Apie atsimetimą nuo LDK tapatybės ir litvinizmą
Šių metų sausio pradžioje Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos biuras išplatino žinią, kad persikelia iš Lietuvos į Lenkiją. Tiesa, žinia sklandė jau pernai, netrukus po sprendimo S. Cichanouskajos biurui sumažinti apsaugos lygį motyvuojant ūkiškumu, veikiausiai atliepiant ir į nemažos dalies lietuvių neigiamą požiūrį į šią instituciją. Taip baigiasi aktyvaus Lietuvos vaidmens teikiant prieglobstį demokratinėms Baltarusijos jėgoms laikotarpis ir galios netenka XIX a. sukilimų šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Taip dar labiau nutolstame nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įpėdinystės, kurią bandant ginti pastaraisiais metais tiek iečių sulaužyta.
Mano pozicija gal ir nepopuliari, atsižvelgiant į antibaltarusiškas nuotaikas, įsigalėjusias po 2022 m. nemaža dalimi dėl to, kad valdantysis Baltarusijos režimas padėjo Rusijai užpulti Ukrainą. Vis dėlto tikiuosi, kad ir manančius kitaip, ypač tuos, kurie fiziškai ar moraliai kartu su baltarusiais 2020 m. stovėjo laisvės kelyje, linkėdami kaimynams išsivaduoti ir sugrįžti į Europą, bei turinčius kantrybės skaityti paskatinsiu susimąstyti. O tikrai yra dėl ko: ar vis dar esame pajėgūs įkontekstinti LDK idėjas kurdami modernią tautinę valstybę, ar vis dar pajėgiame jau ne ginklu, bet visuomenės atsparumu ir sutelktumu atremti „ordas iš Rytų“?
LDK paveldas. Patys nenorime ir kitiems neduosime?
Bene didžiausiu, nors anaiptol ne racionaliausiu, pleištu lietuvių ir baltarusių tarpusavio santykiuose yra tapęs litvinizmas, romantinis pseudoistorinis naratyvas, kad tikrieji LDK kūrėjai, tad ir paveldėtojai – baltarusiai. Radikalesni litvinistai neigia baltišką pirmųjų LDK didžiųjų kunigaikščių kilmę ir kvestionuoja rytinių Lietuvos ir vakariausių Baltarusijos žemių baltiškumą, keldami pagrįstą susierzinimą ne tik lietuviams, bet ir visiems tiems, kurie yra nuosekliai išstudijavę LDK istoriją. Būtent S. Cichanouskajos biuras oponentų Lietuvoje pastaraisiais metais buvo kaltinamas litvinistinių nuotaikų tarp baltarusių diasporos ignoravimu, nors pati S. Cichanouskaja sutiko litvinizmą pasmerkti. Visuomenės nenuramino ir tai, kad litvinizmas, ką ir kalbėti apie jo kraštutinę, visiškai marginalią formą, kai reiškiamos pretenzijos į sostinę arba siūloma savintis Lietuvos vardą, Valstybės saugumo departamento ataskaitoje į didžiausių grėsmių sąrašą nepateko, kitaip nei Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje. Atrodo, kad litvinizmo šmėkla taip įaudrino mūsų vaizduotę, jog nepastebėjome, kaip su propaganda patys pradėjome kovoti propaganda – ar tai būtų ksenofobiniai grafičiai, prieš Baltarusijos tautinius simbolius kovojantys litvinizmo priešininkais save įvardijantys aktyvistai, ar net prieš baltarusius Lietuvoje piketą organizuojantys Seimo nariai, kurių įžūliausi siūlė atkurti santykius su A. Lukašenka dėl trąšų verslo. Klausimą, ar išvis įmanoma vienai tautai pavogti kitos istorinę tapatybę, palieku atvirą. Galbūt ir įmanoma, jei kita jos atsisako, išsižada. O ar ne mes pirmi pradedame jos išsižadėti?
