Teisingas lapkritis
Lapkričio 2, sekmadienis. Užvakar sapnavau nykų sapną. Buvau su kažkokiu vyru lyg kažkokiam tarsi savo bute (vieno kambario). Abu buvome labai nuskurę, sušalę, norėjome valgyti. Prisiminiau, kad čia turėtų būti kažkokio nuo kažkada likusio maisto. Atidariau lyg spintelės, lyg šaldytuvo dureles. Ištraukiau lėkštę su juodos duonos riekėmis, kurios buvo labai apipelijusios. Tuomet ištraukiau kažkokį indą su kažkokiais vaisiais, bet ir jie buvo aptraukti melsvo pelėsio. Galiausiai paėmiau dubenį su, kaip žinojau, sriuba. Tačiau „sriubos“ paviršių dengė aksominė mėlyno pelėsio oda… Buvo įvykęs blogasis stebuklas: viskas persimainę į nykiąją pusę…
Šiandien ryte pradėjau atmintinai mokytis seniai man patinkantį Strando eilėraštį „From the Long Sad Party“. Išmokau pirmąjį posmą: „Someone was saying / something about shadows covering the field, about / how things pass, how one sleeps toward morning / and the morning goes.“ Tai dabar jau kokios trys valandos, kai mėgaujuosi iš jo sklindančiu saldžiu liūdesiu.
Lapkričio 9, sekmadienis. 10.30. Diena pilka, apniukusi. Bet – be vėjo ir su kažkokiu šviesiu pamušalu. Skaitau „Žmogų-dėžę“ ir vaikštau po kambarį. Gal todėl kilo noras užrašyti, kas dominuoja mano kambaryje. Iš garsų – medinių grindų girgždėjimas, kai einu iš vieno kambario galo į kitą. Iš spalvų – šviesiai ruda. Šios spalvos yra grindys, mano stalas ir tumba ant jo bei žemas stalelis netoliese, spintelės su stalčiukais, kuriuose – keli tūkstančiai CD, knygų lentynos ir palangė, lango rėmai, du foteliai prie stalelio, iš plačių balanų pintas tradicinis krepšys, į kurį metu popierius, po židiniu… Labiausiai šiame gelsvume išsiskiria kelios žalios ir raudonos dėmės. Žalios: dviejų kambarinių medelių lapija, žaliai nudažyti metalinio kapų vainiko lapai, pritvirtinti abipus tondo formos Mindaugo Skudučio paveikslo, bei žaluma Povilo Ričardo Vaitiekūno nutapytame peizaže. Raudonos: to paties Skudučio kūrinio „pjedestalas“, kelių Valentino Antanavičiaus darbų detalės bei mano puodelis, iš kurio geriu kavą (šiuo metu laikau gurkšnelį burnoje). Iš formų – stačiakampiai. Jų pavidalo – beveik visi baldai, televizorius, knygos, bemaž visų paveikslų rėmai…
Bet vis tiek: kodėl, po galais, man užėjo noras aprašinėti tą savo kambarį? Viena iš rimtesnių hipotezių galėtų būti tokia: jis jau apie tris dešimtmečius yra ne tik mano „dėžė“, bet ir mano „transportas“, kuriuo slystu per Visatos begalybę nežinomos planetos link… Galima persakyti ir budistiškai: plaustas, kuriuo keliuosi į kitą krantą… O ten jis jau tikrai nebebus reikalingas…
Lapkričio 10, pirmadienis. Vakar su Algiu K. kalbėjomės apie mano ankstesnę esė. Jis ir sako: „Bet tu vis tą kosmosą įtrauki, vis apie tą Orioną…“ Jo, Algi, įtraukiu. Bet, žinai, kai pasišnekėjome, galvodamas toliau apie šitą reikalą, supratau, man regis, svarbų dalyką, kurį nujaučiau jau seniai ir net mėginau apgraibom apie tai kalbėti. Būtent: pats Kosmosas mane ir verčia taip elgtis. Štai tau Santōkos trieilis: „dangus / manęs nežudo / jis verčia eiliuoti.