjeru dėl moderniųjų technologijų, būtent kalbėdami ta pačia kalba nesugebame susišnekėti. Ir, rodos, ateityje šis disonansas tik stiprės.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad negebėjimas susikalbėti yra senas kaip pats kalbos atsiradimas, ypač išsiskyrus kelioms kalbinėms variacijoms. Visais laikais nesusikalbėjimas blokšdavo į žemesnę, ikikalbinę evoliucijos pakopą – jėgos demonstravimą, mojavimą kumščiais ar kuokomis. Ir dabartinė visuomenė nenustoja šokinėti tarp šių pakopų – rečiau, bet gerokai didesniais mastais ir sukeldama pragaištingesnius padarinius.

Nors ne visi žmonės tinkamai pasinaudoja kalbos dovana, šis padargas per evoliuciją Homo sapiens atvėrė begalę galimybių, ypač tuomet, kai juo naudotasi sprendžiant bendras problemas. Žmonija yra vienintelė rūšis Žemėje (nesant įrodymų, kad yra kitaip, – ir Visatoje), sugebėjusi iš kartos į kartą perduoti idėjas, kurios įgalino kurti ir atrasti, o tai galop lėmė žmonijos įsiviešpatavimą su visais to privalumais ir trūkumais. Pasak vieno genialiausių pastarojo šimtmečio protų Stepheno Hawkingo (o jo įgarsintas mintis paskleidė britų roko grupė „Pink Floyd“ albumuose „Keep Talking“ ir „Endless River“), žmonija daugiausiai pasiekė, kai kalbėjosi, o didžiausias nesėkmes patyrė, kai nesikalbėjo, tad svarbu nenustoti kalbėtis. Juk nesikalbant, aklinoje tyloje gimsta baubai.

 

Pamokos iš Amerikos

 

Tai ypač ryškėja žiūrint į šiųmečius įvykius JAV. Gaila matant vis didėjantį šalies susiskaldymą, visuomenės radikalėjimą ir krypimą į priešingus polius, pamirštant bendrus dėmenis, tad ir prasmingo polilogo galimybę. Tenka prisiminti Charlie Kirką, dešiniosios minties ir trampistų aktyvistą, nužudytą per debatus Jutos slėnio universiteto studentų miestelyje. Šiam įvykiui skirta daug dėmesio ne tik JAV ir pasaulio socialinių tinklų algoritmuose, bet ir Lietuvoje. Žmogžudystė nedovanotina ir nepateisintina, nes tai barbariškas atsakas, kad ir kokie nepriimtini būtų žmogaus veikimo būdai ir pažiūros. Kita vertus, privalu pažymėti, kad JAV vėl įsigali „argumentai šūviais“: politinio pobūdžio žmogžudystės, pasikėsinimai ir grasinimai mirtimi; tiesa, vieni atvejai labiau sulaukia dėmesio nei kiti.

Dar šį birželį per ekstremisto įvykdytą išpuolį buvo nužudyti JAV Atstovų Rūmų narė demokratė Melissa Hortman ir jos vyras, o Minesotos Senato narys Johnas Hoffmanas sunkiai sužeistas. Apmaudu, kad dalis demokratų rėmėjų mieliau kliovėsi sąmokslo teorijomis, jog Charlie Kirką nužudė dar radikalesni dešinieji groiperiai (baltųjų nacionalistų aktyvisto Nicko Fuenteso sekėjai); savo ruožtu respublikonai platino žinias, esą demokratų įstatymų leidėjus nušovęs demokratas (kadangi valdžioje respublikonai, ši antis pasklido labiau). Net nesivarginta dangstytis „netikru škotu“.