Didelės dalies lietuvių noras pasiduoti Vakarų politikos ir žiniasklaidos eterį uzurpavusiems provincialumui ir populizmui, vengti sunkių klausimų ir atsiduoti etnocentrizmo pagundai rodo, kad visų pirma mes tokiu būdu patys atmetame savo ryšį su LDK. Lietuva tiek tarpukariu, tiek po 1990 m. iš trijų Baltijos šalių išsiskyrė ambicijomis atsidurti tarp vidutinių valstybių (middle power), remdamasi tvirta istorine LDK atmintimi. Ambicijas liudijo proaktyvi Lietuvos pozicija teikiant prieglobstį politiniams pabėgėliams iš sunaikintos Čečėnijos (Ičkerijos) Respublikos, demokratinei rusų opozicijai (taip pat įsileidžiant demokratinių Rusijos jėgų forumus į Vilnių), politiniams baltarusių pabėgėliams, priimant ištremtą Europos humanitarinį universitetą, remiant demokratinius procesus Ukrainoje ir Sakartvele, nebijant rodyti prielankumo Tibetui, aktyviai dalyvaujant Demokratijų bendrijos veikloje ir t. t., laimei, tarytum užsimirštant, kad seniai nebesame milžiniška Centrinės Europos valstybė.
Žinoma, poimperinės ambicijos gali turėti ir tamsių gaivalų. Tarpukariu tai buvo išaugę į aroganciją, o vienu metu – net į imperialistinius impulsus, labai pakenkusius santykiams su kitomis imperinį jungą nusimetusiomis valstybėmis, ypač su Latvija, į kurią Lietuvos valdžios atstovai žiūrėjo iš aukšto kaip į mažiau vertą valstybę, mat ši iki tol niekad neturėjusi valstybingumo. Remdamasis būtent LDK laikais, kai Latgala priklausė Abiejų Tautų Respublikai, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras vos nesukėlė karinio konflikto reikalaudamas Lietuvai atiduoti Daugpilį ir kitas katalikiškas Latvijos žemes. Kita vertus, nors Lietuva tapo tautine katalikiška valstybe, taigi priešinga įvairiatautei ir daugiakonfesei LDK, ir atmetė (nieko smerktino) Józefo Piłsudskio kvietimą atkurti naująją Abiejų Tautų Respubliką per Tarpjūrio (Międzymorze) idėją, tuometė valdžia suprato, kaip svarbu remti nelaimėje atsidūrusias baltarusių ir ukrainiečių tautas, tarytum taip įprasmindama ir tęsdama šimtmečius mus siejusią istoriją. Kaune 1919–1923 m. veikė bolševikų užimtos Baltarusijos Liaudies Respublikos būstinė, Ukrainos sukilėlių armijos atstovybė. Dėmesio verta detalė – 1920 m. lapkričio 11 (ar 12) d., iškart po Lucjano Żeligowskio operacijos prieš Lietuvą, Baltarusijos egzilio ir Lietuvos vyriausybės atstovai pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo bendradarbiauti vaduojant Lenkijos okupuotas Lietuvos ir Baltarusijos žemes. Kadangi abi valstybės siekė Vilniaus, kurį jau buvo užėmusi gerokai galingesnė Lenkija, net ir ką tik susikūrusios Sovietų Sąjungos diplomatams nebuvo sudėtinga sukiršinti lietuvius su baltarusiais. Banalus déjà vu…
Prieglobstį Lietuvoje tuomet rado ir ne vienas politinis emigrantas iš Sovietų Sąjungos, tarp kurių milžinišką indėlį į kultūrinį gyvenimą įnešę filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas (gimęs anuomet Rusijos imperijai priklausiusioje Suomijoje), menininkas Mstislavas Dobužinskis ir kiti. Taip pat net po 1926 m. perversmo LDK menantis įvairiakultūriškumas naujos valdžios buvo toleruojamas, tautinių bendrijų mokyklų tinklas išliko tankus, tik lenkų mokyklos kartkartėmis buvo uždaromos, taip atkartojant tuometės Lenkijos politiką anapus Lietuvos atsidūrusių lietuvių atžvilgiu.
Truputį apgailėtinai skamba priekaištas, kad S. Cichanouskajai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškai. Nors galima suprasti neigiamą nusistatymą prieš rusų kalbą, kuri dar visai neseniai Lietuvoje buvo primesta kolonizatorių, o dabar dėl išaugusios imigracijos vėl sugrįžo į gatves ir neišvengiamai siejasi su „rusiškuoju pasauliu“ ir Putino doktrina ginti rusakalbius, lojalumą mūsų šaliai redukuoti iki valstybinės kalbos mokėjimo tokiomis aplinkybėmis atrodo provincialu. Šiaip ar taip, S. Cichanouskaja yra Baltarusijos opozicijos lyderė, šį titulą įgijusi mesdama iššūkį Baltarusijos prezidento rinkimuose 2020 m., nors oficialiai ir pralaimėjusi diktatoriui.
