Aštuoniems dešimtmečiams po Hirošimos ir Nagasakio atominio bombardavimo praėjus
Apie branduolinio nusiginklavimo idėją
Šiais metais sukako aštuoniasdešimt metų nuo tragiškųjų įvykių Hirošimoje ir Nagasakyje, o rugsėjo 2 d. – nuo Antrojo pasaulinio karo, konflikto, pasiglemžusio daugiausia gyvybių per visą žmonijos istoriją, pabaigos. Pirmuoju miestu, prieš kurį panaudotas branduolinis ginklas, 1945 m. rugpjūčio 6 d. tapo Hirošima, paskutiniu – rugpjūčio 9 d. Nagasakis. Istorikai sutaria, kad bombų numetimas buvo viena pagrindinių iki tol itin nuožmiai kovojusios Japonijos imperijos kapituliacijos priežasčių. Viena vertus, linkstama prie nuomonės, kad šie du smūgiai lėmė mažiau aukų, nei būtų buvę užsitęsus mūšiams po amerikiečių išsilaipinimo į kitas Japonijos salas. Kita vertus, sprendimas panaudoti ginklą, kuris sudegino visus pakliuvusius į sprogimo epicentrą ir neturėjusius galimybės pasislėpti slėptuvėse ir sukėlė ilgalaikes dvasines ir fizines kančias visiems jį išgyvenusiems ir apšvitintiems radiacijos, net ir žinant konflikto priešistorę ir eigą, kelia ir kels klausimų apie tokio sprendimo etiškumą. Ne veltui Tokijo ir daugybės kitų Japonijos miestų bombardavimai konvencinėmis bombomis, pražudžiusiomis gerokai daugiau civilių, istoriografijoje neturi tokio emocinio svorio, kokį turi atominių bombų numetimas. Tad Hirošimos ir Nagasakio tragedijos kolektyvinei žmonijai suteikė progą suvokti branduolinio ginklo pragaištingumą, žiaurumą, tuo pasibjaurėti ir pasišlykštėti. Ir štai praėjus aštuoniasdešimčiai metų tenka kelti klausimą – ar ilgam?
Hirošima. Autoriaus nuotr.
Esu lankęsis tiek Hirošimoje, tiek Nagasakyje, dailiai atstatytuose miestuose, bylojančiuose apie tragišką istoriją. Hirošimos taikos memorialiniame muziejuje ir Nagasakio taikos parke apžiūrėjus ekspozicijas, kuriose gyventojų patirtas siaubas perteikiamas be kaltinimų ar patoso, apima gailesčio ir beviltiškumo jausmai. O, kad šis branduolinio karo siaubas niekuomet nebūtų pakartotas! Nors pirmoji bomba pražudė daugiau gyventojų ir sugriovė daug didesnę dalį miesto, ypač nepasisekė Nagasakio gyventojams – vietoj šio miesto svarstyta subombarduoti toje pačioje Kiūšiū saloje įsikūrusią Kokurą (dabar – Kita Kiūšiū), garsėjusią ginklų gamyklomis. Tik dėl nepalankių oro sąlygų nuspręsta vadovautis planu B ir bombą numesti ant Nagasakio. Kiotą, kaip dar vieną potencialų taikinį, išgelbėjo tai, kad šį nepakartojamo grožio miestą užtarė įtakingas amerikiečių politikas Henry L. Stimsonas. Nagasakio neišsaugojo tai, kad iš karinės perspektyvos jis buvo mažiau reikšmingas nei Hirošima ar Kokura. Bomba sprogo tuomet pačioje didžiausioje Rytų Azijoje Urakamio katalikų katedroje (tiksliau – vos 500 m virš jos, dėl to stebuklingai ar ironiškai po sprogimo išliko
Nagasakis. Autoriaus nuotr.
viena fasadinė siena tarp miesto griuvėsių). Nors bomba Nagasakyje pražudė mažiau žmonių (Hirošimoje virš šimto tūkstančių), likviduota tik 150 Japonijos imperijos karių – vos dešimt kartų daugiau nei Nagasakyje įkalintų karo belaisvių. Kitos aukos – maždaug 80 000 – buvo civiliai. Abi bombos nesirinko aukų – žudė, žalojo ir karo rėmėjus, ir disidentus, ir senolius, ir vaikus, ir vietinius, ir keliautojus ar čia uždarbiauti atvykusius kitataučius (nukentėjo korėjiečių diaspora, kurios nemaža dalis tuometės kolonijinės valdžios buvo atsiųsta net ne savo noru).