Paguodos anaiptol neteikia ir arklio pasagos teorija, kurios pasireiškimą galima matyti JAV, – reakcijos po Charlie Kirko nužudymo akivaizdžiai parodė, kad nutildymo (cancel) kultūros, dėl kurios pagrįstai kritikuoti kairieji intelektualai, manija serga ir dešinieji – Trumpo administracija uždarė komiko Jimmy Kimmelio šou, o visame pasaulyje garsus rašytojas Stephenas Kingas buvo priverstas teisintis dėl savo netikslių komentarų apie velionį, kai MAGA judėjimo šalininkai ėmė grasinti boikotu. Velionio Kirko sudaryti vadinamųjų leftistų akademikų sąrašai (iškalbingas faktas, kad pats Kirkas, nors ir geras oratorius, turėjo tik vidurinį išsilavinimą), perduoti valdantiesiems, buvo panaudoti atleidžiant iš darbo ir išmetant iš JAV universitetų keliasdešimt akademikų ir studentų. Pavojingas ėjimas demokratijoje, nes nieko panašaus nebuvo imtasi po šaudynių mokyklose ar kitų politiškai motyvuotų išpuolių.

Nors ir turi daug nesuderinamų skirtumų, gaivališki radikalūs judėjimai kėsinasi į mokslą ir jo autoritetą. Viena stovykla net progresyviausius varė iš proto perdėtu ir į savicenzūrą vedančiu politkorektiškumu bei vakarietiško švietimo, kaip ydingo ir „dekolonizuotino“, atmetimu, o MAGA judėjimas kritikuodamas mokslą žengė dar toliau, skleisdamas melagienas, juodindamas JAV aukštąsias mokyklas, menkindamas aukštojo išsilavinimo vertę, paskirdamas politiškai angažuotus ir kuo mažiau kompetentingus veikėjus vadovauti departamentams (detaliau apie tai rašiau straipsnyje „Prieš trampizmą, arba Būkime savo gyvenimo šeimininkai“, Šiaurės Atėnai, 2025-03-14). Taip ir linguoja JAV visuomenė vis smarkiau, kaip iš gangsterių repo apie neapykantą tarp Rytų ir Vakarų pakrančių reperių.

Dar visai neseniai Lietuvoje būta žymių politikų, kurie drąsiai skelbė, kad mūsų šalyje turi būti kuo daugiau Amerikos, nurodydami į jos ekonominius pasiekimus ar net socialinę sanklodą. Užpraeitame dešimtmetyje šis šūkis gal ir galėjo skambėti patraukliai, bet dabar tenka atsižegnoti, kad Lietuvoje Amerikos turėtų būti kuo mažiau. O geriausia, jei tiesiog sugebėtume pasimokyti iš skaudžių JAV klaidų.

Kodėl susikalbėti niekuomet nebus lengva? Vienybės iliuzija ir paradoksai

 

Nors pradėjau nuo JAV, nesusikalbėjimas nėra vien amerikiečių visuomenės skaudulys. Dar blogiau atrodo Čilė, kur prezidento rinkimų antrame ture susirungs komunistė ir Pinocheto gerbėjas. Ne visuomet susikalbėti sekasi ir mums – sunkiai mezgasi dialogas Lietuvoje kilus kultūros bendruomenės ir ją palaikančių piliečių protestams prieš suokalbį į valdančiąją koaliciją įeinančiai populistinei „Nemuno aušrai“ atiduoti kuruoti Kultūros ministeriją net ir po to, kai šis sprendimas atšauktas. Kita vertus, šalia pilietiškumo ir nepakantos cinizmui, antisemitizmui, kovojančios Ukrainos vėliavos slapstymui ar nerangiam vartymuisi paklausus apie Krymą džiugina tai, kad kai kurie visuomenės veikėjai rado ir randa drąsos ieškoti sąlyčio taškų su kitaip manančiaisiais. Tačiau kaip sutaikyti tautietį, siekiantį kultūros politikos nepriklausomumo, suprantantį faktais grįstos ir profesionalios žiniasklaidos svarbą, su tautiečiu, kuriam kultūros politikos orbanizacija – netgi patraukli ir kuris jaučia resentimentą kultūros bendruomenei ir apskritai elitui, t. y. daugiausia pasiekusiems? Nors negalėjau fiziškai dalyvauti protestuose, tačiau neramino hiperbolizavimas iki Sausio 13-osios analogijos ir kitokia aštri abejonių kelianti protestuojančiųjų stovyklos leksika iš vienos pusės ir tildymas savicenzūra, motyvuojant tuo, kad protestai keliantys grėsmę Vyriausybės, tad ir Lietuvos stabilumui, iš kitos.