Jei esame nuoseklūs, A. Lukašenkos negalime pradėti laikyti legitimiu Baltarusijos prezidentu, o tai reiškia, kad S. Cichanouskaja yra legitimi įgaliotoji baltarusių tautos atstovė. Ar ji mums idealiai palanki – čia jau atskiras klausimas, į kurį nevienodai atsakytų ir baltarusiai. Taip, chaosą sukėlė ir Siargejus Cichanouskis daugybe savo keistų pareiškimų ir abejotina komunikacija, ne kartą trikdžiusia ir žmonos veiklą. Bet kaimynų nepasirenkame. Beveik universalu, kad su kaimynais santykiai retai būna puikūs, nes vargiai įmanoma gyventi greta ir nebūti patyrus tiek šilto, tiek šalto. Vis dėlto S. Cichanouskajos biuras – geriausia alternatyva mums. Komiškai skamba hipotetiniai pasvarstymai, kad rastume geresnių kandidatų, kurie ne tik, kaip ir S. Cichanouskajos biuras, remtų Ukrainą, siektų demokratiškos ir europietiškos Baltarusijos, smerktų istorijos iškraipymą (litvinizmą), bet ir gerai kalbėtų lietuviškai, būtų dėkingesni (ir šis priekaištas turbūt nėra be pagrindo, tačiau ar taip nesupanašėjame su vensais?). Galbūt čia galime įžvelgti poimperinį LDK sentimentą?
Visai priešingas LDK dvasiai, kur lietuviu buvo laikomas ginantis laisvę ir besivadovaujantis Lietuvos Statutais, yra į Lietuvą atslenkantis ksenofobinis nacionalizmas, kai trukdo Lietuvos gatvėse skambančios kitos kalbos (nebent būtų anglų arba lietuvių kalba su rusiškais keiksmažodžiais ar įterpiniais), kai norima autoritarinio istorinės tiesos traktavimo, nors ir nesąmoningai, panašiu principu kaip Rusijoje. Ir siekiama kuo uždaresnės visuomenės. Būtent tai yra atsimetimas nuo LDK tapatybės. Šiuo atveju daugiau teisių į istorinį LDK paveldą man atrodo turintys laisvę žodžiais ir darbais mylintys baltarusiai – tie, kurie 2020 m. išėjo į gatves nepaisydami žiaurių represijų, tie, kurie Vilniaus senamiestį užtvindė tautine simbolika, kai buvo perlaidojami 1863 m. sukilėliai, tie, kurie reguliariai susirenka į protestus palaikydami Ukrainą Vilniuje, Niujorke, Tokijuje ir kituose miestuose, ką ir kalbėti apie stojančius ginti Ukrainą ginklu. Jei nebesugebame įsipareigoti LDK idėjos tęstinumui, galbūt net neverta savęs kildinti iš LDK?
Iš vyresniojo brolio į…
Anksčiau proeuropietiškai nusiteikę baltarusiai neretai mus vadino vyresniuoju broliu dėl mūsų sėkmingo valstybės vystymosi, nuoseklios euroatlantinės užsienio politikos krypties, palankaus požiūrio ir moralinės bei finansinės paramos net tuomet, kai ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir ekonomika (BVP) buvome mažesni.
Ir tai nėra priekaištas vien dabartinei Lietuvos vadovybei, kuriai demokratinės kaimynės Rytuose perspektyva neatrodo prioritetinė. Nenuoseklumas Baltarusijos klausimu akis dar labiau badė prieš šešiolika metų, kai naiviai mėginant gerinti santykius į Vilnių buvo pasikviestas diktatorius A. Lukašenka. Bene juodžiausias dvišalių santykių epizodas, kai 2011 m., centro dešinės Vyriausybės valdymo metais, dėl neapdairumo ar taip pat kitų motyvų žymus baltarusių žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas, buvo atiduotas į Baltarusijos KGB rankas, Lietuvos tarnyboms pasidalinus informacija apie jį su Baltarusijos kolegoms.