“ Negana to. Matai, dabar iš naujo skaitau Abės „Žmogų-dėžę“. Kadangi ten labai neaiški riba tarp pasakotojo ir pagrindinio personažo, tai vėl grįžau prie seno klausimo, kurį, kiek pamenu, kažkas kažkada kažkur yra formulavęs: ar autorius rašo kūrinį, ar kūrinys – autorių? Tai, remdamasis savo patirtim, dabar tvirtai sakau: kūrinys rašo autorių. Juk pirmiausia iš kažkur (manau – būtent iš Kosmoso) nusileidžia miglotas kūrinio pavidalas, pasivaidena jo (to kūrinio) dar beformis pasaulis. Ir – būsimasis autorius turi užsikrėsti jojo dvasia, persiimti jojo kol kas nelabai įžvelgiamais dėsniais, įkvėpti keisto jojo aromato. Vadinasi, tapti bent iš dalies kitoks, negu buvo lig šiolei, persikeisti. Ir tik tuomet jis jau gali mėginti tą mįslingą „pavidalą“ įžodinti. Antraip – nei reikalingų žodžių, nei sakinių neras. Štai ir išeina: kūrinys parašo autorių, o autorius tuomet jau užrašo kūrinį. Viskas labai paprasta ir aišku. Bet dar nebaigiu, nes noriu truputį prajuokinti tave. Supranti, kadangi visoms kūrybos sritims galioja tie patys dėsniai, tai tas mano juokelis bus toks: ne tu nutapei savo paveikslus, o jieji nutapė tave…
Vincent van Gogh. Autoportretas su aprišta ausimi ir pypke. 1889
Lapkričio 15, šeštadienis. Vėl deklamavausi Strando „From the Long Sad Party“. Šį sykį stebėdamasis, kaip jame suspindi tokios tarsi absoliučiai nieko ypatingo nesakančios, tiesiog profaniškos eilutės kaip kad: „Someone was saying the music was over and no one had noticed.“ Kur čia priežastis? Regis, radau tą priežastį. Štai jinai: ogi tasai švytintis eilėraščio pasaulis, kuris, kaip sakiau, miglotu pavidalu nusileido (šį sykį – Strandui) iš dangaus. Jam įžodinti poetas, jau būdamas perkeistas, ieškojo frazių, sakinių, atitinkančių minėtojo pasaulio dėsnius. Pasirodo, reikėjo ir šitų, „profaniškųjų“, kad tasai sakralus spindesys, kuris nusileido, galėtų ir juos perkeisti, susakralinti, kitaip tariant – mūsų akyse įvykdyti stebuklą. Tuomet atėjo nei šiokia, nei tokia mintis: o ar galimi stebuklai danguje? Atsakymas: ne. Nes stebuklas įvyksta tuomet, kai susiduria sakralumas ir profaniškumas. O juk danguje nieko profaniško negali būti, taip sakant, iš principo…
Lapkričio 16, sekmadienis. 8.40. Skaistutėlis rytas. Saulė pliekste plieskia. Plonytukas šerkšno sluoksnelis ant balkono parapeto spindi kaip įmanydamas. Naktį buvo minusas. Bet man naktis – ne super. Daug nemalonių sapnų. Vienas toks. Sapnuoju, kad prabundu ir suprantu, jog miegu ne savo kambaryje. Keliuosi, norėdamas grįžti į jį. Nežinau, kur durys. O aplink – aklina tamsa. Apčiuopiu mygtuką. Bet, kiek jį bespausčiau, lempa neužsidega. Tampa aišku, jog nėra elektros. Lieku nežinodamas, ką daryti…
Užtat penktą vėl išvydau (tokia bičiulė sako, jis šiuo metu matomas ir Japonijoje) Orioną. Jau smarkiai pasislinkęs į vakarus. Atsidūręs tarp Lorenos ir Mazūrų namų. Ties ta vieta, kur kažkada esu matęs mistiškai žybčiojančią alyvų kekę. Tik, žinoma, Orionas – aukščiau. Bet šiaip jau – žemiau, arčiau horizonto. Kažkoks išdidėjęs. Ir – lyg agresyvesnis. Lig šiol būdavo rūstokas, tačiau ramus. Esu praminęs jį Kosminiu Šventiku. Dabar atėjo į galvą Lorcos eilutės: „Paloma gigantesca / de los astros“ (gigantiškas žvaigždžių balandis). O paskui – ir kitos dvi, dar grėslesnės: „¿Cómo no baja del azul / el eterno milano?“ (ko nesileidžia iš mėlynės tas amžinasis maitvanagis?). Tai po to, atlikinėdamas visus rytinius ritualus, vis išgirsdavau tas eilutes galvoje. Bet atsiprašau, Orionai, jos skirtos ne tau.