Kartais taip ir norėtųsi užimti tarpinę poziciją ir pasiskelbti radikaliu centristu, kad pavyktų susikalbėti su abiem poliais. Kartais tam, rodos, provokuoja pats Dievas – pavyzdžiui, George’as Floydas (sulaikymo metu policininko uždusintas anksčiau teistas afroamerikietis) ir Charlie Kirkas gimtadienius šventė tą pačią dieną, bet nė viena pusė nenori kalbėtis, kodėl neteisinga heroizuoti nė vieno iš jų. Tačiau įsivaizduojama tarpinė pozicija neretai – apgaulė. Taip darytume prielaidą, kad abi oponuojančios pusės visuomet lygiai neteisios arba kad reikia laikytis 50 % kompromiso, neatsižvelgiant į tai, kiek toli nuo sveiko proto nušokęs vienas polius, lyginant su kitu. Blogiausiu atveju tai gali kenkti demokratijai, nes, nusileidus galingesnei pusei, ši gali tapti vis nepakantesnė oponavimo formoms, kol jos liks vien nominalios, kaip politinės partijos Šiaurės Korėjoje. Galų gale ir menamas centras nemažai slankioja, ypač labiau poliarizuojantis; visai kaip Overtono langas – kadaise buvę radikalūs diskursai gali tapti įprasti ir daugumai priimtini kaip duotybė, tad ir tai, ką šiandien galėtume įvardinti patogiu centru, – neišvengiamai pasislinks.

Kalbėjimas nėra toks paprastas veiksmas. Kryptingame ir prasmingame dialoge ar poliloge reikia ir faktais remtis, ir vengti loginių klaidų, ir pašnekovą išklausyti, užčiuopiant atramos taškus ten, kur sutinkama, išsakant ir apginant savo požiūrį ten, kur nesutinkama, pabaigoje išvengiant poliarizacijos, kuria graso dažnas nepatogus pokalbis. Lyg to būtų negana, mūsų skirtingi būdai, gyvenimo patirtis, šališkumas ir skirtingo lygio tam tikrų klausimų išmanymas susikalbėjimą daro dar sudėtingesniu uždaviniu.

Galima rasti bent keletą priežasčių, kodėl moderniajam žmogui taip sunku susišnekėti. Tai ir bendravimo socialiniuose tinkluose bei komentarų rašymo poveikis. Kadangi socialiniai tinklai sugriovė tradicinę autoritetais grįstą hierarchiją, bendravimą skaitmeninėje erdvėje padarydami iš esmės horizontalų, turbūt pirmąkart nuo raštijos pradžios sudarytos sąlygos kaip lygiam su lygiu kalbėtis ir Dunningo–Krugerio efekto apsėstajam, ir savo srities profesionalui, taip sudarant prielaidas lengvai platinti klaidingus naratyvus. To puikiausias pavyzdys – anaiptol ne visų mūsų išlaikytas COVID-19 pandemijos išbandymas ir šiukšliavežiais piltas dezinformacijos ir netikslios informacijos kiekis. Dabar viską komplikuoja ir dirbtinis intelektas, dažnai – pseudomokslinių kūralų naudai. Kiti gali kaltinti postmodernizmą ir taip pat bus teisūs, nes kai nesutariame dėl elementarių sąvokų ar vengiame kai kurių temų – uždarome save į hermetišką burbulą. Hannah Arendt (tiesa, su postmodernizmu prasilenkusi) filosofiniame veikale „Totalitarizmo ištakos“ ne idėjinį žmogų, o būtent žmogų, kuris abejoja riba tarp fakto ir fikcijos bei neatskiria tikro nuo netikro, laiko paveikiausiu totalitarinėms ideologijoms, t. y. radikaliausiam ir pavojingiausiam spektrui.