Kaip netapti vieno klausimo valstybe?
Ar nepavirsime vieno klausimo valstybe, visų pirma parodys dvi dilemos, daug sudėtingesnės nei santykių su Baltarusijos pilietine visuomene klausimas. Tai – Trumpo (dėl konfrontacijos su Europa) ir Si (dėl santykių su Taivanu) dilemos. Ar išdrįsime ir kiek toli išdrįsime eiti gindami savo vertybes, išlikdami Taivano rėmėjais, spaudžiant Kinijai; ar atsilaikysime, jei netrukus rasis vis daugiau ES valstybių narių, klaidingai manysiančių, kad Kinijos prezidentas Si Dzinpingas yra mažesnė blogybė nei JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ir ar drįsime paremti pastarojo terorizuojamą Daniją? Primenu, kad Danija buvo viena nuosekliausių mūsų rėmėjų, Lietuvai pereinant iš planinės ekonomikos ir sovietinio diktato į rinkos ekonomiką ir demokratiją; tai antra nepriklausoma valstybė, pripažinusi mūsų nepriklausomybę beveik iškart po to, kai tai padarė Islandija. Rebusas, gerokai keblesnis ir rizikingesnis už baltarusiškąjį, suteikiantis mums antrą šansą išsiplauti suteptą reputacinį mundurą ir atgauti vertybėmis besivadovaujančios valstybės vardą. Kas svarbiau – didžiausios Lietuvos sąjungininkės JAV valdžios, grobiančios vienus diktatorius, o kitiems tiesiančios raudoną kilimą, prielankumas ar bent simbolinis, diplomatinis Danijos ir Grenlandijos parėmimas? Juk juodžiausio scenarijaus atveju Danija, kaip ir kitos Šiaurės šalys, bus arčiau mūsų ir, tikėtina, nepaliks vienų, nes Lietuvos užpuolimo atveju kiltų akivaizdi grėsmė ir kiekvienai iš jų. Deja, sunku įsivaizduoti mus vienintelės nesunkiai galinčios apginti JAV paramą, net ir diplomatinę, ypač matant, kaip ši elgiasi su daugiausiai JAV pasiaukojusiomis sąjungininkėmis Danija ir Kanada (net 44 danų kariai padėjo galvas Afganistane po 2001 m.); valdžioje esant dabartinei administracijai – nebent tik tiek, kol jiems būtume naudingi pirkdami ginklus. O drąsiai parodydami poziciją kaip tik būtume įvertinti demokratiškai nusiteikusių JAV respublikonų ir demokratų bei reikšmingos amerikiečių pilietinės visuomenės dalies, tų, kurie ne mažiau už mus ir danus bei grenlandus baisisi trampizmo ciniškumu; jei kaip ir Jungtinė Karalystė būtume pasiuntę vieną karį į Grenlandiją, kaip nepalenkiamos Lietuvos pozicijos pasiuntinį. Gal būtume vertybinės politikos pavyzdys gerokai didesnėms šalims, vis dėlto neišdrįsusioms labai aiškiai stovėti teisiųjų pusėje.
Žinau, rasis daug balsų, šnabždančių, kad tokiais geopolitiškai neramiais laikais Lietuva turėtų pamiršti ir vertybinę politiką, ir santykius su kaimynais ir užsienio politikoje koncentruotis tik į savo pačios ir Ukrainos išlikimo klausimą, tapdama vieno klausimo užsienio politikoje valstybe. Tokio požiūrio smerkti negaliu, nors jam ir nepritariu, išskyrus punktą dėl Ukrainos. Klaidinga manyti, kad dėl to kiti klausimai nebetenka prasmės, ypač kai beveik visi jie yra susiję su tuo, ar Lietuva išliks demokratinė ir suvereni. Norėčiau tikėti, kad praeities klaidų nekartosime, kad persirgę populizmu, kurio vidaus politikoje dabar ypač daug, pasveiksime bei tapsime stipresni ir atsparesni. Kad išdidžiai nešime LDK vėliavą, nes mažesniųjų valstybių stiprybę lemia ne gyventojų skaičius, BVP ar kariuomenės dydis, o vertybinė politika ir gebėjimas kovoti ne tik už savo pačių, bet ir už bičiulių interesus.