Praėjus aštuoniasdešimčiai metų būtina pripažinti, kad branduolinio ginklo paskirtis nebeteko pradinės prasmės – sukurti ir išbandyti ginklą anksčiau, nei tai padarė nežmoniškas režimas, t. y. Trečiasis reichas. Nors pradinę įvykdė Jungtinės Amerikos Valstijos, 1945 m. liepos 16 d., jau žlugus nacių režimui, sėkmingai išmėginusios ginklą pavadinimu „Trejybė“, po dviejų branduolinių bombardavimų tik prasidėjo lenktyniavimas branduolinių ginklų arsenalu. Toliau vystant ir tobulinant masinio naikinimo ginklų technologiją, branduolinį ginklą išbandė ir prie varžybų prisidėjo ir Sovietų Sąjunga (dar prie Stalino), ir Kinija (dar prie Mao), XXI a. – ir Šiaurės Korėja. Ar buvo įmanoma to išvengti? 2023 m. kino filme „Openheimeris“ pagrindinis veikėjas, suvokęs siaubą, kurį sukėlė jo išrastas branduolinis ginklas, cituoja „Bhagavadgytos“ žodžius: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ 1954 m. Japonijos kino kompanijos „Toho“ sukurtoje „Godziloje“ galingą ginklą, deguonies naikiklį, išradęs jaunas mokslininkas Daisukė Seridzava pasiaukoja ir, sunaikindamas Tokiją niokojusią pabaisą bei visą Tokijo įlankos gyvūniją, pasirenka pražudyti ir save, prieš tai sudegindamas savo užrašus, kad šis siaubingas ginklas nepatektų į netinkamas rankas. Deja, realiame pasaulyje jau 1945 m. tapo aišku, kad tik laiko klausimas, kada branduolinį ginklą sukonstruos ir kitos didžiosios valstybės, įskaitant brutalius režimus, o XXI a. branduolinių ginklų platinimas kelia grėsmę, kad ginklą įsigis ir teroristiniai judėjimai.
Branduolinis ginklas atgraso, bet gali ir sunaikinti
Neabejoju, kad diskusijos dėl ginklavimosi, taip pat ir branduolinio, viešojoje erdvėje Europoje ir ypač Lietuvoje skambėtų kitaip, jei 2022 m. Rusija nebūtų ryžusis gerokai suaktyvinti karo veiksmus prieš Ukrainą, pradėdama plataus masto puolimą. Nors dauguma sutinka, kad reikiamybė ginkluotis yra neišvengiama, vis dėlto pasigendu diskusijų apie masinio naikinimo ginklų tikslingumą, saugumą ir etinį aspektą, net jei idealistinė (ir ilgalaikėje perspektyvoje, galvojant apie žmonijos ateitį, racionali) pozicija, kad pasaulis būtų saugesnis ir geresnis, jei jame būtų sunaikinti visi masinio naikinimo ginklai, bent jau su Rusija besiribojančiose valstybėse, tampa rekordiškai nepopuliari.
Atrodo, kad Japonijos visuomenė išlieka viena iš tokių retų išimčių. Tam didelę įtaką daro japonų pacifizmas. Remiantis prieš dešimt metų atliktos apklausos rezultatais, vos 11 % japonų pasirengę ginklu ginti šalį – ginti pasiryžusiųjų nuošimtis vienas mažiausių tarp visų valstybių. Toks visuomenės pacifizmas gal ir kilnus, bet nepraktiškas pašonėje turint tris nedraugiškai nusiteikusias branduolines kaimynes. Vis dėlto sunku nesižavėti Japonijos diplomatų nuolatinėmis pastangomis įtikinti pasaulį atsisakyti branduolinio ginklo, nurodant jo pražūtingumą ir savo pačių skausmingą patirtį. Šalis, kuri Antrojo pasaulinio karo metais (1940–1945) svajojo apie savo branduolinį ginklą, tapo aršiausia ir girdimiausia branduolinio ginklo kritike.