Dar viena priežastis, ateityje galinti lemti dar rimtesnį nesusikalbėjimą, – tai vienišumo epidemija. Anot sociologinių tyrimų, ji dažnai gerokai užaštrina kampus, kai, siekdamas pripažinimo, rasti bendraminčių, žmogus gali būti paveikesnis radikalioms idėjoms, jam gali labiau imponuoti šeimą įkūnijantys bendraminčių rateliai, kuriuose siūlomi paprasti sudėtingų klausimų sprendimai, aiškiai brėžiamos tapatybės, nustatant ryškią perskyrą tarp mes ir jie. Priklausant tokiam rateliui gali rastis vis mažiau poreikio kalbėjimuisi anapus ratelio dėl episteminės poliarizacijos – nuolat girdimo pritarimo aido tarp savų, galop ir racionalūs argumentai netenka prasmės prieš emocinę pagavą. Vienas didžiausios apimties tyrimų šia tema, atliktas olandų ir vokiečių mokslininkų, publikuotas šiemet ir gvildenęs atvejus devyniose Europos šalyse, įvardino tiesioginį ryšį tarp prielankumo dešiniesiems populistams ir vienišumo. Kiti neseniai publikuoti tyrimai šią tezę papildo ir patvirtina, kad esama ryšio tarp vienišumo, polinkio į sąmokslo teorijas ir radikalizavimosi – tiek dešiniojo, tiek kairiojo spektro. Ir čia bent dalis kaltės gula ant visuomenės pečių – kiek visuomenė šaltai atstūmė, tiek bendraminčių ratelis šiltai priėmė.

 

Babelio bokšto gyventojai

 

Grįžtu prie Babelio bokšto alegorijos. Senajame Testamente jo pastatyti nepavyko, nes šis kėlė grėsmę Jahvės autoritetui. Dabar jau spaudžiami laiko turime šio bokšto statybą atnaujinti. Suprasdami, kad nerealu tikėtis, jog prie to dėtųsi kiekvienas narys. Visų pirma būtų gerai sutarti, kur turime prabangą nesutarti ir nesikalbėti, o kur – privalome pamiršę skirtumus ir nuriję kartėlį darbuotis išvien. Vis augant Žemės gyventojų skaičiui ir dėl to vis didėjant žmonijos besaikio vartojimo neigiamam poveikiui aplinkai, sau patiems ir kitai gyvūnijai, esant būtinybei kartu kovoti prieš ligas, neteisybę, smurtą, negandas ir skurdą, turime susitarti, kaip visiems kartu sugyventi, kaip sukurti geresnį, įtraukesnį visuomenės modelį. Privalome pripažinti mūsų skirtybes, tačiau rasti drąsos kalbėtis ir siekti kompromiso, nepaisydami kiekvieno iš mūsų polinkio į egocentrizmą; galų gale prisiminti lotyniško žodžių junginio res publica ištakas ir jas, jau kaip dalis žmonijos, ekstrapoliuoti anapus valstybinių sienų – bendri reikalai, bendras gėris. Prisimindami amerikiečių švietėjo ir visuomenės veikėjo Horace’o Manno priesaką – „gėda numirti, prieš tai nieko nelaimėjus žmonijai“. O tam, kad kiekvienas laimėtume, reikia vienytis, kad ir kiek nesutarsime mažesniuose dalykuose.

Suradę bendrą kalbą galop pastatytume ką nors panašaus į Babelio bokštą ar, sulietuvinus, įžiebtume Laimės žiburį. Ar bent jau būtume pabandę ir nedaug pritrūkę. Ir jei šįkart Babelio bokštas būtų statomas kilniam tikslui ir kryptingai, niekas nekliudytų, nebent mes patys.