Po dviejų dienų man turėtų sukakti aštuoniasdešimt penkeri. Ar sukaks?
Lapkričio 17, pirmadienis. Naktis buvo košmariška. Abiem prasmėm: ir sapnavau košmarus, ir košmariškai kamavausi tai nusnūsdamas po kokias dešimt minučių, tai vėl prabusdamas. Kadangi nuo pusės dviejų, kai viskas prasidėjo, užsidegiau šviesą, tai mačiau, kaip rankų gyslos čia tapdavo it skalbinių virvės, o čia – jau kaip beržo lapo gyslutės. Galvoje, abiejuose smilkiniuose, čia trinksėjo kūjai, čia kuriam laikui – tyla. Ir panaši dainelė… Kol atėjo pusė penkių ir teko (ačiū Dievui) keltis.
Cha, kol išvėdinau kambarius ir susiklojau patalus, kol atėjo laikas pailsėti po pirmojo rytinės rutinos raundo – atsigavau. Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…
Lapkričio 20, ketvirtadienis. Šįryt, nusiprausęs šaltu vandeniu iki pusės ir stovėdamas prieš vonios veidrodį, užmečiau akį į savo „stuomenį“. Dievuliau, kaip suplokštėjusi krūtinės ląsta! O „sužagarėję“ raktikauliai – tiesiog bado akis. Kybau kaip koks senas švarkas ant negrabaus pakabo, pagalvojau. Tik galva dar normali. Bet kadangi buvau pasviręs į priekį, čia pat pridūriau: „Bet kabantis ne spintoje, o lauke ir – pučiant silpnam vėjui.“ O dar kita mintis: kaip kaliausė Ričardo V. paveiksle. ¡Por Dios! Kiek jis jų pritapė! O kokį pavidalą Ričardas turi dabar? Kaip jis yra persikeitęs?
Lapkričio 23, sekmadienis. Skaitau naujausią Fossės kūrinį – nedidukę knygelę pavadinimu „Vaim“, pirmąją po to, kai norvegas gavo Nobelio premiją. Įpusėjau. Deja, deja… Tenka kiek nusivilti savo mėgstamuoju autoriumi: nėra to metafizinio spindesio, kuris įsižiebdavo, perskaičius vos keliolika jo ankstesniųjų knygų puslapių. Galvojasi, kad šį sykį tekstas nebus pasibeldęs iš anapus, kad Fossė rašė iš reikalo… Rašė, pats nebūdamas perkeistas būsimojo kūrinio…
Lapkričio 25, antradienis. 12.30. Labai graži diena. Blausi, bet visur tebeguli kiek pažliugęs sniegas. Todėl – ypatinga šviesa. Todėl diena – šėma, palša. Palšoji galia! O dar labiau man viskas gražėja dėl to, kad ką tik pabaigiau Fossės knygelės antrąją dalį. Čia jau pasirodė metafizinis žibesys: apsireiškė Jėgos! O viskas prasidėjo taip paprastai: kažkas pabeldė į vienišiaus Eliaso namo duris. Pasirodo, tai būta ką tik mirusio vienintelio jo draugo Jatgeiro… Ir – ne tik pasibeldė. Tarsi pasirodė jam: „and I feel like Jatgeir is looking down at me now from somewhere above me /…/ and I wave at him and it’s like he raises his arm and waves at me and with a kind of joy he says it’s good here…“
Lapkričio 30, sekmadienis. 10.15. Netirštas, bet – rūkas. Lauke – plius trys. Sniegas ant balkono parapeto tęžta. Vienoje savo ankstyvųjų esė („Apie savižudybę“) kalbėjau, kad esu unikali unikalių konsteliacijų (tiek tekstinių, tiek gyvenimiškųjų) susitikimo vieta. Ir kad vien dėl to nevalia žudytis: Kosmosas praras tokį unikumą! Šiandien galvoju: bet juk jau visai arti turėtų būti tas laikas, kai visos šitos konsteliacijos subyrės be jokio mano įsikišimo, subyrės paties Kosmoso valia. Tai ką dabar turėčiau sakyti? Manau – štai ką: ačiū, kad jos buvo. Ačiū Kosmosui, kad jas sukūrė, ačiū Kosmosui, kad jas išardo. Jis viską daro deramu laiku ir deramoje vietoje…
P. S. Teksto pavadinimui panaudota frazė iš Agnės G. laiško.