Turime du siaubingus pavyzdžius, iš kurių privalome pasimokyti, kokią žalą daro šie ginklai. Pagrindinis ir sunkiai atremiamas branduolinio ginklo pateisinimas yra atgrasymas. Tik atgrasyti turime technologija, dėl kurios lengvai gali išsipildyti Alberto Einsteino nuogąstavimai, kad „ketvirtasis pasaulinis karas bus kariaujamas su lazdomis ir akmenimis“. XXI a. branduolinių ginklų arsenalas toks milžiniškas, kad nedidelė jo dalis galėtų sunaikinti visą žmoniją ir civilizaciją. Fizikų skaičiavimais, šimto branduolinių ginklų (kurių kiekvienas keliasdešimt kartų galingesnis už Hirošimoje ir Nagasakyje panaudotas bombas) pakaktų branduolinei žiemai ir katastrofiškiems padariniams žemdirbystės sektoriui sukelti. Vien Rusija ir JAV kartu turi 10 000 branduolinių galvučių. Todėl logiška, kad kraupi istorijos pamoka ir ginklų gausa bei galingumas lemia ginklo panaudojimo tabu. Dar Šaltojo karo metais veikė garantuoto abipusio sunaikinimo doktrina, suvokimas, kad kuriai nors iš dviejų pusių pradėjus branduolinį karą įvyktų abipusis susinaikinimas. Šis kurioziškas juodžiausias scenarijus aptariamas Stanley Kubricko politinėje satyroje „Dr. Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“ (1964). Nestebina, kad, Šaltajam karui pasibaigus ir įtampoms (laikinai) nuslūgus, labiausiai apginkluotos valstybės pradėjo iš esmės mažinti branduolinių ginklų arsenalą.
Branduolinio ginklo neplatinimo idealai – pasenę ar per ankstyvi?
Ar šiuo metu dar turime pagrindo tikėti branduolinio ginklo neplatinimo idealais? Piktdžiugiškas kontrargumentas branduolinio ginklo šalininkų lūpose – Budapešto memorandumas; jeigu nebūtų jo pasirašiusi, Ukraina iki šiol būtų turėjusi savo valdžioje Krymą ir okupuotąsias teritorijas tiek de facto, tiek de jure. Būtent grubus memorandumo sulaužymas Ukrainos atžvilgiu yra liūdnas precedentas, skatinantis abejoti branduolinio nusiginklavimo nauda ir veiksmingumu. Tad nors turėtų būti akivaizdu, kad laipsniškas nusiginklavimas, ypač branduolinių ginklų arsenalu, turėtų eiti koja kojon su žmonijos progresu, praėjus aštuoniasdešimt metų po Hirošimos ir Nagasakio, pastaraisiais metais susiduriame su priešinga tendencija. Žmonija, lyg ir pasimokiusi, koks pražūtingas šis ginklas, susiduria su labai banaliu paradoksu – nors iš 195 valstybių maždaug dešimt turi branduolinį ginklą, o 1 % nuolat grasina priešininkus paversti branduoliniais pelenais, pasaulis nebūtų saugesnis, jei 99 ar 90 % tiesiog numotų ranka ir imtų ignoruoti realybę. Teko girdėti, kad net Šiaurės Korėjos diplomatai citavę šį memorandumą, kai iš jų buvo reikalaujama nutraukti branduolinę programą mainais žadant dosnią ekonominę paramą.
Džiaugiuosi, kad branduolinius bombardavimus išgyvenusių japonų pilietiniam susivienijimui „Nihon Hidankyo“ už pastangas sukurti pasaulį be branduolinių ginklų, liudijant, kad branduoliniai ginklai niekada neturi būti vėl panaudoti, praeitų metų spalį įteikta Nobelio taikos premija. Tikiuosi, kad branduolinio nusiginklavimo idėjos kada nors vėl taps paveikios, nes rizikos, susijusios su tokio pobūdžio ginklų egzistavimu, keleriopai viršija porą teigiamų aspektų. Tai, kad net Lietuvoje, kurios Konstitucija draudžia dislokuoti masinio naikinimo ginklą, nuomonė, jog būtų saugiau turėti ginklą, nebeatrodo visiškai marginali (ją pastaruoju metu išsakė labai nuosaikūs centro kairės ir centro dešinės politikai), daug pasako apie pasaulio būklę 2025 m. Net Japonijoje po truputį populiarėja idėja, kad šalis turėtų įsigyti branduolinių ginklų – neseniai saujelė aktyvių šios pozicijos rėmėjų išrinkti į šios šalies parlamentą. Iškalbinga tai, kad Japonija nėra viena iš 94 Branduolinio ginklo uždraudimo sutarties signatarių, taip pripažindama liūdną realybę, kad pasaulyje, dar pamenančiame Antrojo pasaulinio karo siaubus ir du atominius bombardavimus, esame saugesni, kai mūsų didesnieji partneriai tokį ginklą turi. O po 2014 m. ir ypač 2022 m. žengiame ir dar kelis žingsnius atgal. Bijau, kad, fragmentuojantis ir nykstant tarptautine teise grįstai pasaulio tvarkai ir baiminantis būti išduotiems kaip Ukraina, idėja, kad branduoliniai ginklai yra vienintelis saugumo garantas mažesnėms valstybėms, gali tapti nauja norma.
